Aiškiai matomas žemėlapyje Nevėžio ir Lėvens aukštupių gretimumas sužadino svajones tas upes sujungti kanalu, kuriuo laivai iš Nemuno plauktų į Lielupę ir Rygos uostą. Kai buvo svarstomi ir tiriami projektai vandens kelio iš Nemuno į laisvąją jurą, aplenkiant vokiečių laikomas Nemuno žiotis, visada greta Ventos Dubysos kanalo iškildavo ir Nevėžio-Lėvens variantas. Iš šių dviejų variantų kelias per Nevėžį atrodo kur kas geresnis, nes takoskira tarp jo ir Lėvens tėra 47-50 m aukščiau jūros, o Kurtuvėnų slėnis tarp Ventos ir Dubysos siekia 105 m; mažiau tektų statyti šliuzų ir mažiau kelti laivus. Ventos-Dubysos variantas visada laimėdavo dėl dviejų priežasčių: 1) buvo užtikrintas jungiamojo kanalo aprūpinimas vandeniu iš Kurtuvėnų apylinkės ežerų, 2) Rusijos valdžios buvo proteguojamas, kaip neužšaląs Ventspilio uostas Ventos žiotyse.
Nevėžio-Lėvens kanalo tyrinėjimai buvo pradėti mažiausia tris kartus.
1797 metais, tik žlugus Lenkijos ir Lietuvos nepriklausomybei, vienas rusų valdininkas Gžatskij įteikė vyriausiam rusų vandens susisiekimo direktoriui sumanymą sujungti Nemuną su Lielupe. Tam tikras vandens susisiekimui pagerinti komitetas apsvarstė tą projektą ir pavedė inž. generolui de Vitte atlikti reikalingus tyrinėjimus.
Gen. de Vitte paruošė tokį projektą: Nevėžy buvo numatyta pastatyti 16 šliuzų, prakasti kanalą tarp Navaršonių ir Bernatonių k. (rusų tekste: Novatšana ir Šaikatrenna!..) 6 km ilgumo. 20 m platumo, ir dar šliūzuoti Lėvenį, Mūšą ir Lielupę (9, 240 pusl. 10, 204 pusl.). Iki 1824 metų šis projektas, matyti, dėl pinigų stokos, gulėjo be rezultato.
Kai rusų vyriausybė rimtai ėmėsi vykdyti Ventos-Dubysos kanalo projektą, ji prisiminė ir 1798 metų sumanymą. Caras Aleksandras I, kuriam buvo patiektas tvirtinti Ventos-Dubysos vandens kelio projektas, 1824 V 29 jsakė inž. gen. majorui Korbonjeriui patikrinti Nevėžio-Lėvens varianto tyrinėjimus.
Gen. Korbonjer'is naujos nuotraukos nedarė. Jis surado upių debitus (išmatavo plūdėmis greitį paviršiuje?), būtent, Nevėžio 0,402 m³/sec ir Lėvens 1,125 m³/sec. Toki maži debitai nepakankami kanalui maitinti ir šliuzams pripildyti. Atsargos kūdrą įtaisyti, dėl žemų krantų aukštupiuose, labai sunku. Korbonjer'is rado, kad šioje vietoje vandens kelio padaryti negalima, bet pasiūlė dar atlikti tikslesnių tyrinėjimų.
Rusų susisiekimo taryba palaikė Korbonjer'i'o nuomonę ir pavedė atlikti tynnėjmus inž. pulkininkui Rokassovskiui. Tas padarė naują nivelaciją ir nustatė, kad Lėvens vandens lygmuo yra 3,63 m aukštesnis, kaip Nevėžio; tiek pat buvo radęs 1798 metais de Vitte, bet mūsų laikais tas skirtumas gautas apie 5,3 m. Tokio skirtumo negalima paaiškinti geologiniais procesais; tikriau, jis nušviečia senųjų nivelacijų netobulumą.
Rokassovskis rado, kad jo pirmatakas de Vitte buvo parinkęs labai tinkamą kanalo linkmę, ir taip pat pripažino, kad negalima esą įtaisyti atsargos rezervuaro dėl plokščių takoskiros srities krantų. Kanalą tektų maitinti vandeniu iš Lėvens, iškasus jo dugną giliau, kaip Lėvens, ir uždarius dviem šliuzais; kanalas turėtų būti 11 km ilgumo. Rokassovskio surinktomis vietoje žiniomis, Lėvens malūnai dėl vandens stokos neveikė po 10-12 vai. per parą. Ir Nevėžio malūnas aukščiau numatomo kanalo negalėjo malti kuo ne visą vasarą. Dėl įrodytos vandens stokos kanalo projektas buvo atmestas, kaip neįvykdomas.
1824 XII 8 vyriausioji susisiekimo taryba galutinai atsisakė nuo de Vitte's projekto (9, 249 pusl.). Buvo pradėtas vykdyti Ventos-Dubysos variantas, rusų vyriausybei kaštavęs 10 750 tūkst. rublių. Nelaimingą kanalą sutrukdė 1830 m. sukilimas. Vėliau keletą kartų mėgintas atgaivinti, darbas buvo dėl intrigų likviduotas 1842 metais. Šis klausimas vėl buvo keliamas 1879, 1901-1905 ir 1914 metais..
1907 m. latvių inžinierius K. Jansons įteikė Rusijos vidaus vandens kelių valdybai naują memorandumą apie Kauno-Rygos vandens kelią ir jo pranašumus palyginant su naujai tirtu 1901-1905 m. Dubysos-Ventos variantu Ventspilės linkui ir Dubysos-Ventos-Bartuvos variantu Liepojaus linkui {10, 133 ir 205 pusl.). Štai trijų Nemunui su Baltijos jūra sujungti variantų svarbiausi palyginimo skaičiai (paversti metriniais matais).

Vandens kelio iš Nemuno į Baltijos jūrą variantai

Inž. Jansono argumentai buvo labai rimti. Laivai, plaukdami iš Nemuno į laisvąją jūrą Nevėžiu, turėtų atlikti žymiai mažiau darbo: kritimų suma, kurią laivai turėtų nugalėti, būtų tik 85,8 m vietoje 197,8 m kituose variantuose. Tarp Nevėžio ir Lėvens būtų reikalingas trumpiausias jungiamasis kanalas, tik 6 km. Be to, kanalo maitinimo sąlygos, atsižvelgiant į didžiausį takoskiros srities baseino plotą, turėtų būti geresnės, kaip kitur.
Todėl, kai 1914 metais vėl pasidarė aktualus klausimas Nemuną sujungti su jūra ir buvo pradėti nauji rimti tyrinėjimai, rusų inžinieriai susidomėjo inž. Jansono memorandumu. Buvo surasta 1824 m. medžiaga ir dabar senieji argumentai prieš Nevėžio-Lėvens variantą pasirodė... jų naudai. Per 100 metų patobulėjo technika, įvykdyta daug drąsių sumanymų (Suezas, Panama), padaryta vandens kelių ir ten, kur beveik nebuvo vandens. Jei stinga vandens takoskiros srityje, tai jis keliamas į šliuzus siurbliais; reikalinga elektros energija gaunama nuleidžiant vandenį iš kitų šliuzų. Laivai kanaluose ir šliūzuotuose ruožuose velkami elektros lokomotivų pagelba. Dabar vandens keliai projektuojami atsižvelgiant į patogiausias eksploatacijos sąlygas, o technika nugali visas kliūtis. Moderniškam vandens keliui nutiesti platūs Nevėžio ir Lėvens slėniai su nežymiais kritimais geriau tinka, kaip kiti variantai, kurie tetiko senoviškoms transporto priemonėms.
1914 m. inž. N. Godzevičius paruošė Rygos varianto tyrinėjimo planą; jo juodraštis yra mūsų Hidrometriniame biure. 1914 V 1 Rusijos vidaus vandens kelių ir plentų valdybos technikinė taryba nutarė:
„Technišku atžvilgiu daugiausia racionalus Nemunui sujungti su Baltijos jūra Rusijos ribose klausimo išsprendimas būtų sujungimas Nemuno su Lielupe, išeinant su tokia sistema į jūrą arti Rygos“⁵⁷.
Rygos linkmės pranašumai pasirodė toki aiškūs, kad nebebuvo prasmės toliau tyrinėti kitus variantus, prie ko buvo ruošiamasi 1914 m. vasarą. Todėl buvo duotas parėdymas atlikti pagrindinius tyrinėjimus viso vandens kelio Nevėžis-Lėvuo-Mūša-Lielupė ir paruošti galutinį projektą. Kanalas buvo numatomas per Sonžylą ar dar kiek arčiau Panevėžio; iki Panevėžio kiekvienu atveju būtų sutvarkytas geras vandens kelias Nevėžiu.

Sonžyla prie žiočių

Nevėžyje turėjo būti įtaisytos hidrometrinės stotys (vandens debitui matuoti) žemiau Upytės, Obelies ir Šušvies ir Nemune žemiau Nevėžio žiočių. Gręžimai turėjo išaiškinti kasimo ir šliuzų pamatų statybos sąlygas. 1914-15 melais buvo žadėta atlikti visus reikalingus matavimus ir paruošti tikslų projektą. Kas gali žinoti, gal gyvesni tempai, su kuriais buvo imtasi sujungti Juodąją jūrą su Baltija, būtų padarę iš mūsų Nevėžio didelę magistralinę upę, kuria Kaunas butų buvęs patogiai sujungtas su Kėdainiais, Panevėžiu, Pasvaliu, Saločiais, Bauske, Mintauja ir Ryga?
1914 m įvykiai sustabdė visus sumanymus ties pačiu slenksčiu. Tyrinėjimai vietoje visai nebuvo pradėti.
Nepriklausomai Lietuvai, kuri turi laisvas Nemuno žiotis, vandens kelias į Ventą ar į Lielupę nėra aktualus. Todėl senieji projektai teturi mums istorinės reikšmės. Bet jei žiaurių kryžiuočių papėdininkai vėl įsigalėtų ant mūsų kelio į pasaulį, teks mums vėl prisiminti skaudų rusų valdžios patyrimą..
O tuo tarpu Lėvens-Nevėžio kanalas įvykdytas 1930 metais, tik visai kitais tikslais (ž. § 37).

Nevėžio 1925 m nuotraukos fragmentas

⁵⁷„Apyskaita apie 1914 m. atliktus vandens kelio Iš Juodosios jūros į Baltiją ir Nemuno sujungimo su jūra Rusijos ribose tyrinėjimus ir projektavimus“. Otčet ob issledovanijach riek... v 1914 godu. Petrograd 1915, Materialy dlia opisaniia russkich riek, LXV, 302 pusl.

<<TURINYS>><<NEVĖŽIO LAIVYBA>><<NEVĖŽIO REGULIAVIMO PROJEKTAS>>