Svarbiausi krašto istorijos bruožaiJūros baseinas - žemaičių genties lopšys. Tačiau, kol čia susiformavo vienalytė etninė bendrija, šimtmečius vyko sudėtingi, ne iki galo ištirti etniniai procesai. Dar pirmaisiais mūsų eros amžiais čia vystėsi kelios gana skirtingos archeologinės kultūros. Jūros aukštupyje, kaip ir visoje šiaurės Lietuvoje bei dalyje Latvijos, buvo išplitusi pilkapių kultūros sritis. Ją gerai reprezentuoja prie Jūros esantis ir archeologų nuosekliai tyrinėtas Paragaudžio pilkapynas. Jūros vidurupio, Akmenos vidurupio ir žemupio rajone tuo metu gyveno kuršių protėviai, kapų su akmenų vainikais kultūros žmonės. 
Žemaičiai ir kaimyninės baltų gentys VI-XIII a.
Ypač gerai jų buičiai ir pasaulėžiūrai būdingus bruožus atspindi prie Akmenos, Žviliuose kasinėto senkapio radiniai. Maždaug V-VI a., minėtų kultūrų žmonėms panašėjant, įsiliejus ryčiau gyvenusioms baltų etninėms grupėms, susidarė žemaičių gentis. Jos teritorija be kone viso Jūros baseino dar apėmė Dubysos aukštupį ir vidurupį, Ventos aukštupį. Nuo kaimynų žemaičiai skyrėsi pirmiausiai tuo, kad mirusiuosius laidojo panašiai, kaip mes šiandien - nedegintus, duobėse. Tokią kapinynų Jūros baseine labai daug.
XIII a. visa Žemaitija jau buvo gana gerai centralizuota ir suvienyta. Kraštas skaidėsi į mažesnius teritorinius vienetus - žemes. Nemažai jų plytėjo ir šioje knygoje aprašomoje teritorijoje. Pietinę Žemaitijos dalį - Ančios ir Šaltuonos vidurupius ir žemupius, Akmenos ir Šešuvies vidurupius apėmė Karšuva. Šioje žemėje buvo Aukaimio, Pūtvės, Skronaitės, Bebirvaitės pilys, lokalizuojamos Batakių piliakalnyje prie Ančios, Pūtvės kaime prie Akmenos, Kiukiškių piliakalnyje prie Šešuvies, Šaltuonos intako Bebirvos baseine. Dalis Jūros vidurupio, Aitros žemupys, kaip spėjama, priklausė Pagraudei. Joje stovėjusi Gedimino pilis hipotetiškai lokalizuojama Padievaičio piliakalnyje prie Jūros. Šešuvies aukštupyje buvo Viduklės žemė, o prie Ančios ištakų - Kražių. Aitros versmes tenka priskirti Tverams. XIV a. antroj pusėj taip pat dažnai minimi Akmenos aukštupį apėmę Kaltinėnai. Tiesa, dėl nuolatinių kryžiuočių puldinėjimų ir socialinių bei politinių procesų pačiame krašte, amžiams bėgant, šių žemių sąrašas ir ribos gerokai kito.
Lietuvos valstybės kūrimosi metais vyriausiasis žemaičių kunigaikštis, Saulės mūšio laimėtojas Vykintas tapo svarbiu Mindaugo varžovu. Jį patį Mindaugas įveikė, tačiau visą Žemaitiją - tik iš dalies. Ilgiems šimtmečiams kraštas liko tradiciškai savarankiškas, savitas. Laimėję Saulės ir Durbės mūšius, kalavijuočių ir kryžiuočių agresiją žemaičiai kiek atitolino, tačiau XIII a. pabaigoje prasidėjo nuolatiniai žemaičių žemių puldinėjimai. Pirmiausia buvo nusiaubtos Karšuva ir Pagraudė. Vėliau kovų arena virto praktiškai visa Žemaitija. Kryžiuočių ordinas sieke ją žūt būt nukariauti ir sujungti savo valdas Prūsijoje ir Livonijoje. Beje, aprašydamas vieną, matyt, 1307 m. vykusį kryžiuočių žygį į Žemaitiją, kryžiuočių kronikininkas P. Dusburgietis pirmą kartą pamini Jūrą. Rašoma, kad vienas komtūras „surinkęs kariuomenę, nuplaukė laivais ... Jūros upe aukštyn ir nusigavo prie Pūtves pilies“. Reikia manyti, įsiveržimams į Lietuvą kryžiuočiai Jūrą naudojo ir vėliau. Ordinas puolė, o Žemaitija, remiama Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, pirmiausia Vytenio, Gedimino, Kęstučio, laikėsi. Kad gintis būtų lengviau, tuometinės etninės Žemaitijos pietvakariniame pakraštyje, Jūros pakrantėse, panašiai kaip prie Nemuno, buvo įrengta gynybinė pilių sistema. Svarbiausios jos grandys buvo pilys, stovėjusios Vilkų Lauko, Pakisio, Padievaičio piliakalniuose. Dar viena piliakalnių eilė išsirikiavo palei Akmeną. Čia pažymėtini Pagramančio, Kazokų, Vedrių, Pagrybio piliakalniai. Liūdniausi laikai Žemaitijai prasidėjo XIV a. pabaigoje, kai didžiųjų kunigaikščių valia ji tapo savotišku mainų, padėkų už politines paslaugas objektu. Ne kartą ją ordinui „dovanojo“ Jogaila, Vytautas. Žemaičiai su tokiu likimu nesitaikstė, tvarkėsi ir gynėsi patys. Tik 1400-01 m. ir 1404-09 m. vokiečiai buvo trumpam Žemaitiją užvaldę. Abu kartus tai baigėsi galingais sukilimais. Po Žalgirio mūšio, 1413 m. pradėtas Žemaitijos krikštas. Pažymėtina, kad ilgus šimtmečius Lietuvoje buvo tik dvi vyskupijos - Vilniaus ir Žemaitijos. Faktiškai krikšto akcija tęsėsi iki XIX a.: dar vyskupas Motiejus Valančius aprašinėja, kaip naikino pagonybės liekanas Žemaičiuose. Apie senosios religijos gyvybingumą byloja ir kai kurie pajūrio paminklai. Štai atlikus archeologinius kasinėjimus prie Kunigiškių Aukuro akmens, nustatyta, kad pagoniška šventvietė čia veikė dar XVII a. Tais pačiais 1413 m. realiai egzistavusi Žemaitijos autonomija buvo apiforminta juridiškai. Visa Lietuva buvo padalinta į vaivadijas, o Žemaitijoje įkurta seniūnija, kurią vėliau imta vadinti Žemaitijos kunigaikštyste. Vaivadas skirdavo didysis kunigaikštis, o seniūną rinko patys žemaičių bajorai. Tiesa, 1527 m. Žemaitijos seniūno valdžia buvo gerokai apribota. Žemaičių autonomija ir vietinių bajorų teisės taip pat buvo patvirtintos 1411 ar 1413 m. Jogailos ir Vytauto, 1441 m. Kazimiero, 1492 m. Aleksandro privilegijose. 
Aprašomose vietose XIII - XIV a. stovėjusios, istoriniuose šaltiniuose minimos žemaičių ir skalvių pilys bei geriausiai įrengti piliakalniai
XIII a. nušalinę Žemaičių kunigaikščius, Lietuvos valdovai tuo pačiu įsikišo ir į socialinę ekonominę krašto raidą. Dėlto ir dėl kitų priežasčių Žemaitijoje susiklostė gana savita visuomeninė sankloda. XIV a. pabaigoje, kai rytų Lietuvoje gyventojų daugumą jau sudarė bajorai ir jiems priklausantys valstiečiai, Žemaitijoje daugiausia gyveno laisvi valstiečiai - laukininkai. Apie juos šiandien primena daugelis Žemaitijos vietovardžių - Varlaukis, Vilkų Laukas, Biržų Laukas ir kiti. Mat XIV-XV a. laukas, tai kaimas, kuriame gyvena laisvi valstiečiai. Vytautas Žemaitijos socialinę struktūrą bandė ryžtingai pakeisti. Nežiūrint to, dėl įsisenėjusių tradicijų, valstiečių priešinimosi, baudžiava Žemaitijoje buvo visada lengvesnė nei Aukštaitijoje. Čia vyravo ne lažas, o piniginė renta - činčas, daug valstiečių liko laisvi. Smulkūs Žemaitijos bajorai ne taip atitolo nuo savo tautos, nesulenkėjo. Bene paskutinė ryškesnė žemaitiško savitumo apraiška - XIX a. pradžioje čia kilęs tautinis kultūrinis sąjūdis. Po 1795-ųjų Žemaitiją kaip ir didžiąją Lietuvos dalį prijungus prie Rusijos, dauguma visuomeninių, ekonominių, politinių krašto savitumų pradėjo sparčiai nykti. Tiesa, dar 1831 m. sukilimo metu Žemaitijos sukilėliai, jausdami tradicinį bendrumą, buvo sudarę atskirą Žemaitijos centrinę vyriausybę. Nežiūrint to, palaipsniui Žemaitija virto tik etnografiniu Lietuvos regionu.
Prie senosios Žemaitijos neskirtinos Jūros ištakos su Rietavu. Dar XIII a. čia buvo Ceklis - kuršių gyvenama sritis. XIII a. trečiajame dešimtmetyje kuršius kalavijuočiai pavergė, tačiau susikūrusi Lietuvos valstybė dalį Kuršo - šiandieninės Žemaitijos šiaurvakarinę dalį - atsikovojo. XV-XVI a. į šias retai gyvenamas žemes pradėjo keltis žemaičiai ir Ceklio kuršiai sužemaitėjo. Rietave, buvusiame prie pat senosios žemaičių - kuršių ribos, šis procesas vyko, aišku, anksčiausiai.
Atskiras, dar mažai ištirtas Žemaitijos istorijos puslapis - pokario rezistencija. 1944 m. rudenj, išstūmę vokiečius, didžiąją vakarų Lietuvos dalį užėmė naujieji okupantai. Tuojau pat, dar 1944 m. pabaigoje - 1945 m. pradžioje atsirado pirmieji Lietuvos partizanų būriai. Jie ieškojo ryšių vieni su kitais, jungėsi į vieningą pasipriešinimo judėjimą. Buvusioje Taurages apskrityje, taigi - daugumoje šioje knygoje aprašomų vietovių veikę partizanai, pirmiausia sudarė vadinamąją Lydžio rinktinę. Jos ištakos - dar hitlerinės okupacijos metais susikūrusi Lietuvos laisvės armija. Rinktinės centras buvo Eržvilko miestelyje. 1946 m. rudenį pietų Žemaitijos ir panemunių partizanai susijungė į Jungtinę Kęstučio apygardą. Apygarda dalijosi į rinktines. Buvusios Lydžio rinktinės teritorijoje veikė Aukuro, Raseinių apylinkėse - Žebenkšties, Jurbarko, Vilkijos apylinkėse - Vaidoto rinktinės. Suvienijus visos Lietuvos partizanus į Bendrą demokratinio pasipriešinimo sąjūdį (vėliau Lietuvos laisvės kovų sąjūdį), gerai organizuota Jungtinė Kęstučio apygarda tapo viena jo grandžių.
Pirmasis apygardos vadas buvo Jonas Kasperavičius-Visvydas. Jam 1947 m. žuvus, toliau apygardai vadovavo vėliau visų Lietuvos partizanų vadu tapęs Jonas Žemaitis-Vytautas. Jis ypač rūpinosi Žemaitijos bei kitų Lietuvos sričių pasipriešinimo judėjimo centralizavimu. Jo iniciatyva 1948 m. liepos mėn. visą vakarų Lietuvą apėmusios Kęstučio, Žemaičių ir Prisikėlimo apygardos buvo sujungtos į Jūros sritį. Kęstučio apygardai tuo metu vadovavo Henrikas Danilevičius-Vidmantas. Organizuotas ir aktyvus pasipriešinimas okupantams Kęstučio apygardoje tęsėsi iki 1952-53 m. Pavieniai partizanai kovojo dar ilgiau. Bene paskutinieji žuvo tik 1959 m. prie Kvėdarnos.
Žemupyje Jūra teka per labai savitos istorijos ir kultūros kraštą - Mažąją Lietuvą. I-IV a. prie Nemuno ir Jūros santakos išsiskyrė vadinamųjų Nemuno deltos kapinynų kultūros sritis. V-VI a. čia gyvenę žmonės jau vadinami skalviais. Vieni tyrinėtojai mano, kad ši baltų gentis buvo labiau artima lietuviams, kiti ją priskiria prūsams. Labiausiai į kitas prūsų gentis skalviai panašūs savo istoriniu likimu. Numalšinę Didįjį prūsų sukilimą, 1274-78 m. jų žemes užkariavo kryžiuočiai. Buvo užimtos svarbiausios skalvių pilys - Ragainė, Tilžė, prie Jūros žiočių stovėjusi Sareika. Išniekinta ir svarbiausia jų šventvietė - Rambynas. Dalį nukariautų skalvių kryžiuočiai iškėlė prie Priegliaus, dalis pasitraukė į LDK. Prie Rodūnios ir Lydos atsirado dar viena Skalva - pabėgėlių apgyventas valsčius. Skalvių likučiai, kartu su čia atsikėlusiais žemaičiais, panemunių aukštaičiais, prūsų genčių palikuonimis palaipsniui susiformavo į naują etninę bendriją - lietuvininkus. Jų apgyventa teritorija ir vadinama Mažąja Lietuva. Lietuvininkų skaičių mažino šimtmečius trukusi germanizacija. XX a. pradžioje jau tik maždaug pusė Jūros pakrančių gyventojų lietuvių kalbą laikė gimtąja. Po I pasaulinio karo susiformavo Klaipėdos krašto sąvoka. Ji apėmė Mažosios Lietuvos dalį, buvusią dešiniajame Nemuno krante. Po 1923 m. sukilimo Klaipėdos kraštas buvo priskirtas Lietuvai, tačiau jau 1939 m. Vokietija jį vėl užgrobė.
II pasaulinio karo pabaigoje dauguma Klatpėdos krašto gyventojų pasitraukė į Vokietiją. Vieni savo noru, kitus išvarė besitraukianti vokiečių kariuomenė. Likusius lietuvininkus atėję sovietiniai valdininkai vis tiek laikė „vokiečiais“, visaip niekino, trėmė į Sibirą. Pamatę, į kokį „rojų“ pateko, lietuvininkai stengėsi kuo greičiau išvykti į Vokietiją. Šiandien šišioniškių, kaip jie patys save dažnai vadina, Klaipėdos krašte vos vienas kitas. Dauguma gyventojų - ateiviai iš įvairiausių Lietuvos vietų. 
Jūros baseine vyraujančios tarmės
Dar vienas krašto istorijos, kultūros atspindys - tarmės. Jūra nuo ištakų iki žiočių tarmių ribas kerta tris kartus. Pačiame aukštupyje gyvena žemaičiai dounininkai. Ši tarmė susiformavo, kai čia gyvenę kuršiai susimaišė su ateiviais žemaičiais. Visą Jūros vidurupį ir didžiąją baseino dalį apima žemaičiai dūnininkai. Jie dar skaidosi į varniškius ir raseiniškius. Šių patarmių ribą Jūra kerta apytikriai prie Žvingių. Aitra, Lokysta teka per varniškių, Ančia, Ežeruona, Šešuvis - per raseiniškių kraštą. Akmena, pradėjusi kelią nuo varniškių, baigia pas raseiniškius. Įdomiausia šiuo požiūriu Šaltuona. Jos ištakos taip pat buvo Žemaitijoje. Tačiau amžiams bėgant rytinių žemaičių žemių gyventojai suaukštaitėjo ir šiandien Šaltuonos versmės - vakarų aukštaičių šiauliškių, o aukštupys - vakarų aukštaičių kauniškių tarmės ribose. Tik nuo Eržvilko abiejuose Šaltuonos krantuose jau gyvena dūnininkai raseiniškiai. Savita vakarų aukštaičių klaipėdiškių tarme šnekėjo lietuvininkai. Šiandien ši tarmė baigia nykti.
<< Į TURINĮ >>
|
