Panevėžio miesto ribose Nevėžis daro didelį vingį su stačiais kampais; viename jų įteka kair. intakas Žagiena, kuris teka iš pietų.
Žemiau Panevėžio Nevėžio krantai aukšti, iki 4-5 m, vietomis iki 10-12 m. Vagos platumas 15-30 m, dugnas kietas, vandens gilumas nuo 0,4 iki 1,0 m, bet pasitaiko duobių iki 1,5 m. Krantai neapsemiami, tik kaikur esti 200-400 m platumo žemesnių pievų. Vingiai - nestaigūs, jokių ypatingų kliūčių laivams nematyti.
Šiame tarpe pastatyti du vandens malūnai - Savitiškių ir Nausodės. Savitiškių malūnas, kair. krante, 1925 m. buvo sudegęs, dabar vėl atstatytas ir veikia. Nausodės malūnas tuo skiriasi nuo ikšiolinių, kad jo užtvanka padaryta nuošaliai nuo malūno, į kurį vanduo nukreiptas kanalu, kairiuoju upės krantu. Ties Savitiškiais įteka kair. intakas Šarmutas iš Nendrės balos; žemiau Nausodės, taip pat iš kairiojo šono, - Molaina (žmonių iškreipta į Malunką) iš Vešetos balos, nuo Upytės.

Nevėžis ties Berčiūnų kurortu

Dešiniajame krante Nevėžį puošia gražus pušynas, kuriame įrengtas Berčiūnų kurortas, tikriau - panevėžiečių vasarvietė. Per mišką, netoli upės, eina geležinkelio linija, kuri kerta Sonžylos upelį. Sonžyla įteka į Nevėžį iš deš. šono žemiau Berčiūnų. Ši vieta įvairiais atžvilgiais labai reikšminga.Čia Nevėžis daro paskutinį „lemiamą“ posūkį j pietų vakarus; čia lūžta jo išilginis profilis todėl, kad jis iš savo siauros vagos patenka į senąjį ledynų slėnį. Per Sonžylą eina pavasary Lėvens vandens perteklius; pro šį nedidelį upelį buvo svajota padaryti vandens kelią iš Kauno į Rygą; dabar melioratoriai prakasė kanalą iš Lėvens į Nevėžį, kuriuo baidarininkai keliauja iš vieno baseino į kitą ir kuris nemažą vaidmenį turės ateityje, kada Lėvuo panorės visas prisijungti prie Nevėžio baseino.

Sonžyla (kiti rašo Sonžila, Sanžila ir Sanžyla) - nedidelis, bet garsus upelis; apie jį turime specialios literatūros. Ir archeologai čia rado įdomių dalykų: Berčiūnų miškas prisėtas milžinkapių vad. Raginėnų kultūros periodo.
Ties Sonžylos žiotimis Nevėžį keru Panevėžio-Šiaulių vieškelis; Čia pastatytas Berčiūnų, arba Smiltynės, tiltas - medinis ir pavojingas dėl ledų susigrūdimo pavasaryje; jis numatomas pakeisti nauju. Iš tilto - dailus reginys j Sonžylą ir Berčiūnų mišką; pietų-vakaruose matyti Naujamiesčio bažnyčios smailūs bokštai.

Berčiūnų tiltas ties Sonžylos žiotimis

Patekęs į ledynų upės paliktą senslėnj, Nevėžis kiek įsigilino į jo dugną. Čia upė teka didesniais ir švelnesniais vingiais; krantai 4-6 m aukštumo, vaga vasaros metu 0.4-1,0 m gilumo; slėnio gilumas apie 15 m; aukštesnis slėnio šlaitas dešinysis, iš vakarų. Vanduo teka laisvai, vaga neapaugusi; šiame tarpe nėra ir vandens malūnų.
Tarp Berčiūnų ir Naujamiesčio pažymėtini: deš. krante Degionių, Nevėžnykų ir Notėgalos kaimai, kair. krante Navaršonių, Papušių, Kemėnų ir Puškonių kaimai. Dešiniuoju Nevėžio krantu, nuo Berčiūnų tilto pradedant, eina tiesus vieškelis į Naujamiestį ir toliau į Kėdainius.
Naujamiestis nėra perdaug naujas; 1689 m. čia pastatė bažnyčią Lietuvos kancleris Marcijonas Oginskis. Naujamiestis atsirado, tikriausia, D. L K. Vytauto laikais, kuris čia įgyvendino karaimus; miestas ilgai buvo vadinamas Karaimų Naujamiesčiu⁴⁴, čia buvo jų maldos namai - kinesa. Naujamiestis priklausė Biržų Radvilams; jų pastatyta kalvinų bažnyčia virto vėliau sandėliu. Matyti, seniau Naujamiestis buvo didesnis miestas, su įvairių konfesijų bažnyčiomis ir Pijarų vienuolynu; nuo XIX šimtmečio pradžios jis teturi 700 gyventojų. Naujamiestis buvo vėliau 8000 ha ūkio centras ir priklausė dvarininkams Karpiams.
Dabar Naujamiestis - švarus ir taisyklingai apsistatęs miesčiukas, kiek nuošalioje vietoje, bet ne užkampis. Miestą puošia aukšta dvibokštė gotiko stiliaus bažnyčia, pastatyta iž baltų plytų prie centralinės aikštės.

Vadaktėlių malūnas pastatytas kair. krante, ties Čiurų k.; dešiniajame krante matyti medinė Vadaktėlių arba Vadakčiukų dvaro bažnyčia. Čia 1902-1905 m. dirbo kun. Juozas Tumas⁴⁵. Dvaras atvaizduotas H. Sienkevičiaus istoriniame romane „Potop“ (Tvanas).
Žemiau Vadaktėlių deš. krante yra du Vadaktų dvarai; ties antruoju buvo seniau dar vienas vandens malūnas; beliko užtvankom griuvėsiai.
Šis Nevėžio ruožas yra vienas gražiausių. Rami ir švari upė teka tarpaukštų krantų, kuriuose auga miškai, vietomis - pievos. Upės platumas beveik vienodas - 30 iki 40 m, gilumas būtų pakankamas baidokams, 1,5 iki 2,0 m, dugnas — smėlio.
Žemiau Upytės žiočių, ties Rodų dv., deš. krante stovi Slabados malūnas.

Nevėžis aukščiau Naujamiesčio

Upytė - didelis Nevėžio intakas, teka dideliais zigzagais iš pietryčių, nuo Steprų balų, pro Ramygalą. Jos baseinas visas kanalizuotas; dėl to žymiai pasikeitė jos intakų tinklas. Upytės baseine, Vešetos senslėnyje yra istoriškas Upytės miestas, dabar menkutis bažnytkaimis, seniau didelis apskrities centras. Upytė minima kryžiuočių kronikose jau 1394 metais. Atskirame kalne, neperžengiamos Vešėtos balos vidury, buvo pastatyta pilis, seniau medinė, vėliau mūrinė, su bokštais ir vartais. Dar 1565 m., Žigimanto Augusto laikais, pilis buvo tinkama gintis. Upytės atstovas Varšuvos seime Vladas Sicinskis, pasinaudodamas „liberum veto“ teise sutrukdęs visus seimo darbus, paskelbtas išdaviku ir prakeiktas. Po jo mirties balzamuotas kūnas pasidarė tyčiojimosi objektu. Liaudies vaizduotėje „Čičinskas“ sukoncentravo savyje visas blogybes: žiaurus dvarininkas, bažnyčios niekintojas, su karieta įvažiavęs ar įjojęs j bažnyčią, žaibo pirmą Kalėdų dieną nutrenktas ir žemės nepriimtas; jo dvaras jgrimzdo į balą su visa bažnyčia. Tik senas pilies kalnas, „Čičinsko kalnu“ vadinamas, byloja apie garsią Upytės praeitį. Jau 1548 m. apskrities centras buvo perkeltas iš Upytės į Krekenavą, o 1568 m. - j Panevėžį.

⁴⁴J. Kiz. Nowemiasto 5, 227 pusl.

⁴⁵A. Merkelis, Juozas Tumas Vaižgantas. I. Kaunas 1934, 121-164 pusl.

<<TURINYS>><<PANEVĖŽYS>><<NUO KREKENAVOS IKI KĖDAINIŲ>>