Kaip keliauti?

ŽYGIO SAUGUMAS

Rengimasis žygiui

Maršruto sudėtingumas turi atitikti grupės narių patirtį, fizines ir technines galimybes. Grupės vadovas ir nariai turi susipažinti su rajono ypatumais, klimatu, žinoti maršruto sudėtingumą, jo pobūdį. Iš anksto rengiamas inventorius, studijuojama rajono kartografinė medžiaga, kelionių tuo maršrutu ataskaitos, rengiami žygio dokumentai, tikrinama grupės dalyvių sveikata. Kartais reikia skiepytis nuo pavojingų gyvių ar užkrečiamųjų ligų.
Specialiomis treniruotėmis tobulinamas grupės narių fizinis, techninis ir taktinis pasirengimas. Mūsų vandenininkai dažniausiai techniškai tobulinasi savaitgaliais dalyvaudami vandens turistų technikos varžybose, treniruočių žygiuose per pavasario polaidį, lankydami bendro fizinio parengimo treniruotes ištisus metus.
Labai rizikuoja tie turistai, kurie plaukia sudėtingais maršrutais, nebūdami pakankamai patyrę. Jie nesikonsultuoja su turistų klubo maršrutine - kvalifikacine komisija (MKK), nesiregistruoja rajono, kuriuo keliauja, kontrolės - gelbėjimo tarnyboje (KGT), kur galėtų gauti informacijos ir naujausių žinių apie maršrutą. (Labiausiai turistų lankomų rajonų kontrolės-gelbėjimo tarnybų darbuotojai budi ištisą parą, ten galima gauti informacijos, užsiregistruoti.)
Maršrutų sudėtingumas didėja nuo I iki VI sudėtingumo kategorijos. Kelionių patirtį reikia kaupti palengva. Turistų klubo MKK konsultuoja turistų grupes. Ji turi žinoti dalyvių ankstesnių kelionių patirtį. Tiesa, iš kategorinės kelionės pažymos dar ne visai aiški dalyvio patirtis. Mat skirtinguose kelionių rajonuose skirtingi ir sunkumai. Pvz., Karelijos upėms būdingi ryškūs slenksčiai, dažnai su aukštomis stovinčiomis bangomis. Bet žemiau slenksčio visados rasime patvanką, ramaus vandens plotą, iš kurio lengva ištraukti apvirtusią baidarę. Karelijos ežeruose vėjuotą dieną būna didelių pavojingų bangų. Deja, plaukimo atvirais vandenimis patirtis mažai padeda tos pačios kategorijos kalnų upėse, kur sraunus vanduo kas sekundę keičia situaciją, verčia būti budrius, nes ten ir apvirtusį laivelį srovė greitai neša kitos pavojingos kliūties link. Ketvirtos ar trečios sudėtingumo kategorijos maršrutai TSRS šiaurėje sportiškumu yra mažiau sudėtingi už atitinkamos kategorijos kalnų maršrutus. Bet kelionė šiaurėje sudėtingesnė, nes vyksta toli nuo gyvenamų vietų. Kalnų III s. k. maršrutas neprilygsta lygumų III s. k. maršrutui. To negalima pamiršti. Šuolis iš vieno geografinio rajono upių į kitą neturi būti staigus ir formalus, nes tai yra pavojinga.
Vandens kelionėms, ne taip kaip kitoms turizmo rūšims, be grupės vadovo, dar yra laivų kapitonai. Vadovas rengia maršrutą, vadovauja krante, o plaukiant komandą duoda laivo kapitonas. Jis turi spręsti greitai, o ekipažas privalo vykdyti jo komandą, nes aptarti ar pasitarti laiko nėra. Laivo kapitonas, kaip ir grupės vadovas, turi turėti daug sudėtingų kelionių patirties, juo turi pasitikėti laivo ekipažas. Laivo komandos nariai turi pasikliauti vieni kitais. Negalima į sudėtingesnę kelionę vykti nepažinus visų grupės narių žygio sąlygomis. Prieš sudėtingą kelionę būtina bandomoji kelionė, kurioje patikrinamas inventorius, vadovas sužino grupės narių charakterius, jų fizinį ir techninį pasirengimą, asmeniškai įsitikina jų mokėjimu plaukti be liemenių, repetuojami taktikos elementai, vyksta gelbėjimo darbų pratybos.
Avarijoms reikia rengtis taip pat, kaip įveikti slenksčius. Treniruotėse repetuojamos įvairios situacijos, gelbėjimo darbai. Overkilis neturi būti naujiena, neturi gąsdinti nei apvirtusių, nei gelbėtojų. Reikia treniruotis, kad išmoktumėte atsiskirti nuo apvirtusios baidarės, patikrinti, ar pakankamai lengvai nusimauna „sijonėliai" nuo baidarės tento (bet ne taip lengvai, kad slenksčio bangos nuplautų). Reikia mokytis plaukti srove su liemene, atversti plaustą ar katamaraną, pagauti gelbėjimo virvę ir mesti ją. Mokomosios kelionės metu galima sužinoti grupės narių charakterio savybes, polinkius. Nesugyvenamą turistą ar tinginį dar galima išbraukti iš grupės.
Jei maršruto grafikas gerai sudarytas, keliauti galima neskubant, išžvalgant ir aptariant slenksčius, be avarijų. Grafike reikia numatyti potvynių, blogo oro, plaukimo priemonių remonto, lėktuvo ar kito transporto laukimo ir t. t. laiką. Poilsio dienas grafike reikia nurodyti gražesnėse maršruto vietose, tinkamose smulkiam laivelių remontui, rūbams skalbti bei džiovinti, žvejybai, uogoms ir grybams rinkti, o svarbiausia - poilsiui. Reikia būtinai atsipalaiduoti, kad dėmesys ir atsargumas neatbuktų. Viena iš avarijų priežasčių yra orientacijos praradimas. Dėl to galima netikėtai įplaukti į pavojingas vietas. Jei turistai nesusiorientuoja ilguose, sudėtinguose, bet jau išžvalgytuose slenksčiuose, laiveliai nukrypsta nuo numatytos plaukimo linijos.
Jei norite gerai orientuotis maršrute, turite prieš kelionę kruopščiai išnagrinėti ir atsiminti visų sudėtingų kliūčių orientyrus. Kalnų upėse tokie orientyrai gali būti uolos, nuobiros, charakteringos viršūnės, akmeninės salos (neapsemiamos net tada, kai vandens lygis aukščiausias), stambūs intakai.

<< Į TURINĮ >>