Kaip keliauti?

GAMTOS APSAUGA

Turisto etika gamtoje

Turistinėje kelionėje žmogaus elgesį gamtoje dažnai lemia jo požiūris į ją, įpročiai, vidinė kultūra. Taisyklės negali numatyti visų įmanomų jo poelgių ar aplinkos specifinių ypatumų. Pagaliau teisinių normų laikysis dažniausiai dvasiškai brandus žmogus. Sąžinės jausmas jam patars, kas galima, o kas kenkia gamtai, o kartu - Tėvynei. Dori turistai niekuomet nemindys ir neplėšys samanų, jei nėra tako, nebaidys žvėrių jų maitinimo vietose, nelies smalsaudami paukščių lizdų, nešliaužios pakrančių kalvų irstančiais šlaitais, be reikalo nelaužys medžių laužui, nepaliks žemėje kyšančių palapinės kuolelių - slapukų, žodžiu, nedarys nieko, kas galėtų pakenkti medžiui, vandeniui, žvėreliui, paukščiui ar žmogui. Turistų Lietuvoje yra daug, be to, jų vis daugėja, todėl reikia gamtą saugoti, mokėti su ja elgtis.

Elgesio gamtoje taisyklės

Turisto veiklą gamtoje riboja įvairios teisinės normos.
Svarbiausios iš jų išdėstytos šiuose dokumentuose:
1. Gamtos apsaugos komiteto prie LTSR Ministrų Tarybos Pirmininko 1975.V.30 d. įsakymu Nr. 40 patvirtinti „Stovyklavimo gamtoje Liet. TSR teritorijoje nuostatai".
2. TSRS Ministrų Tarybos 1971.VI.18 d. nutarimu Nr. 395 patvirtintos ir Lietuvoje taip pat galiojančios „Priešgaisrinio saugumo TSRS miškuose taisyklės". Antrojoje jų dalyje „Bendri reikalavimai" yra ir turistams vertingos informacijos, nors šiek tiek ir pasenusios.
Panašių gamtos apsaugos normatyvų aktų yra ir daugiau. Ypatingais atvejais rekomenduojama vadovautis Gamtos apsaugos komiteto 1976 m. išleistu normatyvų aktų rinkiniu „Gamtos apsauga". Jį galima gauti visose gamtos apsaugos organizacijose, miestų turistų klubų bibliotekose.
Pateikiame pagrindines turistų elgesio gamtoje taisykles.

Miško švara

1. Nežymėkime savo takų, poilsio vietų šiukšlėmis.
2. Stovyklavietėje netvarkingai suverstas kuras laužui, išmėtyti šakaliai nepuošia aplinkos, trukdo patiems turistams.
3. Automobiliais važiuokime tik keliais. Ant samanų statyti automobilius draudžiama.

Miško gaisrai

4. Saugokime mišką nuo kibirkšties, nuorūkų, stiklų.
5. Miško gaisro gesinimas - kiekvieno turisto pareiga.
6. Nekurkime laužų bet kur, tam tikslui neįrengtose vietose.

Miško gaisrai

7. Stovyklaukime, ugnį kurkime tik tam reikalui įrengtose stovyklavietėse.8. Palapinės paklotui neraukime jokių augalų, nelaužykime medžių šakų.
9. Draudžiama kirsti stovinčius medžius.
10. Kurui rinkime sausuolių bei išvartų šakas, o augančių medžių - tik ranka nulaužiamas sausšakes. Laužui tinka kelmai, kirtimų atliekos.
11. Išeidami iš stovyklavietės, sutvarkykime šiukšles, būtinai užgesinkime laužą vandeniu arba smėliu, sutvarkykime aplinką. Mišką palikime tvarkingą, jaukų.

Vanduo, augalai, gyvūnija

12. Neterškime vandens telkinių, kad ir kokia didelė upė būtų, šiukšlėms joje ne vieta.
13. Upes, ežerus ir jų krantus draudžiama teršti įvairiomis atliekomis, tepalais, nafta, kitais skystais teršalais.
14. Saugokime pakrančių augmeniją, ypač erozijos paliestus krantus, nuobirynus.
15. Peiliu, kirviu, vinimi nežalokime augančių medžių.
16. Gėlės puošia mūsų Tėvynę, todėl neskinkime jų.
17. Ypač globokime retuosius, nykstančius augalus. Neskintame vandens lelijų, pataisų, šilagėlių, meškauogių ir kt.
18. Skruzdėlynai, varlės, gyvatės - neliečiamas miško turtas.

Miško ir vandens gėrybės

19. Uogas galima skinti tik joms prisirpus, pvz., bruknes nuo rugpjūčio 1 d., spanguoles nuo rugsėjo 1 d. Riešutus galima rinkti nuo rugpjūčio 15 d. Šie terminai gali keistis, priklausomai nuo oro. Vaistažoles didesniais kiekiais galima rinkti tik turint gamtosaugos organizacijų išduotą leidimą.
20. Mėgėjiška žvejyba leidžiama tik ją iš anksto suderinus su vietos šeimininkais.

Pagalba gamtai

21. Gamtos skriaudėją sudraustame, pamokykime.
22. Būkime nuoširdūs miškininkų pagalbininkai.

Stovyklavimas gamtoje

Įrengtos stovyklavietės būna pažymėtos miškų informacijos stenduose, kelių rodyklėmis. Pačioje stovyklavietėje galima suprasti, kas joje leidžiama (laužavietė, palapinių vieta, transporto aikštelė ir pan.). Į pakrančių stovyklavietes dažniausiai veda rodyklės, matomos plaukiant vandeniu. Taisyklės draudžia stovyklauti laisvai pačių turistų pasirinktoje vietoje, net jeigu arti nėra įrengtos stovyklavietės. Stovyklaviečių įrengiama vis daugiau, todėl, vykstant į kelionę, reikia miestų turistų klubuose pasitikslinti jų vietas tame rajone, kad būtų lengviau planuotis stovyklavimą kelionėje.
Visų kategorijų poilsiautojams, turistams gamtos apsaugos tarnybų darbuotojų nurodymai privalomi.

Draustinės teritorijos

Ypač globojamose gamtos teritorijose yra specialių reikalavimų lankytojams. Vykstant į tokias vietas, naujausios informacijos galima gauti miesto turistų klube.
Tokios teritorijos skirstomos į parkus, draustinius, rezervatus. Pavyzdžiui, Aukštaitijoje yra „Aukštaitijos" nacionalinis parkas. Kelionės pradžioje reikia suderinti savo maršrutą su Parko administracija. Ten gausite turistus dominančios informacijos, taip pat schemą, kurioje sužymėtos neplaniniam turizmui skirtų stovyklaviečių vietos Parko teritorijoje.
Lietuvoje yra beveik 200 draustinių. Pagal paskirtį jie skirstomi į landšaftinius, landšaftinius istorinius, geologinius, ornitologinius, zoologinius ir kt. Draustinių vis daugėja, koreguojamos jų ribos. Draustinio pavadinimas rodo, kokia gamtos komplekso dalis ten saugoma. Šiose teritorijose ribojama ūkinė veikla bei turizmas. Pvz.: botaniniame draustinyje draudžiama skinti augalus, ichtiologiniame - žvejoti, keisti krantų pobūdį, kartais ribojama laivyba ir pan. Stovyklauti draustiniuose leidžiama, jeigu juose yra įrengtų stovyklaviečių. Tam tikri draustiniai turi ir specifinių taisyklių. Pvz., Kuršių nerijos landšaftiniame draustinyje galima lankytis tik su leidimais, jame draudžiamas neplaninis turizmas. Kuršių nerijoje leista lankytis tik ekskursijoms, kurioms vadovauja Klaipėdos kelionių ir ekskursijų biuras. Laikinai uždrausta laivyba ir vandens turizmas Ūlos landšaftiniame ichtiologiniame draustinyje. Apie tai smulkiau informuoti gali miesto turistų klubas.
Lietuvoje yra daug kultūros ir gamtos paminklų. Tai įvairūs medžiai, akmenys, kapinynai, piliakalniai ir t. t. Prie jų pritvirtintos tam tikros lentelės su užrašais. Aplinkui - apsauginė zona (3-30 m), kuri pažymėta aptvaru, stulpeliais, grioveliu arba bent arimu. Paminklo apsauginėje zonoje draudžiama bet kokia ūkinė veikla. Jei apsauginė zona nėra aiškiai pažymėta, patiems turistams turi pakakti nuovokos prie paminklo nesiimti jokios veiklos, dėl kurios galėtų pasikeisti aplinka.
Vandens turistai turi laikytis visų bendrųjų turistams taikomų reikalavimų. Jie turėtų skirti daugiau dėmesio vandenims, jų pakrančių švarai, krantų apsaugai nuo erozijos. Vandens telkinių, melioracijos kanalų, upelių bei upių krantai paprastai turi savo apsaugines juostas. Priklausomai nuo vietos sąlygų ir kitų aplinkybių, pakrančių apsauginių juostų plotis gali būti įvairus. Jos žymimos stulpeliais, arimu. Jeigu apsauginė juosta nepažymėta, turistai turi orientuotis pagal bendrą vidurkį - 25 m nuo vandens ribos (arba skardžio krašto). Toje teritorijojedraudžiama veikla, galinti pakeisti kranto pobūdį, skatinti jo eroziją, teršti jį, kenkti augmenijai. Jeigu kranto apsauginėje juostoje įrengta poilsiavietė, stovyklauti, aišku, joje galima, tik turistų ūkinė veikla neturi peržengti pažymėtų tokios poilsiavietės ribų.
Vandens turizmo mėgėjai turi žinoti, kad motorinėmis valtimis leidžiama plaukioti tik tam skirtuose vandens telkiniuose.

Visus dorus žmones vienija bendras rūpestis dėl savo krašto grožio, sveikos gamtos. Vartotojo požiūris į gamtą šiandien būdingas tik nekultūringam, dvasiškai primityviam žmogui. Turisto požiūris į gamtą rodo jo dvasinį brandumą. Turistas turi ne tik pats protingai elgtis gamtoje, bet ir apginti ją nuo pikto ar nesusipratusio žmogaus kėslų. Jeigu turistai, pastebėję bėdą, patys nepajėgūs padėti gamtai, jų pareiga - pranešti apie tai tam tikroms tarnyboms. Jiems dažnai tenka matyti nevalyvo elgesio su gamta atvejų: brakonierių veiklos pėdsakų, mėgėjų plauti automobilius upių, ežerų pakrantėse, naftos, amoniako nutekėjimo avarijų, trąšų, cheminių medžiagų po atviru dangum, neleistinų kirtimų ir daug kitų gamtos siaubimo atvejų. Laiku pranešę į gamtos apsaugos organizacijas, turistų klubus, laikraščių redakcijas, patys nufotografavę faktus vietoje, turistai dažnai padeda išvengti pragaištingų padarinių. Pamatę niokojant gamtą, jie turi įsikišti ir taip galėtų sustabdyti nusikaltimą. Labai svarbu turistų ekologinis išprusimas, padedantis kvalifikuotai įvertinti matomo fakto žalingumą, apginti savo poziciją ginče su nevalyvais valdininkais. Turistams būtų vertingos konsultacijos, bedradarbiavimas su miestų turistų klubais, jų gamtosaugos komisijomis.
Vincas Kavaliauskas, 1990

<< Į TURINĮ >>