Kaip keliauti?

TURISTO ETIKA

Turistų grupę suburia bendras tikslas, dėl kurio nariai turi atsisakyti savo asmeninių interesų (pvz., poilsio, žvejybos, suvenyrų medžioklės ir pan.), jei jie prieštarauja grupės tikslui. Dėl pagrindinio tikslo grupės vadovas priima optimalius sprendimus ir reikalauja tiksliai ir laiku juos vykdyti. Siekdami numatyto tikslo, turistai sąmoningai stengiasi laikytis drausmės, malšinti konfliktus. Dažnai paaiškėja tokia situacija: dalis turistų skirtingai supranta kelionės tikslą, todėl grupė dalijasi į dvi ar daugiau dalių; vieną iš jų ištinka avarija (paklysta, pritrūksta jėgų gelbėjimo darbams, netenka dalies maisto ar inventoriaus ir pan.).
Numatyto tikslo visi grupės nariai privalo siekti kartu - tai turi būti aksioma. Iš to kyla pareiga padėti draugui, kai jam to reikia, ir tikėjimas, kad tau visada laiku padės draugai. Avarijos atveju dažnai tenka teikti pagalbą, pačiam rizikuojant patirti avariją, tačiau tai neturi kelti abejonių gelbėjančiajam: draugą jau ištiko avarija, o pats gali jos ir nepatirti, nors ir rizikuoji. Padėti draugui ar visai grupei dažnai reikia ne tik avarijos atveju. Geras turistas pats stebi, ieško, kuo gali būti naudingas grupei kiekvienu momentu: padėti atlikti sunkesnį darbą, laiku tarti linksmesnį ar padrąsinamą žodį, parodyti ryžtingą pavyzdį, nepaisant nuovargio, skausmo, blogos nuotaikos. Blogam turistui tenka visa tai priminti. Draugu reikia pasitikėti, neabejoti, kad jis savo pareigas, jei galės, atliks gerai ir laiku. Kiekvienas turistas privalo jausti atsakomybę prieš kolektyvą: grupės narys atsakingas už viską, ką padarė, ir už viską, ko nepadarė, nors turėjo padaryti. Šitaip turi būti derinama iniciatyva ir disciplina.
Jei kelionė trunka ilgiau kaip dešimt penkiolika dienų, neišvengiamai pasireiškia turistų psichologinis nuovargis (irzlumas, įtarumas). Patartina aiškintis konfliktus po kelionės.
Nors grupės vadovo vaidmuo yra išimtinis, tačiau ir jis neturi pamiršti tų pačių dėsnių. Vadovas atsakingas už grupę, kelionės sėkmę. Jis turi teisę reikalauti, kad grupės nariai vykdytų jo sprendimus. Tačiau šių sprendimų negali lemti asmeniniai vadovo interesai, įgeidžiai, ambicijos. Kiekvieną savo sumanymą vadovas privalo motyvuoti (iš karto, jei leidžia laikas, arba vėliau). Geras vadovas nieko neplanuoja nepasitaręs su grupės nariais (jei yra tam laiko). Iš daugelio nuomonių visada lengviau suformuoti teisingą mintį. Vadovo pareiga išklausyti visas nuomones ir įvertinti. Tačiau nusprendžia jis vienas, atsižvelgdamas tik į priimtinus variantus, o ne į pareikštų nuomonių skaičių, - jokių balsavimų neturi būti. Už sprendimą atsakingas tik vadovas. Nelaimės atveju jis negali pasiteisinti tuo, kad ketinęs daryti kitaip, bet visiems reikalaujant nusileido.
Tokia absoliuti vadovo teisė (ir pareiga) priimti sprendimą leidžia jam nurodinėti, net įsakinėti, tačiau tai neturi tapti komandavimu, t. y. nereikalingu šūkavimu, užuot ramiai paprašius, pasiūlius. Komandos be reikalo įžeidžia grupės narius, žemina juos. Skiriasi tik grupės vadovo ir narių pareigos, atsakomybė, o ne žmogaus vertė.
Sprendimo teisė įpareigoja vadovą pirmąjį vykdyti savo nurodymą (visi grupės nariai ar ekipažai privalo jį atlikti, pvz., perplaukti slenkstį, iš eilės).
Klysta tas vadovas, kuris smulkmeniškai kontroliuoja grupės narių veiksmus, nuolat moko juos naudingų, bet smulkmeniškų dalykų. Kad turistai vykdytų esminius vadovo nurodymus, jis turi neįkyrėti ir leisti kartais grupės nariams patiems pasimokyti iš savo klaidelių. Geras vadovas, pavedęs grupės nariams net ir atsakingiausius darbus, leis jiems veikti visiškai laisvai, duos teisę savo problemas spręsti savarankiškai, nurodinėti kitiems. Be abejo, jiems teks ir atsakomybė už pavestas pareigas. Grupės vadovo darbas tada apsiribos reta kontrole. Kartais kolektyvas renkasi vadovą, tačiau dažniau būna atvirkščiai: vadovas prieš kelionę suburia kolektyvą. Kviečiant į grupę naują narį, matyt, reikėtų jį informuoti, kad vadovas tarsis su juo, bet klausimus spręs savarankiškai, o narys privalės sprendimus vykdyti; pretenzijas vadovui reikia reikšti tik po žygio, o kelionėje galima tik siūlyti, o ne reikalauti. Jei susitarti nepavyksta, geriau ieškoti kito žmogaus. Jei dalyvis ir vadovas po kelionės bus nepatenkinti vienas kitu, jie ateity kartu galės nekeliauti, tačiau žygio metu jie turėtų nesipykti, kad nekliudytų visos grupės darbingumui. Vadovo ataskaita grupei po žygio turi būti visiškai nuoširdi. Visas pretenzijas jam teks išklausyti kantriai. Jei to nebus, kitą kartą grupę surinkti bus sunku.
Visa, kas pasakyta apie grupės vadovą, tinka ir ekipažo kapitonui, tik pastarojo kolektyvas yra daug mažesnis, be to, kapitonas vadovauja plaukiant, t. y. tada, kai nėra laiko tartis ir svarstyti. Todėl kapitono komanda plaukiant turi būti vykdoma tiksliai ir tuoj pat, net jeigu ekipažo nariams ji atrodo neteisinga. Du kapitonai viename ekipaže - neišvengiama avarija. Grupės vadovas turėtų pasirūpinti, kad į vieną ekipažą nepakliūtų du cholerikai.
Kelionėje pasitaiko sutikti ir kitų turistų grupių. Vykstant visuomeniniu transportu, jos paprastai bus jūsų konkurentės, negyvenamose vietose - likimo draugės. Reikia mokėti garbingai konkuruoti, nepamiršti žmoniškumo, padėti vieni kitiems. Atšiauriose vietose žmogus teiraujasi sutiktąjį, kuo galėtų pagelbėti. Turistai neturėtų būti išimtis.
Rengdamiesi į kelionę, turistai paprastai pasiskaito kitų turistinių kelionių ataskaitų. Parašyti gerą ataskaitą, su tiksliomis schemomis - grupės garbės reikalas.Bendraudami su vietiniais gyventojais, turistai turi laikytis ne tik bendrų tarpusavio santykių taisyklių, bet ir vietinių tradicijų. Nedera pamiršti, kad vietos gyventojai yra šeimininkai ir turistų pomėgis pakeliauti neturi jiems kliudyti. Žinoma, galima kreiptis į vietinius pagalbos, antra vertus, pagelbėti jiems, jei reikia.
Kultūros paminklus, lankytinus objektus reikia gerbti, nepalikti prie jų šiukšlių, ant jų — užrašų. Kad nusifotografuotumėte prie paminklo, visai nebūtina ant jo užlipti.
Eimutis Karevičius, 1990

<< Į TURINĮ >>