Plaukimas
Upėje paprastai plaukiama kilvaterio kolona (laivas paskui laivą). Ežere, pučiant šoniniam vėjui, kartais verta rikiuotis pelengu (laivai išrikiuoti įstrižai plaukimo krypčiai). Atstumas tarp laivų priklauso nuo srovės greičio. Baidarėms jis gali svyruoti nuo 5-10 m stovinčiame vandenyje iki 80-100 m sraunioje kalnų upėje. Kai atstumas per mažas, laivai gali susidurti, priekiniam staiga sustojus (pavyzdžiui, užšokus ant seklumos). Kai atstumas per didelis, atsitikus avarijai, galima pavėluoti suteikti pagalbą. Esant mažam atstumui, sunku įvertinti situaciją vandeny, nes priekinis laivas riboja matomumą, o esant dideliam atstumui, sunku įvertinti priekyje plaukiančio ekipažo veiksmus, įsidėmėti jo plaukimo liniją, galima netgi visai jį pamesti (pavyzdžiui, protakų zonoje).
Pirmasis paprastai plaukia taktiškai stipriausias ekipažas (grupės vadovo). Jis parenka plaukimo liniją, diktuoja plaukimo greitį, sprendžia, ar reikia sustoti žvalgybai. Paskutinysis plaukia techniškai ir fiziškai stipriausias ekipažas: jam skiriamas gelbėtojo vaidmuo. Priekyje plaukiantys ekipažai turi periodiškai kontroliuoti, ar neatsilieka už jų plaukiantis ekipažas. Jei atsilieka, tai plaukimo tempą reikia sulėtinti (atitinkamai lėtins ir pirma plaukiantys). Jei ekipažo visai nematyti, sustoti prie kranto ir laukti, o nesulaukus - grįžti (sausuma ar vandeniu) jo ieškoti.
Būtina pasirinkti nepavojingiausią plaukimo liniją. Šios taisyklės reikia laikytis skrupulingai nuo pat pirmųjų kelionių: anksčiau įgytas automatizmas sudėtingose kelionėse padės staigiai apsispręsti. Bandymai praplaukti paprastesnes atkarpas „įdomesniu variantu" yra žalingi. Valdymo techniką reikia tobulinti specialiose treniruotėse.
Upėse visomis plaukimo priemonėmis paprastai plaukiama pagrindine srove tol, kol taip plaukti nepavojinga. Pavojingos yra stovinčios bangos, susidarančios greitame sraute, taip pat akmenys ar uolos, keičiantys to srauto kryptį, jį skaldantys. Pagrindinę srovę nesunku surasti, stebint vandens paviršių: ji skiriasi didesniu vandens greičiu. Plaukti pagrindine srove patogu: didesnis srovės greitis garantuoja, kad kelionė bus ir greitesnė, ir saugesnė (iki tam tikros ribos), nes pagrindinė srovė upėje formuoja farvaterį - giliausią, laisviausią nuo kliūčių kelią. Šalia pagrindinės srovės vanduo teka lėčiau, nes jį varžo seklumos, akmenys, sūkuriai ar kitos kliūtys, trukdančios plaukti ir turistams. Kai pagrindinėje srovėje pasirodo pavojingų elementų, tai tenka spręsti, kuris plaukimo variantas mažiau pavojingas: likti pagrindinėje srovėje, plaukti šalia jos ar išeiti į šalutinę srovę. Pasirenkant variantą, reikia atsižvelgti į tai, kad kiekvienu atveju kirsti srovę yra atsakingas plaukimo momentas, reikalaujantis tiksliai valdyti plaukimo priemonę, gerai įvertinti intervalą, kuriame šį manevrą leistina atlikti.
Matyti visą upę taip, kad galėtum pasirinkti plaukimo liniją, nėra toks paprastas dalykas. Reikia išmokti nuolat žvalgyti tris zonas prieš laivą: tolimiausią - 100-200 m, vidurinę - 30-50 m ir artimiausią - 5-10 m. Tolimiausioje zonoje apžvelgiamas visas upės plotis ir nusprendžiama, kurios upės dalies laikytis (kairės, dešinės, vidurio), vidurinėje zonoje apžvelgiama tik dalis upės pločio (20-30 m) ir nusprendžiama, kuria srovės vieta bus plaukiama. Artimiausioje zonoje apžvelgiama tik siaura plaukimo linijos juosta - 2-3 m - ir patikrinama, ar nėra joje ko nors netikėto, ar teisingai plaukia mūsų laivas.
Ežeruose paprastai plaukiama tiesia linija. Tačiau kai ežeras banguotas, tiesė dažnai virsta laužtine linija: stengiamasi išvengti intensyvaus bangavimo zonų, slepiantis užuovėjose už salų, pusiasalių, prie užuovėjinio kranto. Kai reikia kirsti atvirus vandens plotus, tai plaukimo kryptį diktuoja bangų sklidimo kryptis (žr. skyrelį „Kliūtys“). Plaukti pavėjui lengviau, tačiau pavojingiau: plaukiama didėjančių bangų kryptimi ir jų aukštis tolimoje pakrantėje nežinomas.
Plaustų, iš dalies ir pripučiamų valčių plaukimo greitis lygus arba artimas srovės greičiui. Baidarių, medinių valčių ir katamaranų plaukimo greitis priklauso nuo aplinkybių. Kadangi pastarosios plaukimo priemonės praktiškai negali judėti skersai savo ašies, tai jos gali išeiti iš jas nešančio srauto tik plaukdamos tokiu greičiu, kuris skirtingas nuo to srauto greičio (didesnis už jį ar mažesnis); plaukdamos vienodu su srautu greičiu, jos gali tik pasisukti jame. Neigiamą srauto atžvilgiu greitį išvystyti sunkiau, negu teigiamą, todėl, esant galingam srautui, plaukti neigiamu greičiu būna mažiau efektinga. Plaukiant teigiamu greičiu, galima efektingai valdyti plaukimo priemonę, naudotis vairu, tačiau lieka žymiai mažiau laiko situacijai įvertinti, sprendimui priimti ir jam įvykdyti. Didelio greičio esminis privalumas - jis didina plaukimo priemonės pastovumą (panašiai kaip važiuojant dviračiu), kas baidarei ypač svarbu; trūkumas - greitai plaukiantis laivas neria po stovinčia banga. Į tai būtina atsižvelgti, plaukiant atvira baidare arba valtimi. Todėl baidarės, pavyzdžiui, upės atkarpoje, kurioje reikia manevruoti stiprioje srovėje, dažniausiai plaukia didesniu greičiu, sumažindamos jį, baigus manevrą, ypač įeinant į aukštas bangas. Neigiamu greičiu dažniau plaukiama sekliose mažo galingumo atkarpose arba ruošiantis sustoti prie kranto. Būtina atsižvelgti į tai, kad, pereinant nuo teigiamo į neigiamą greitį (arba atvirkščiai), plaukimo priemonė būna nulinio greičio zonoje, kur ji praktiškai yra nevaldoma.
|
