Kaip keliauti?

UPIŲ LOCIJOS PAGRINDAI

Upę, kaip vandens kelią, visoms plaukimo priemonėms nusako upės locija.
Upės formuojasi pagal tam tikrus dėsnius. Jas charakterizuoja šie pagrindiniai faktoriai: debitas, nuolydis ir uolienų pobūdis.
Debitas - vandens tūris, pratekantis upės skerspjūviu per laiko vienetą. Tai kintamas dydis tiek laiko, tiek upės ilgio atžvilgiu. Vidutinis upės debitas didėja nuo upės ištakų iki žiočių proporcingai upės baseino ploto didėjimui Q= MF/1000 [m³/s]. Upės baseino plotą F [km²] iki mus dominančio skerspjūvio apytikriai galima išmatuoti pagal žemėlapį. Upės hidromodulj M[l/s km²] galima rasti literatūroje. Jis priklauso nuo kritulių kiekio ir garavimo, susigėrimo į gruntą intensyvumo. Literatūroje galima rasti jau apskaičiuotus kai kurių upių tam tikrų atkarpų debitus. Lietuvos upių duomenų patogiausia ieškoti upių kadastruose. Laiko atžvilgiu debitas kinta priklausomai nuo kritulių kiekio upės baseine, ypač nuo sniego tirpsmo intensyvumo. Mūsų Respublikoje svarbūs upių pavasario potvyniai, tačiau pajūrio zonoje jie ne tokie ryškūs. Kalnuose sniegas tirpsta vasarą, todėl kalnų upės tada būna vandeningiausios, čia galima pajusti ir vandens lygio svyravimų, susijusių su dienos ir nakties ritmu. Koks vandens lygis upėje, nesunku nustatyti stebint jos krantus. Jei vandens lygis nesiekia žolės krantuose, vanduo upėje yra žemas. Jei siekia, - normalus. Jei semia žolę, - aukštas. Jei semia krūmus sausumoje, - labai aukštas. Jei semia miško medžius, - potvynis. Upėse, kurių baseinuose daug vandens akumuliatorių (ežerų, tvenkinių, pelkių, miškų), vandens svyravimai būna švelnesni, o ten, kur jų mažai, be to, veikia melioracijos sistemos, baseinas kalvotas, vandens lygio svyravimų amplitudė didesnė. Kalnų upių potvynis gali pakilti per kelias valandas. Upės debitą gali keisti veikiančios užtvankos: jei debitai vidutiniai, jos išlygina debitų svyravimą, o jei debitai maži, gali dar labiau svyravimus sumažinti.
Upės nuolydis - vandens paviršiaus aukščių skirtumas, tenkantis vienam upės ilgio vienetui. Apskaičiuoti jį galima tiek iš hidrografinės literatūros, tiek iš topografinio žemėlapio: i =ΔH/ΔL [m/km], kur ΔH - mus dominančios upės atkarpos pradžios ir pabaigos aukščių (pvz., virš jūros lygio) skirtumas, o ΔL - tos pačios atkarpos ilgis (arba atstumų nuo žiočių skirtumas).
Upės vagą sudarančios uolienos tvirtos, atsparios vandens poveikiui.
Vanduo, tekėdamas upės vaga, sunkiai dirba. Patekęs ant žemės paviršiaus, - jis turi potencinę energiją, proporcingą debitui Q ir aukščiui virš jūros lygio H. Visos šios energijos jis netenka, kol pasiekia jūrą, ne tik nukakdamas kelią iki jūros, bet ir vilkdamas su savimi nemažai grunto. Taigi upė laikui bėgant formuoja tiek savo profilį, tiek ir skerspjūvį.
Jauna upė stengiasi išlyginti savo profilio nelygumus, išplaudama uolienas iš atkarpų su didesniu nuolydžiu (čia vanduo netenka daugiau aukščio H, taigi daugiau potencinės energijos virsta darbu) ir palikdama jas atkarpose su mažesniu nuolydžiu (čia vanduo mažiau darbingas ir nepajėgia tempti su savimi didesnių nešmenų). Pirmuoju atveju išplaunamos lengvesnės uolienos (smėlis, žvirgždas, smulkesni akmenys), ir vagoje lieka tiktai dideli rieduliai bei uolos, sudarantys rėvas, slenksčius ir krioklius. Antruoju atveju suklostomos seklumos ir rumbai, kuriuos sudaro smėlis (toliau nuo didelio nuolydžio atkarpų), žvirgždas ir net akmenys (arčiausiai didelio nuolydžio atkarpų). Kadangi žemupyje upė turi daugiau vandens, tai, esant tam pačiam nuolydžiui, ji gali atlikti daugiau darbo. Todėl upių žemupiai būna gilesni už aukštupius. Pagrindinių upių intakai, turintys mažiau vandens, būna seklesni. Tad intakų nuolydžiai paprastai didesni žemupiuose, o pagrindinių upių nuolydžiai - aukštupiuose. Be abejo, taip yra tik tose upėse, kurios teka per palyginti nesunkiai išplaunamas uolienas. Pavyzdžiui, Karelijos upės, tekančios per ištisines granito uolienas, šių dėsnių nelabai paiso. Energingos kalnų upės išsirausia gana gilius slėnius. Jei abu slėnio šlaitai vertikalūs, slėnis vadinamas kanjonu, jei su horizontu sudaro >45° kampą, - tarpekliu.

Sena upė, išlyginusi išilginį profilį iki įdubusios, žemupyje lėkštėjančios kreivės, toliau dirba savo darbą, tiktai jau ne gilindama, o platindama vagą. Ji ima mėtyti slėnyje vis platesnes kilpas, pagrauždama slėnio šlaitus ir išplaudama žemyn subirusias nuo šlaitų uolienas, medžius, taip sudarydama būdingus viražus. Ilgainiui kai kurios kilpos susijungia ištiesindamos upės vagą ir palikdamos senvages - senas kilpas be srovės, kartais iš dalies užneštas nešmenimis. Praplėsto upės slėnio apatinėje terasoje tokiu atveju per potvynį formuojasi užliejamos pievos - salpos.
Upę formuoja tiek žmogus, tiek gyvūnai (pvz., bebrai), statydami užtvankas, perkolas, tiltus, lieptus, plukdydami medžius, kasdami perkasus. Turi reikšmės ir miškas, ir atskiri medžiai, saugantys upės krantus nuo greito išplovimo: jie gali pakreipti upės srovę, jei nuvirsta į vandenį.
Visi šie veiksniai ir suformuoja upę - turisto vandens kelią. Nesunku prognozuoti, kas mūsų laukia upėje, jeigu žinome pagrindines jos charakteristikas - vidutinį metinį debitą ir būdingų atkarpų (po kelis ar keliolika km) nuolydį. 5 lentelėje apibūdinamos upės, tekančios per palyginti lengvai išplaunamas uolienas. Karelijos ar kitų upių, tekančių per neišplaunamas uolienas, duomenis lentelėje reikėtų paslinkti per 1-2 grafas į kairę. Viršutiniame kairiajame kiekvienos skilties kampe nurodyta apytikrė atkarpos sudėtingumo kategorija baidarėms. Pripučiamoms plaukimo priemonėms sudėtingumo kategorija turėtų būti 1 ar 2 balais mažesnė, o galimybės plaukti vandeningomis didelio nuolydžio upėmis - viena grafa didesnės. Vidutinį metinį debitą atitinka natūrinis debitas: Lietuvoje - baigiantis pavasario potvyniui, kalnuose - rudens pradžioje. Grupei, planuojančiai plaukti per polaidį (Lietuvoje - pavasario, kalnuose - vasaros pradžioje) arba kai vanduo žemas (Lietuvoje - vasaros, kalnuose - rudens pabaigoje), reikia žiūrėti į lentelės duomenis atitinkamai žemiau arba aukščiau. Lentelėje nenurodytos tos kliūtys, kurios susidaro, jei upė netenka savo nešmenų. Jų gali atsirasti kiekvieno debito ir nuolydžio atkarpose, jeigu tik šios būna po dar didesnio nuolydžio atkarpų. Rumbus ir seklumas atkarpose su i<0,5 sudaro smėlis, atkarpose su 0,5<i<2,0 - įvairaus stambumo žvyras, žvirgždas, gargždas, o atkarpose su i>2,0 - įvairaus dydžio akmenys.
5 lentelė sudaryta remiantis stebėjimais turistinėse kelionėse. Turistams patartina prieš išvykstant į kelionę susipažinti su maršruto hidrografiniais duomenimis, plaukiant stebėti upę ir žymėtis, kaip ji kinta priklausomai nuo hidrografinių rodiklių. Šie stebėjimai, be abejonės, pravers būsimose kelionėse: padės pagal analogiją prognozuoti būsimo maršruto charakterį.
Bandymai apibūdinti maršruto sudėtingumą pagal objektyvius rodiklius negali būti visai tikslūs, nes jie nenumato visų kelionę komplikuojančių veiksnių.
Vandens greitis nepriklauso nei nuo upės ilgio, nei nuo jos pločio. Didžiausi greičiai bus ten, kur mažiausia trintis. Tiesioje upės atkarpoje didžiausias vandens greitis bus upės viduryje, ties vandens paviršiumi. Jei pučia vėjas, - šiek tiek žemiau vandens paviršiaus. Viražuose išcentrinė jėga didžiųjų greičių ašį prispaudžia prie išorinio posūkio kranto. Didžiųjų greičių ašį atitinka ir didžiųjų gylių ašis.
Upės krantas vadinamas kairiuoju arba dešiniuoju, priklausomai nuo to, kurioje pusėje jis bus plaukiant pasroviui.
Eimutis Karevičius, 1990

<< Į TURINĮ >>