|
<< Į TURINĮ >>
ŪLA
Trasos ilgis - 65,7 km, trukmė - 3 d., sezonas - V-IX mėn.
Ūlos versmės - Baltarusijoje, Pelesos apylinkėse, Gudų girios glūdumoje. Iki XIX a. vid. dabartinis Ūlos aukštupys - Pelesa - buvo Katros aukštupys. Tuometiniam Ūlos aukštupiui graužiantis gilyn, jos ištakas slinko į p. r. ir perkirto Ūlos ir Katros vandenskyrą. Katros intakai Žūba, Pelesa ir tarp jų ž. buvusi Katros atkarpa tapo Ūlos aukštupiu; buvo nuleisti Dūbos ir Peleso ež. Iš viso Ūla prisijungė 410 km2 Katros baseino ploto ir pailgėjo 35 km.
Ūlos aukštupys vadinamas Pravaža, toliau, nuo Nočios iki Katros upės - Pelesa. Aukštupyje upė teka žemomis ir pelkėtomis vietomis, ir srovė čia labai lėta. Tik nuo pusiaukelės kritimas padidėja iki 0,8 m/km. Q: prie Baltarusijos - Lietuvos sienos (64,5 km) - 2,0, žemiau Kanavėlės ž. - 3,0, ž.- 5,0. Vagos reguliuotoje dalyje pl. svyruoja tarp 2-3 m, kitur - 5-8-15-25 m; gl. atitinkamai - 0,3-0,5-1,0-1,5 m. Kliūtys: Rudnios tvenkinio užtvanka, medžių užvartos, nedidelės rėvos. Lengva valtele ar baidare be didesnių kliūčių galima plaukti nuo Pravažos. Pavasarinių polaidžių metu ir esant aukštam vandeniui, galima mėginti plaukti ir nuo Nočios (66 km), kuri žemupyje reguliuota.
Ūlos vanduo skaidrus ir tyras, ją gausiai maitina požeminiai vandenys, šaltiniai šaltinėliai. Tokiuose vandenyse mėgsta veistis upėtakiai, šlakiai, kiršliai. žvejoti čia draudžiama, nes visa Ūlos upė ir jos intakas - Grūdos žemupys - ichtiologinis draustinis.
Ūlos slėnio reginiai keičiasi ties kiekvienu posūkiu. Vietomis tįso nuvirtę medžiai, išvartos gožia upę. Aukšti smėlėti skardžiai, kontinentinės kopos. Ūlos vidurupio slėnys nuo Rudnios iki Zervynų - Ūlos landšaftinis draustinis. Čia saugomos Pietryčių lygumai būdingos zandrinės terasinės lygumos, kopos, apaugusios kerpšiliais. Įdomus upių tinklas, pelkės, termokarstiniai ežerėliai, yra retų augalų: pievinių šalavijų, ilgagalvių dobilų, kalninių arnikų ir kt.
66 d Nočia (L-25). N. nuo ž. 6 km teka Lietuvos teritorija, o nuo 6 iki 16 km - Lietuvos - Baltarusijos siena. Iki Dubičių upė reguliuota. Kraštovaizdis čia monotoniškas, nykus.
65 k Bevardžio upelio ž. (L-7), Lietuvos-Baltarusijos siena.
57 d Gatvinis DUBIČIŲ k. - apyl. ir t. ū. centras. Kaip rodo akmens ir žalvario amžiaus archeologiniai radiniai, Ūlos ir jos aukštupio Pelesos pakrantėse žmonių gyventa jau viduriniajame akmens amžiuje. Pelesos ež. pakraštyje yra likę Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto medžioklės pilies pamatai.
Miškingose D. apylinkėse 1863 veikė sukilėliai, vadovaujami L. Narbuto. žuvusiųjų atminimui 1933 pastatytas paminklas. Lenkijos buržuazijos valdymo metais D. veikė pogrindinės komunistų ir komjaunimo kuopelės. Didžiojo Tėvynės karo metu apylinkės miškuose bazavosi Kotovskio, ,,Už Tarybų Baltarusiją" ir Matrosovo tarybinių partizanų būriai.
52 d Kanavėlė (L-15). Į Ūlą ji įteka buv. Dubo ež. vietoje.
49 d Karaviškės.
45 d Krokšlys (Šumas). Kiek atokiau nuo upės plyti didelis (F-1474 ha) Krokšlio miškas. Miške daug mažų, baigiančių užakti termokarstinių ežerėlių, jų plotas—61 ha. Tai Čepkelių rezervatas (F-8455 ha) - Gudų girios širdis. Čia saugoma viena iš seniausių ir unikaliausių Lietuvos TSR miško pelkių, mišku apaugusios žemyninės kopos, reliktiniai ež., vertinga ir reta miško ir miško pelkių augalija bei gyvūnija. Nuo Krokšlio Ūla įsirita į platesnį ir gilesnį slėnį.
43 k Lynupis (L-4). Jis išteka iš Lyno ež. (F-19), kurio p. pakraštyje įsikūręs senas Lynežerio k. Upė palaipsniui rimsta - prasideda Rudnios tvenkinio patvanka.
38 d Sienyčia (L-6), Rudnia, Dubičių - Marcinkonių vieškelio tiltas. Kadaise šioje vietoje buvo geležies gamykla, kuri nustojo veikusi XIX a. Jėgainės užtvanką Ūlos vandenys išgriovė 1841 pavasarį. Vėliau toje vietoje buvo įrengtas malūnas, ,,Kibirkšties" kol. HE. Ilgainiui ir šios jėgainės sunyko, užtvanka suiro. 1979 pastatyta nauja užtvanka ir tiltas. Susidarė nedidelis ežerėlis, naudojamas rekreacijai, žvejybai.
34 d Mazūpis (L-11). Toliau abipus upės išsibarstę Kašėtos k. trobesiai. Pakrantėse pušynai.
28 d Uosupis (Vuosupis, L-30), Pauosupė.
20 k Pavilnis (L-4). ZERVYNOS, Vilniaus-Druskininkų-Gardino glžk. tiltas. Gatviniame Zervynų k. yra išlikę senovinių sodybų. Tai vietinės reikšmės liaudies archit. paminklas. Kaimo apylinkėse rasta 24 akmens amžiaus stovyklų pėdsakai.
Tarp Zervynų ir Mančiagirės Ūla teka giliai įsigraužusi į smėlingus krantus. Vietomis krantai skardingi, upės vagoje keletas nedidelių rėvų.
12 d Mančiagirė; k krante Mančiagirės miškas (F-1007 ha).
10 d ŽIURAI. 2. apylinkėse aptiktos 3 neolito stovyklos. Respublikoje garsus Žiūrų etnografinis ansamblis.
Upės pakrantėje kelios vaizdingos atodangos, nuo kurių atsiveria vaizdai į Žiūrų ir Trakiškių k., upės vagą, paupio pievas, tolumoje dunksančius miškus.
1 Senas Paūlių k.
Ūla įteka į Merkį 21,8 km nuo jo ž.
<< Į TURINĮ >>
|
