VILNIAUS APYMIESČIAIS, RŪMŲ PAPĖDĖMIS

Nuo Žeimenos Neris atrodo tarsi pilnesnė, greitesnė. Ji čia eina ne vienos aukštumos pašlaitėmis, prasigraužia skersai kalvagūbrių, vėl papuola į lygumų erdvumas. Vagoje daugiau sraunumų, akmenų, nemažos rėvos. Nepaisant to, iki Vilniaus pakraščio (apie 40 km) priplaukiama greitai, per pusdienį, nes vietų, kuriose ilgiau verta būtų gaišti, nedaug. Nereikia praleisti tik progą įkopti į aukštokų šlaitų skardžius, nuo kurių puikūs reginiai į upę - nekada gi prie upės išsirengsime, o juk prie kai kurių iš jų ir kelių nėra. 0 ilgesnius, vienodesnių pakrančių tarpus įveikiant, galima pamąstyti apie vieną ar kitą mūsų „upės atminties įdomų puslapį - laivybą, prekybą ir pan.
Nespėjus nė kelis kartus atsigręžti į Santakos pakrantes ties Žeimenos žiotimis, Neris patenka į medžiais, daug kur krūmais ūksmėtus tarpušlaičius. Pastebimai pasiaurėja, pagreitėja. Čia pat Avino rėva (sėbrinė). Ji srauni, net iš akies matyti joje srovės kritimas. Rėvoje - didokas akmuo, vadinamas Cegelninku (Plytininku). Yra ir paaiškinimas - čia pat, dešinėje, seniau buvo Parčevo dvaro valdos, priklausiusios Parčevskiams, kurie netoli upės turėję plytinę. Plytas plaustais leisdavo žemyn, parduodavo Vilniuje. Minima, kad iš čia plytos imtos Nemenčinės bažnyčiai (XIX a. I pusė), kai kuriems Vilniaus pastatams. Kiek žemiau, kairėje - Skersabaliai (geležinkelio stotelė). Priešais - bevardis upelis, kuris praeityje ne kartą tvenktas. Stovėjęs Raudondvario dvaras. Čia irgi minėtas savininkas turėjęs alaus daryklą, daręs net porterį ir viską vandeniu siuntęs parduoti į Vilnią. Dabar čia gaminamas salyklas, fermentai, reikalingi maisto pramonei.
Ties Skališkėmis, upės dešinėje pakrantėje, rasime takelį, vedantį į lazdynais ūksmėtą skardį, kuriame nuo seno žinoma Šventoji ola. Tai ne taip dažnai aptinkamų konglomeratų (karbonatingų vandenų cementuoti smėliai, žvyrai) prosluoksnis, išsikišantis iš slėnio skardingo šlaito. Po tuo atspariu skliautuotu sluoksniu purus smėlis išbiręs ir susidariusi gana erdvi ola. Įspūdį padidina lašnojantis nuo skliautų vanduo, greta šaltinėlis. Taigi nuo seno sklido kažkieno paleista mintis, kad olos šaltinis turis stebuklingą galių, Parčevskių paliepimu buvęs pastatytas kryžius, rinktos net aukos.
Tarp Parčevskių, kilusių iš čia, buvo ir kultūrai nusipelniusių žmonių. Čia gimęs Konstantinas Parčevskis buvo Vilniaus universiteto auklėtinis, smuikininkas, 1831 m. sukilėlis. Jo sesuo Rožė Parčevska - tapytoja, kurios paveikslų yra Ermitaže, vietos muziejuose ir bažnyčiose (Nemenčinės, Dūkštų).
Nedaug paplaukus pasroviui, - kelios rėvos: Šunaujos, Šokio, Eiluto, arčiau Nemenčinės - Tetervinų (Cecerukų).

Paupio buities fragmentas netoli Nemenčinės	Senosios laivybos Lietuvos upėse vaizdelis

Upei sukant į vakarus, iš aukštoko kairiojo šlaito įpuola neilgas Bezdonės upelis. Atiteka nuo Bezdonių gyvenvietės su geležinkelio stotimi. Šalia būta dvaro, upė nuo seno tvenkta. Dabar ištisas tvenkinių ūkis - Arvydai. Auginama žuvis, vandens paukščiai.
Nemenčinė - nedidelis miestas prie Neries, buvęs rajono administracinis centras. Šiuo metu jo augimas yra skatinamas priemiestinio poilsio poreikių. Praeina judrus plentas iš Vilniaus į Švenčionis, Zarasus, jį kerta mažesnis Paberžės - Buivydžių vieškelis. Švari Neris, aplinkiniai šilai vasarą sutraukia daug žmonių. Netoliese miške - Gėlos ir Gėlaičio ežerai, prie kurių yra vaikų vasaros stovyklų.
Manoma, kad Nemenčinė yra viena iš seniausių gyvenviečių, kuri mūsų eros pradžioje buvo prie tos pačios Nemenčios, kiek atokiau nuo upės, kur dabar yra piliakalnis. Išlikęs archeologinės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis. Šalia - Piliakalnio kaimas. 1952-1954 m. čia atlikti archeologiniai kasinėjimai, kurią metu rasta liekanų, leidžiančių spręsti apie veiklų gyvenimą nuo mūsų eros pradžios. Iš sėklų, kaulų liekanų sprendžiama, kad apylinkėse verstasi kultūrine laukininkyste, gyvulių auginimu, taip pat ir medžiota. Jau neblogai statyta iš medžio, buvusi įrengta gynybinė tvirtovė.
Vėliau vietovė plėtėsi, augo. Augimą skatino patogi padėtis prie laivuojamos upės ir seno plento susikirtimo. Rašytiniuose šaltiniuose vietovė paminėta XIII a. XVIII a. turėta mokykla. Dvaras buvęs didžiųjų kunigaikščių žinioje, vėliau priklausęs įvairiems vietos feodalams, XIX a. pradžioje perduota Vilniaus universitetui. Kurą laiką čia yra gyvenęs žinomas to meto universiteto floristas B. Jundzilas. Žymesnių kultūros paminklų nedaug: piliakalnis, bažnyčioje - keli tapybos darbai.
Ties Nemenčine 1794 m. buvo susirėmę sukilėliai su caro kariuomene. 1831 m. pavasarį čia laikėsi K. Parčevskio sukilėlių būrys. Atmintinais 1919-aisiais narsiai kovėsi Raudonosios Armijos pulkai. Nemenčinę nulydi kaimiškas peizažas. Šiuose sodžiuose prieš 130 metų K. Tiškevičius užrašė liaudies dainų (daug kur žmonės drovėjosi dainuoti „namines" dainas ponui, vietom kunigai draudė). Kaip reta - čia žmonės dainavo baltarusiškai, lenkiškai, lietuviškai. 0 turinys tų dainų dažniausiai tas pats.
Upė toliau tęsia lėto posūkio į vakarus lanką, kuris beveik po dešimties kilometrą užsibaigs upei įgavus pietinę kryptį. Kiek kartų keliavus, upė vis pasirodydavo šio)e dalyje neįdomi, nuogokais (ypač dešinėje) šlaitais. Kaimeliai sumenkę. Kairysis upės šonas „šiltesnis" - ten šilai, bet ir anie atokiau nuo upės, aukštesnėse terasose, Be to, paupių peizažai čia gerokai sudarkyti įvairių komunikaciją. Taigi, upe mažiau domintis, galima prisiminti kurią nors bendrą temą apie musų Nerį. Tokią temą čia priminė prieš dešimt metą keliaujant ties Bratoniškėmis paupyje aptiktas blindžių krepšius pinantis senokas žmogus (užrašuose pažymėta jo pavardė - Vaitkevičius). Pradėjome tada nuo pakitimų, kurie tokie dideli įvyko jo akyse, ypač kai visa lygini su dabartimi. Jis, šioje pakrantėje gimęs ir užaugęs, matęs upę, kai joje buvę, anot jo, „daug alaso". Sieliai per dienas ėjo ir ėjo... Vilniaus turgų išvakarėse ant jų įsikurdavo kaimiečių su prekėmis, gaidžiais ir vištomis. Maldininkai vasarą į Verkių kalvarijas pasivėžindavo...
Pigiausias ir patogiausias senais laikais buvo upių kelias. Pirmiausia miško medienai plukdyti. Sieliai buvo plukdomi iš pat aukštupio, ypač iš Dvinasos, Ušos ir kitų intakų, pradžioje surišant po du tris rąstus. Per metus iki Vilniaus atplaukdavo beveik 2000 sielių. Ten medieną žiemos metu sutempdavo į krantą, o sulaukę polaidžio, vėl leisdavo. Neryje perrišdavo į stambesnius sielius. Ne vien medį plukdė. Buvo leidžiami sausos medienos keliais sluoksniais kloti stambus sieliai - plaustai, ant viršaus prikrauti medienos dirbinių, linų, šieno, net grūdų. Toks pakrautas ir stogu dengtas apie 12 sieksnių ilgio plaustas buvo vadinamas lava. Trys lavos sudarė krobką. Viena tokia lava galėjo sverti šimtus pūdų, o visa krobka - iki 80 tonų. Milžiniškas plaukmuo upėje buvo valdomas 12-15 upeivių, kurių vienas, vadinamasis štirnikas, stovėdavęs specialiam tiltelyje ant stogo ir duodavęs kitiems komandas. Tai turėdavo būti labai patyręs žmogus. Anot amžininką (XIX a.), visi, kas tokius plaukmenis ketindavo leisti, paruošdavo juos iš anksto, po to beveik vienu metu skubėdavo (potvyniai pas mus neilgi) nusileisti. Tarpais atrodydavo, kad Nerimi pajudėjo ištisi kaimai.
Nerimi, matyt, negalėjo būti plukdomos kyliadugnės vytinės, nors kartais apie tai rašoma. XVIII ir XIX a. plukdomi plokščiadugniai strūgai. Tai irkliniai laivai: 35 m ilgio, 10 m pločio, keliantys iki 200 tonų. Tokiam valdyti reikėjo apie 30 žmonių. Dar stambesnės buvo barkos. Šias dažniausiai tik kartą panaudodavo - nuplukdydavo, parduodavo ir jas pačias. Šie didieji laivai Neryje buvo retesni.
Neris nuo seno tarnavo kaip prekybos kelias, kuriuo buvo išvežama pardavimui įvairios natūralios žaliavos, gėrybės ir jų dirbiniai (mediena, žvėrių kailiai ir naminių gyvulių odos, medus, vaškas), taip pat žemės ūkio gaminiai (linai, kanapės, džiovinta žuvis, grūdai), gal kartais ir brangesni dalykai, kaip pavyzdžiui, gintaras. Atgal, prieš srovę, buvo velkami laivai, pakrauti druska, muilu, silkėmis, audiniais, geležimi ir jos dirbiniais (dalgiais, pjautuvais). Gabenamasi buvo cukraus, prieskonių, net ginklų.
Upės didysis posūkis, rodos, jau ir baigiasi. Ji nusitaiko pietų linkme. Dešinysis krantas visą laiką aukštesnis. Pagaliau ima rastis atodangų, kurias verta apžiūrėti. Kopiant galima pamatyti moreninio reljefo, šlaitų vidinę sąrangą, o pasiekus aukščiausią briauną, atsiveria puikus reginys į upę.
Dešiniųjų šlaitų papėdėje, ties Čeremšiškėmis, nesunku pastebėti sendvario medžius, pastatų žymes. Praeito šimtmečio viduryje K. Tiškevičius aprašo čia dvarelį, jau tada be puošnių rūmų, į kurį vasarai atvykdavo miesto kilmingų žmonių. Buvęs laikomas orkestras, mėgstama vakarais klausytis muzikos.
Kairėje - Bratoniškių sodžius, ties kuriuo upėje - akmuo, sielininkų pavadintas Vanagu. Upė susiaurėja, prasideda sraunuma - Tartoko rėva. Dešiniuoju paupiu plyti neaukšta terasa, kurioje - senas Tartoko kaimas. Laisvą žemę baigia užimti kolektyviniai sodai. Iš tos pačios dešinės pusės įteka Žalesa. Upelė nedidelė, vienok vandenį surenka iš atokių kalvotų apylinkių, jos aukštupyje yra ežerų. Kairėje pusėje išlipus, nesunku pataikyti į Liepynės girininkiją, kur dirba Almaniai, žinomi savo beletristine kūryba.
Upėje - sraunuma, vaga tarsi priplakta prie kairiojo šlaito, kuris paplautas, jame - aukštoka atodanga. Įdomūs šlaito sąrangos sluoksniai, reginiai nuo viršaus. Staiga krantų pobūdis pasikeičia - dešinysis tampa aukštas, status, nuolat upės griaunamas, jame išsirikiuoja atodangos. Vagoje - ilga Byrų rėvų grandinė, kurioje, be minėtųjų, yra Alksnynės, Zeravoko rėva ir kitos. Kairiajame krante - žemesnė terasa, nedidelis Vilkiškių kaimelis, vandenvietė. Dar žemiau pasroviui tęsiasi nemažas sodų plotas.
Dešinysis šlaitas aukštas, suskaidytas raguvų. Jame yra gražių senų medynų su liepomis, ąžuolais, klevais. Aukštai, virš šio šlaito, tęsiasi kalvotas su miškais kraštovaizdis. Laisvas kerčias užėmė sodai.
Dešiniajame aukštame Neries slėnio krante - Kryžiokai, o už ją, lygioje plynaukštėje, - vėl didžiuliai sodų plotai. Kairysis šlaitas žemas, smėlio terasose ošia šilai. Čia įteka nedidelių upelių: bevardis upeliukas iš Antavilių ežerėlių virtinės, dar žemiau - Veržė, arba Viržupis, atitekantis is miškų. Yra prielaidų, kad čia buvusi didžiųjų kunigaikščių užmiesčio vasaros buveinė su pastatais, tvenkiniais, pirtimis. Šiose vietose upė pasijunta kiek laisviau: slėnio šlaitai nutolsta, abu krantai žemi. Tėkmė irgi išsilieja plačiai, yra seklumų, salų. Iš Žaliųjų ežerų atiteka Riešė. Už 3 kilometrų nuo Neries, gilokame, miškais apsuptarne dubaklonyje, tyvuliuoja gilus, žalią atspalvį skleidžiantys nuo pakrantėse esančią ežerinės kreidos klodų ežerai: Kryžiokų, Gulbinas, Mažasis Gulbinas ir kiti. Jų vandenyje yra daugiau nei paprastai ištirpusių karbonatą, be to, miškėtų šlaitų atspindys padidina minėtą žalsvumo efektą. Ežerus supa sausi pušynai. Ežerai su aplinkiniais miškais, daugiau kaip 2,5 tukst. ha, vertingomis augalijos bendrijomis, kuriose auga ir retų rūšių, 1960 m. buvo paskelbti landšaftiniu draustiniu. Tai vilniečių mėgstama užmiesčio trumpalaikio poilsio vieta. Nemaža aplinkinių dirbamų plotų apie draustinį neseniai atiduota miesto gyventojų kolektyviniams sodams.
Grįžkime į paupį, kur įteka Riešė. Ten nedidelis, bet gana įdomus Staviškių kaimelis. Neris baigia neilgą pietų krypties atkarpą, atsimuša kairėje į aukštoką priemolio šlaitą, daro dešiniosios krypties alkūnišką vingį ir keletui kilometrų nusitaiko į vakarus. Slėnis čia savitas - kairysis šlaitas priemolėtas, jame aukštai - Turniškių vasarvietės. Dešinysis kyla terasomis, kurias neatpažlstamai pakeitęs dubaklonis, susidedantis iš kelių pradubusių šaltinėtų daubų. Arčiau upės, sausesnėje paupėje, - Turniškių kaimelis. Šiek tiek žemiau 1938 m. buvo pradėta statyti pirmoji Neries hidroelektrinė. Buvo pilama užtvanka, betonuojami elektrinės pamatai ir pralaidos, Deja, karas negrįžtamai nutraukė šį darbą. Patvanka buvo numatyta daugiau kaip 10 m aukščio, marios būtų siekusios Nemenčinės apylinkes. Vilnius būtą turėjęs Neries aukštutinėje priemiesčio tėkmėje šiandieną taip reikalingas sostinei marias su puikiomis šilėtomis pakrantėmis.

Ties Verkiais	Vilniaus siluetai Neries pakrantėse (Žirmūnai)

Ties minėtu alkūnišku upės posūkiu iš kairės įteka dar vienas nedidelis upelis - Kaira. Jo aukštupyje, už kelių kilometrų nuo čia, - Dvarčionys, kur nuo seno gaminamos plytos. Šalia - Kairėnai. Tai sena dvarvietė su parku, dabar kuriamu Vilniaus universiteto botanikos sodu. XVI a. ši vieta garsėjo čia gaminamu geru popieriumi. XIX a., valdant Marikoniams, toli buvo žinomos Kairėnų kultūrinės tradicijos: čia laikytas orkestras, teatras, rinkosi to meto šviesuomenė.
Taigi nuo minėto staigaus posūkio upė teka į vakarus, kairysis aukštas slėnio šlaitas žemėja, prasideda pušynėtieji Valakampiai. Dešinysis šios vakarinės krypties atkarpos paupys žemas, kaitaliojasi įvairaus didumo miškeliai. Visas šis pakraštys įeina į Žaliųjų ežerų landšaftinį draustinį. Čia, slėnyje, nusitęsia nedidelių daubų grandinė, atsiradusi ištirpus palaidotiems ledo gabalams. Pravirvena nedidelė upelė Turniškė, kurios ir aukštupys čia pat. Ten ji patvenkta, yra Naujųjų Verkių popieriaus gamykla (vietovė žinoma nuo XVII a., XIX a. viduryje čia buvo didžiausias Lietuvos popieriaus fabrikas). Šalia išaugusi darbininkų gyvenvietė. 1905 m., buržuazinės Lenkijos valdymo metais, fabriko darbininkai, gindami savo teises, kėlė protestą.
Čia pat Turniškė įteka į Nerį. Jos žiotyse - tvenkiniai. O priešais, aukštame šlaite, į kurį atsimušdama upė suka į pietus, - Verkiai.
Viduramžiais Verkiai buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių nuosavybė. Tie laikai mažai istorijos paliudyti, yra legendų. Viena iš jų pasakoja apie vyriausiojo krivio slaptą meilę ir nuodėmę, lizde paliktą vygelę su verkiančiu kūdikiu, čia medžiojusio kunigaikščio radybas, vietovei - Verkių (nuo verkti), o vaikui - Lizdeikos (lizde rastas) vardų atsiradimą. Pagal legendą (o gal arti tiesos), Lietuvos paskutinis krivis prieš krikštą ir buvęs Lizdeika.
Po krikšto Lietuvos didysis kunigaikštis Verkius padovanojęs Vilniaus vyskupams, kurių žinioje vietovė išbuvusi iki XVIII a. galo. Šiame dvare atsirado malūnai, plytinė, alaus darykla, odų dirbtuvė, pieninė, smuklė. Ištaigingus vasaros rezidencijos rūmus čia sumanė pasistatyti vyskupas I. Masalskis, pasirinkęs architektu L. Stuoką-Gucevičių, o kol anas dar buvo užsienyje, statybai vadovavo Vilniaus universiteto architektūros profesorius M. Knakfusas. Koks kiekvieno šią kūrėjų indėlis į Verkių statinius - neaišku. Ansamblį sudarė dveji rūmai šonuose, kurie ir šiuo metu tebestovi, ir centriniai - monumentalūs, su kupolu, kuriuose buvo teatro salė (1787 m. pastatyta komedija „Figaras", kiti dalykai), kitos puikios salės ir patalpos. Verkiuose buvo kaupiami meno kūriniai, ypač tapyba. Jau tada buvo rūpinamasi rūmų apželdinimu, kalne kuriamas parkas (dabar jo plotas - 30 ha), priešais įrengtas baseinas su fontanu. Statyta kiti dvaro pastatai: oficinos, turto saugykla, mokykla, koplyčia, ūkio pastatai, Įdomus arklidžių pastatas, šiltnamiai.
XIX a. keitėsi Verkių savininkai, kai kurie nepasižymėję rūpestingumu. Prisidėjo napoleonmetis, ir šis ansamblis gerokai nukentėjo. XIX a. viduryje Verkius įsigijo kunigaikštis L. Vitgenšteinas, kuris centrinius rūmus išardė ir iš jų plytų prie kairiojo pastato pridūrė salę su bokštu (vokiečių archit. J. Savadė), iš dešinės - stiklinį šiltnamį, vadinamąjį žiemos sodą (neišliko). Po Vitgenšteinų vėl šeimininkai keitėsi, prisidėjo mūsų amžiaus karai, ir Verkiai vėl buvo nualinti. Pirmojo karo metu galutinai buvo išgrobstyta Vitgenšteinų ir Radvilų paveldėta ir pačių sukaupta archeologijos, istorijos ir dailės vertybių muziejinė kolekcija.
Nebuvo pastovi Verkių žinybinė priklausomybė ir tarybiniais metais, kol perėjo 1960 m. Mokslų Akademijos žinion. Restauruodama kairiuosius rūmus, Mokslų Akademija pradėjo didžios vertės darbą išsaugant ir visuomenei parodant vertingą praeities meną. Po restauravimo (darbams vadovavo archit. A. Kunigėlis) Dailės muziejus šių rūmų interjerus papildė atitinkamų epochų vertingais baldais, gobelenais, dailės kūriniais. Akademija čia įkūrė Mokslininkų rūmus su įdomiu veiklos turiniu. Verkiuose 19 pastatų pripažinti saugomais kultūros paminklais. Vertingas parkas, visa gamtinė aplinka. Rūpesčių vietovės savininkams čia daug.

Neris Vilniuje žiemą	Vilnia

Nuo minėtojo Verkių šlaito papėdės Neris pakrypsta tiesiai į pietus. Kairiąja pakrante visą laiką tęsiasi paplūdimiai, šiltą vasaros dieną gausiai apgulti vilniečių. Dešinioji pakrantė ribojama statoku slėnio šlaitu, apaugusi medžiais, nedideliais miškeliais. Papėde praeina senas vieškelis, o šlaite XVII a. buvo įrengtos kalvarijos. Tenai stovi šv. Kryžiaus bažnyčia (joje yra saugoma dailės paminklų), kelios koplyčios, vienuolyno pastatai (XVIII a.), pripažinti saugomais kultūros paminklais. Pasroviui kiek žemiau - XVIII a. baroko stiliaus šv. Trejybės bažnyčia su vienuolynu, parku, prateka Baltupis (Cedronasj - taip pat paminklinis kompleksas, vadinamas Trinapoliu (nuo trinitorių vienuolių brolijos). 1831 m. vienuolyną uždarius, čia buvo pravoslavų dvasininkų vasaros rezidencija. 1919 m. įkurta beglobių vaikų prieglauda, bet buržuazinės Lenkijos laikais prieglauda išvaryta, vėl paversta dvasiškių vasaros rezidencija. Nuo 1959 m. čia Vilniaus turistinė bazė. Kitapus Baltupio, aukštame dešiniajame Neries krante, prasideda naujas Vilniaus gyvenamąjų namų masyvas - Žirmūnai.
Upė vėl staigoku kampu sukasi į rytus. Čia ji išties apsuka nemažą kampą, kažkada pavadintą Valakampiais. Vagoje būta rėvų (Holubo, žemiau - Pirties), bet jos, upę gilinant ir taikant laivams, išnyko. Dabar nuo senamiesčio iki čia vasarą iškylautojų patogumui plaukioja nedideli šilumlaiviai. Greta šilumlaivių prieplaukos Valakampiuose, upės plaunamoje pavagėje, apsinuogina tarpmoreniniai sluoksniai su faunos likučiais iš paskutiniojo tarpledynmečio (1974 m. paskelbti geologijos paminklu).
Artėjant prie posūkio pabaigos, - naujas (1972 m.) tiltas, kiek žemėliau - minėtos Pirties (Barboros Pirties) rėvos likučiai, iš kairės - mažas intakėlis Veršupis (dabar po žeme). Senesni vilniečiai mena, kai čia buvo upelio liekanos. 0 ir vėliau, jam jau nesant, vietą vadino Tilteliu. Taigi daugelio iš seno rašyta, kad čia buvusi didžiųjų kunigaikščių užmiesčio vasarvietė: rūmai, pirtis, žvėrynas. Įdomu, kad jau minėtame Vilniaus plane iš Brauno atlaso šioje vietoje atskirai pažymėta namų, o šalia - aptvertas miško plotas.
Upė vėl ilgam (iki Vilnios žiočių ir Gedimino kalno papėdės) suka į pietus, o jos slėnio kairiu pašlaičiu ir paupiu nusitęsia Antakalnis, Netoliese - Lietuvos kino studijos, Valstybinio kino-foto-fonodokumentų archyvo pastatai. Atokiau - studentų rajonas, dabar vadinamas Saulėtekiu, kuriame - Universiteto ir Inžinerinio statybos instituto mokymo daugiaaukščiai korpusai, bendrabučiai.
Antakalnis eina daug siauresniu paupio ruožu. Plėstis į šonus jam ir vietos nėra - tęsiasi raguvoti, kalvoti šlaitai, apaugę pušynais (275 ha). Kadaise priklausė Sapiegoms, nuo to Sapieginės vardu iki šiol vadinami. Tai Vilniaus Tirolis - žiemos slidinėjimui tinkamiausia vieta.
Antakalnis - vienas iš pačių seniausių (mažiausia nuo XVII a.) Vilniaus priemiesčių, išsidėstęs žemojoje Neries terasoje, suplautoje dar ledyno tėkminių vandenų. 1957 m. terasos nuosėdose rasti mamuto griaučiai - retas ir įdomus radinys. Augo Antakalnis ne pramonės veikiamas, o kurdinantis čia žmonėms, turtingųjų užmiesčio buveinėms. Ir dabar čia vienas iš ramesnių (be pramonės) sostinės rajonų. Antakalnyje įsikūrę stambios klinikos, kelios vidurinės mokyklos, Statybos technikumas, paupiu nusitęsia Elektrografijos mokslinio tyrimo instituto pastatai. Priešingame šlaite tęsiasi 1962-1969 m. pastatyti Žirmūnai, kurių architektų darbas apdovanotas TSRS valstybine premija.
Žirmūnų paslėnyje, arti upės - keletas minėtinų vietų. Nuo Valakampių pirma iš jų - žiemos uostas. Skambus pavadinimas, bet nedaug kuo gali pasididžiuoti ši įstaiga: čia žiemoja tie keli Vilniuje plaukiojantys laivai. O Neries istorijoje būta mėginimą plėsti garo laivybą, 1855 m. Rainholdas Tyzenhauzas Vakaruose nupirko du garlaivius: „Kęstučiu" pavadino Nemunui skirtą, kuris ten ilgai vežiojo keleivius iš Kauno į Tilžę. Neriai skyrė „Nerj", kuri pirmą vasarą pakilo iki Sosenkos. Po to mėginta vežioti keleivius iš Vilniaus į Kauną. Galiausiai tas garlaivis šventadieniais plaukiojo iš Vilniaus tik iki Verkių. Mėginimų palaikyti laivybą Neryje buvo ir vėliau, bet viskas dažniausiai tuo ir baigdavosi - ši upė dėl savo seklumų, rėvų, palyginti nedidelio vandeningumo tam netinka. Visa jos navigacinė šlovė praeityje. Kol nebuvo geležinkelio, kitaip atrodė Vilniuje Neris - pakrantės iki Antakalnio užimtos prieplaukų, daug laivų, laivelių; pakraščiais sandėliai, medienos ir malkų sankrovos (ne juokas miestą apkūrenti). Buvo ir keliaujama upėmis. Nerimi, minima 1411 m., iš Vilniaus į Kauną leidosi net karalius Jogaila.
Beveik ties Žiemos prieplauka, aukštame šlaite, iškyla neseniai pastatyta Respublikinė jaunųjų technikų stotis. Pasroviui - nauja „Dinamo" irklavimo bazė. Už šios bazės pakraščių tęsiasi senas (XVIII-XIX a.) Tuskulonių parkas, kuriame išliko buvusio užmiesčio dvaro rūmai. Čia mėgdavo pas menui palankius to meto šeimininkus atsilankyti S. Moniuška, I. Kraševskis, kita šviesuomenė. Šio parko pakraštyje, netoli Žirmūnų tilto, tik ką iškilo puikūs Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmai.
Žirmūnų tiltas pastatytas 1965 m. Už jo dešinioji krantinė šiuo metu ištisai tvarkoma. Visu pakraščiu, iki senosios Vilniaus elektrinės, šiame paupyje išsirikiavo sporto įrenginiai ir pastatai: čia,„Žalgirio" stadionas (1955 m.), plaukimo baseinai, didingi Sporto rūmai. Ties Vilnios žiotimis dešiniajame Neries krante minimos buvusios dar praeitame šimtmetyje vadinamosios viešos Vilniaus maudyklos, paupio pramogų vieta. Dabar - sporto rajonas.
Žvilgtelėkime į kairįjį upės krantą, kuris irgi turi įdomių vietų, paminklų, vertų aplankyti. Ištisa grupė jų ties ta šlaito vieta, kurioje iš tolo matome iškylant šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokštą. Tai vienas iš pačių įspūdingiausių Vilniaus ir viso krašto, pagaliau sąjunginės reikšmės architektūros paminklų. Pagal daugelio kartojamą teiginį, ji stovi meilės deivės Mildos šventovės vietoje. Įdomi bažnyčia ir iš išorės (aptvaro kampuose bokšteliai su šaudymo angomis), bet lankytojus labiausiai stebina vidus - didingas baroko dailės kūrinys. Bažnyčios fundatorius - K. Pacas, statyta XVII a. antroje pusėje, architektas - J. Zaoras. Vidų dekoravo italų dailininkai Džovanis Galis iš Romos ir Pietro Peretis iš Milano, dalyvaujant vietiniams meistrams. Bareljefuose vyrauja augaliniai motyvai, nemaža žmonių veidų, siužetinių kompozicijų, kai kurias iš ją bandoma interpretuoti istoriškai. Yra freskų. Šio pastato kūrėjų meniniai įvaizdžiai, drąsa pralenkė tiek savo laiko, tiek šių dienų kūrėjų minties užmojus. Kito architektūros paminklo, kuris savo įspūdžiu ir menine verte būtų lygus, neturime.
Šalia bažnyčios - buvusių vienuolynų pastatai, Sapiegų dvaro parkas, o gilyn į šlaitą - keletas senų Vilniaus kapinių. Vienos iš jų - Antakalnio karių memorialas. Čia palaidota nemaža valstybės veikėjų, mokslo ir meno žmonių.
Negalima nepaminėti pastatų, kurie yra šalia šv. Petro ir Povilo bažnyčios, priešingoje gatvės pusėje. Tai šio šimtmečio pradžioje žinomo lietuvių buržuazinio visuomenės ir kultūros veikėjo P. Vileišio statyti namai, kurią eklektinę architektūrą specialistai aiškina kaip saikingą ir gero pavyzdžio (įrašyti į kultūros paminklų sąvadą). Rūmus jų savininkas pavedė 19O7 m. įkurtai Lietuvių mokslo draugijai, vadovaujamai J. Basanavičiaus. Čia rengtos pirmosios lietuvių dailės parodos, kuriose dalyvavo M. K. Čiurlionis, vyko kiti lietuvių kultūros darbai. Tarybiniais metais šiuose rūmuose yra įsikūręs Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas. Greta esančiuose pastatuose po restauravimo bus Literatūros muziejaus ekspozicijos.
Netoliese naujuose pastatuose veikia dvi tarybiniais laikais įkurtos mokyklos - M. K. Čiurlionio meno mokykla ir B. Dvariono vidurinė muzikos mokykla. Kitapus gatvės - Istorijos instituto rūmai, greta - Dailininkų sąjungos buveinė.
Nuo šios įdomios vietos iki Vilnios žiočių visai netoli. Slėnio pašlaičiu praeina T. Kosciuškos gatvė. Upė kadaise darė čia daug gilesnį vingį į kairę, pravažiavimas buvęs ankštokas, bet XVII a. vienas iš turtingų Vilniaus didikų D. Sluška darbininkų rankomis pademonstravo savo galybę, užpylė dalį upės ir jos vietoje 1690 m. pastatė rūmus (dabar viena iš Vilniaus profesinio mokymo mokyklų). Kuo tik praeityje nebuvo šie rūmai - gyveno juose net kunigaikščiai, o XOX a. viduryje stovėjo apleisti; buvo jie bravoru, kareivinėmis, kalėjimu.
Užpylus Sluškų laikais upę ir tuo būdu ją susiaurinus, tėkmė pradėjo ardyti priešingą krantą, kuriame stovėjo namų, šv. Teresės bažnyčia. Upė stumdamasi XIX a. pasiekė bažnyčią, kurios pusė nuvirto į upę, o po kiek metų ir visa.
Prie Sluškų rūmų, taip pat paupiu link dabartinio Žirmūnų tilto tęsėsi garsūs Vilniaus parkai: Tivolio, Kiniečių ir kiti sodai.
Aukštas, kalvotas, raguvotas slėnio šlaitas čia kyla į Vilniaus kalnus, seniau vadintus Altarija. Čia įrengtas nedidelis „Dinamo" stadionas, o vienas iš patogesnių slėnių 1956 m. pritaikytas masinių meno švenčių arenai.
Besamprotaudami apie Antakalnio pašlaicių įsimintinas vietas, atsiduriame ties Vilnios žiotimis. Neries pakrantėje tarsi Vilnios vartai - pilies tiltas (statytas 1892 m.). Vilnios žiotyse akmenuota; nedidelių akmenų Vilnia visą laiką atridena savo dugnu į Nerį, todėl ties ja susidaro sekluma, nuo seno vadinta Pilies rėva. Praeityje ji galėjo pilies gynėjams pasitarnauti kaip brasta per upę, kuri tikriausiai buvo laikyta paslaptyje.
Vilnia - neilga upė (79,6 km), bet tėkmė gana įvairi - kol pasiekia Vilniaus pilies kalno papėdes, nusileidžia 125 m. Taigi nestinga joje sraunumų. Yra, tiesa, ir ramių kilpėtom užuolankom tekančių atkarpų. Prasideda Vilnia šiaurinėse Medininkų apylinkėse, Baltarusijos pasienyje, netoli Vindžiūnų kaimo.
Žiotyse Vilnia daro didelę kilpą į dešinę, paplaudama Bekešo kalno šlaitus, kuriais prasideda Kalnų parkas. Kairėje, Vilnios kilpoje, iškyla unikalus Vilniaus senamiesčio gotikos kampelis iš XVI a., o gal ir iš anksčiau, kuriame yra šv. Onos, Bernardinų bažnyčios, vienuolynas. Tuose pastatuose savo ruožtu vertingi interjerai, yra paminklinės dailės. Čia įsikūręs Vilniaus dailės institutas. Už šio ansamblio, toje pačioje kairėje paupėje, - Centrinis miesto parkas, kuris yra toje pačioje vietoje, kur viduramžiais buvo nemažas Bernardinų sodas, o arčiau Pilies kalno ir net kitapus upės šlaituose XIX a. visus viliojo savo įvairove turtingas Vilniaus universiteto botanikos sodas puoselėtas S. B. Jundzilo.

Vilnius senoje graviūroje	Neris ties Gedimino kalnu dabar
Neris ties Gedimino kalnu senoje graviūroje	Neris ties Gedimino kalnu dabar
Neris ties Gedimino kalnu senoje graviūroje	193I m. potvynis Gedimino aikštėje (iš Istorijos ir etnografijos muziejaus)
Potvynis ties Vilnios žiotimis (iš Istorijos ir etnografijos muziejaus)	Žvėryno pakrantės senoje graviūroje

Palikdama šias vietas, Vilnia pasuka į vakarus ir siauru, dirbtiniu būdu (rašoma - Gedimino laikais) prakastu slėniu įteka į Nerį. Kairėje lieka buvusio tarpupinio atragio liekana - Pilies kalnas, dešinėje - Kreivosios pilies kalnas. Anapus Pilies kalno, senosios Vilnios deltos vietoje, - Gedimino aikštė, Katedra su varpinės bokštu, kiti istoriniai pastatai. Apie juos kai ką reikia priminti žiūrint jau nuo Neries pusės.
Kiekvienas keliautojas, nesvarbu, kokiais keliais pro mūsų Vilnių keliavo, čia sustojo, norėdamas bent kiek suprasti išlikusių istorijos paminklų reikšmę ir vertę. Gedimino aikštė ne vien muziejinis Vilniaus kampelis. Tai svarbiausia mūsų krašto aikštė, kurios kaimynystėje - istorijos liudytojai, ties ja nuolat plevėsuoja respublikos vėliava, aikštės bokšto laikrodžio dūžiai, girdimi per radiją visame krašte, tarsi seikėja mūsų laiką ir primena jo vertę. Pats bokšto kamienas - žemutinės pilies gynybinis statinys.
Gedimino kalnas su iškylančiu jame pilies bokštu yra retas gamtos (48 m nuo papėdės erozinis palikuonis) ir istorijos paminklas - viduramžių Lietuvos sostinės tvirtovė, viena iš stipriausių Europoje, pikčiausių savo meto priešų kryžiuočių nė karto neįveikta. Nuo kalno viršaus dairantis, nesunku suvokti Gedimino sapno „įžvalgumą". Saugi padėtis upių santakoje, ryšys upe su pasauliu, prieš 600 metų Gediminui perkeliant čia krašto sostinę, buvo svarbiausia.
Paskutinių metą archeologų kasinėjimai Pilies kalne ir jo aplinkoje Vilnių, kaip gyvenvietę, 1000-1500 m. pasendino, nukėlė jo pradžią į akmens amžius. Mūsų tūkstantmečio pradžioje jau stovėta pilies (o gal ir ne vienos). Viduramžiais, be pilies Gedimino kalne, minima kalno papėdėje Žemoji pilis arba tos pilies rūmai, priešingame už Vilnios kalne - Kreivoji. Svarbiausia tvirtovė, be abejo, stovėjo kalne, XV a., sumūryta tribokštė, vėliau ne kartą perstatinėta. Šiandieną ten matome vieną gynybinį bokštą ir rūmų liekanas. Bokštui išlikti padėjo gal ir tai, kad I830 m., pristačius dar medinį aukštą, jis buvo pritaikytas optiniam telegrafui. Po šimtmečio buvo nugriautas minėtas medinis antstatas, bokštas restauruotas suteikiant jam dabartinį siluetą. Po karo bokštas vėl restauruotas užgydant sviedinių sužalojimus. 1957 m. jame įkurtas muziejus.
Jau nuo XIII a. kalno pašlaitėje arba papilyje daugėjo pastatų, kuriuos juosė siena su bokštais, iš lauko pusės aptekama Vilnios. Tai Žemutinė pilis, kurios teritorija buvo kelis kartus didesnė už Aukštutinės. Čia buvo kunigaikščių rūmai, vyriausiojo tribunolo pastatai, vyskupų ir kapitulos rūmai, katedra, arsenalai, įvairios paskirties kiemai, sodas, turėta vandentiekis. Ypač išpuoselėta Žemutinė pilis vėlesniais laikais Žygimanto Senojo, jo sūnaus, o ir vėliau; čia turėta net teatras. Labai nukentėjo Žemutinės pilies pastatai nuo XVII a. vidurio karų, keli pastatai buvo negrįžtamai sugriauti. Po valstybės padalijimo daugumas buvusių rūmų išgriauti, o griuvenos, matyt, pasitarnavo užpilant Vilnios kairiąją atšaką, Kačergos intako žiotis (upelė dabar požeminiu lataku srūva). Keliais metrais (6-8) paaukštėjo atskiros Gedimino aikštės vietos, ruožas, kuriame dabar yra T. Vrublevskio gatvė. Laisvoje nuo buvusių pastatų vietoje kurį laiką buvo turgaus aikštė, vėliau - parkas.
Vienas iš jdomiausių ir vertingiausių Žemutinės pilies pastatų yra katedra, kuri, tiesa, daug kartų perstatyta. Esminis katedros perstatymas atliktas XVIII a. gale ir baigtas jau XIX a. pradžioje pagal lietuvių architekto universiteto profesoriaus L. Stuokos-Gucevičlaus projektą. Katedrai suteiktas naujas klasicistinis stilius, išlaikant vertingus senus bruožus bei pastato dalis (koplyčios). Apaštalų paveikslus nutapė P. Smuglevičius. Remontuojama katedra buvo ir po to. Svarbūs darbai buvo atlikti po 1931 m. potvynio, iš esmės pažeidusio pastatą. 1955-1957 m. pastatas vėl buvo restauruotas, įkurta paveikslų galerija. Viduriniojoje navoje eksponuojami Vakarų Europos dailės kūriniai, šoninėse - XVI-XIX a. Lietuvos dailės paminklai. Po restauravimo 1969 m. pradėjo veikti XIX a. J. Radavičiaus statyti vargonai.
Įdomus architektūros paminklas - varpinės bokštas, kurio apatinė apvalioji dalis su šaudymo angomis daugelio laikoma Žemutinės pilies aptvaro gynybinio bokšto liekana (archeologų atkasti pamatai vis dėlto rodo aną bokštą buvus keturkampį). Viršutiniai bokšto aukštai vėlesni (XVI a., o gal ir vėliau). Seniausi varpai išliko iš XVIII a.; 1969 m. sudarytas dabar veikiančių varpų rinkinys. Laikrodis bokšte nuo 1803 m.
Žemutinės pilies ūkinių pastatų komplekse, vėliau tarnavusiame arsenalu, 1968 m. pradėjo veikti Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejus, kuriame šiuo metu saugoma apie 300 tūkstančių eksponatų. Muziejaus kūrimosi pradžia siekia XIX a. vidurį, kai nemažai Vilniuje gyvenusių mokslininką, daugiausia universiteto auklėtinių, domėjosi lietuvių tautos praeitimi, kaupė rinkinius iš dvarų ir įvairių kitų šaltinių. Labiausiai nusipelnęs šiame darbe archeologas E. Tiškevičius, 1855 m. įsteigęs Vilniuje vadinamąją Senienų muziejų (Universiteto patalpose). Po 1863 m. sukilimo šis muziejus išsklaidytas, nemaža eksponatų išvežta į kitus Rusijos miestus (1956 m. nemažai ją grąžinta). Buvo mėginama kaupti eksponatus, kurti muziejų po Pirmojo pasaulinio karo, tačiau pilno realizavimo tie sumanymai susilaukė tik mūsų laikais. Dabartinės ekspozicijos kūrime labiausiai nusipelnė žymus muziejininkas V. Žilėnas.
Vienas iš pačių seniausių pastatų žemutinės pilies teritorijoje - arsenalas prie Pilies tilto. Išlikę iki mūsų dienų tik pirmo aukšto 2 m storio sienos, ant kurių baigiamas atstatyti visas arsenalas, iš išorės jam suteikiant pirminį vaizdą. Čia bus išdėstytos Dailės muziejaus ekspozicijos.
Aplankę artimesnius Vilniaus gynybinės dalies pastatus, vėl esame Neries pakrantėje. Galima pabaigai dar pridurti, kad viso mūsų aptartojo paminklų komplekso padėtis siejasi su abiejų upių santaka. Visų pirma, kad jie yra išsidėstę prieupinio erozinio reljefo elementuose - atragiuose, kalvose, deltos plote. Pastarąją ypatybę upė retmečiais miestui primena išsiliedama buvusios Žemutinės pilies plotuose. Turbūt nemažai vilniečių prisimena 1946, 1951, 1956, 1958 m. potvynius, kai vanduo išeidavo is vagos, sėmė gretimą T. Vrublevskio gatvę. Bene aukščiausiai vanduo pakilo 1931 m., sėmęs Gedimino aikštę, katedros pamatus, kartu padaręs daug žalos. Mokslų Akademijos centrinės bibliotekos rūmą fasado pamate, atgręžtame į upę, yra pažymėti minėtų potvynių vandens aukščiai.
Prieš atsiiriant nuo ką tik minėto rūmo slenksčio, verta priminti, kad Mokslų Akademijos biblioteka jame neatsitiktinai. Šiuose, XIX a. Tiškevičių rūmuose buvo kaupiami žinomo teisininko ir visuomenės veikėjo T. Vrublevskio knygų ir kitą rašytinių vertybių rinkiniai, kurie jo valia po mirties 1925 m. perėjo miesto nuosavybėn ir vadinosi Vrublevskių biblioteka, 1941 m. Lietuvos Mokslą Akademijai kuriantis, su rūmais šie rinkiniai (apie 100 000 vienetų) perėjo jos žinion ir sudarė Akademijos bibliotekos branduolį), T. Vrublevskio dėka dabar ši biblioteka gali didžiuotis spaudiniais nuo XV a., o rankraščiais dar senesniais, unikaliais kartografijos rinkiniais.
Toliau, kairiajame upės krante, yra K, Poželos gatvė, tiksliau krantinė, palei kurią tęsiasi XIX a. statytų rūmą fasadai. Nuo XVI a. čia žinomas Radvilų priemiestis su pirmuoju žinomu Vilniaus parku. Dabar čia ligoninė, sveikatingumo, mokslinės įstaigos. Krantinė, žinoma, kiek kitaip išrodžiusi, buvo ir XIX a., kai savo garsiosios kelionės metu (1857 m.) K. Tiškevičius buvo gausiai susirinkusių vilniečių, to meto mokslo šviesuomenės sutiktas. Jo žygį sveikino net tuometinis generalgubernatorius. Kitą dieną Vilniuje jo garbei įvyko mokslo draugijų iškilmingas posėdis.
Dešinioji Neries pakrantė šalia I. Černiachovskio tilto nuo seno vadinosi Žvejais, mat kadaise čia jų daugiausia gyveno. 1903 m. čia pastatyta pirmoji miesto elektrinė (pastatas su bokšteliu kampiniame fasade tebestovi). Senesni vilniečiai nenustebs išgirdę prietiltinę dalį vadinant Piuromontu (XVIII a. buvo Rumšiškių seniūno Piuro nuosavybė), kur stovėta puošnių rūmų. Dabar netoli tilto stovi nesena imitacinės gotikos pilaitė, kuri po dabar vykdomos restauracijos tikriausiai įgaus patrauklumo, tikslingesnio panaudojimo (numatoma Architektų sąjungos buveinė).
I. Černiachovskio tiltas yra vietoj bene paties seniausio Vilniaus tilto, kuris čia buvo mėgintas statyti gal net XIV a. XV a. čia jau garsėjo Vilniaus inžinieriaus statybininko Ulricho Hozijaus statytas vadinamasis Mūrinis tiltas. Per tuos amžius jų čia būta ne vieno. XVIII a. gale atsirado žaliai dažytas tiltas dėl to ir vadintas Žaliuoju. XIX a. gale perstatytas ir vėl dažytas žaliai. Dar neužmirštas šis pavadinimas. Žaliąjį išsprogdino 1944 m. pasitraukdami hitlerininkai. Dabartinis pastatytas 1952 m.
Ties tiltu, kairėje, kiek aukštesnėje jšlaitėje, - Lietuvos TSR operos ir baleto teatro rūmai. Jie yra toje vietoje, kur nuo XIX a. vidurio iki Pirmojo pasaulinio karo stovėjo Dujų fabrikas, tarnavęs Vilniaus gatvių apšvietimui, kitiems poreikiams.
Toliau tęsiasi pokario ankstesniųjų metų statybos krantinė. Baigiasi ties I tarybine ligonine, kuri yra įsikūrusi šalia šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios (architektūros ansamblis restauruotas), dominikonų vienuolyno patalpose. Tai viena iš pačią seniausių, žinomą nuo XVIII a., o veikusi ir dar seniau, ligoninė.
Už šio architektūrinio komplekso - V. Lenino aikštė. Tai didžiausia Vilniaus aikštė, kurioje 1952 m. pastatytas V. Lenino paminklas (skulpt. N. Tomskis). Seniau ši aikštė buvo žinoma Lukiškių vardu, joje vyko turgūs, plačiai garsėjo pavasarinė Kaziuko mugė. Aikštė žinoma ir revoliucijos istorijoje. Čia M. Muravjovo-Koriko valia buvo pakarti 1863 m. sukilimo vadai Z. Sierakauskas, B. Koliška, K. Kalinauskas ir kt. Apie tai byloja aikštės pakraštyje padėta akmens plokštė su įrašu.
Dešinioji Neries pakrantė ir teritorija tolyn nuo upės praeityje vadinta Šnipiškėmis (priklausė pirkliui Šnipui). Ties tiltu iškyla šv. Rapolo bažnyčia, šalia - vienuolyno pastatai, kuriuose dabar įsikūręs Paminklų restauravimo trestas. Tai XVIII a. pradžios vertingas architektūros ansamblis. Toliau, neseniai buvusioje pusiau dykynėje, vienas po kito iškyla naujojo Vilniaus centro stambūs pastatai: Vilniaus universalinė parduotuvė, „Lietuvos", „Turisto" viešbučiai, neseniai pastatyti nauji Revoliucijos muziejaus (įkurtas Vilniuje 1948 m.), projektavimo institutų pastatai. Paupyje - Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto rūmai. Institutas veikia nuo 1944 m., šie rūmai pastatyti 1960 m., šalia - bendrabučiai, neseniai pastatytas naujas rūmų priestatas. 1979 m. šioje vietoje pastatytas tiltas per Nerį. Ties tiltu, priešingame upės krante, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos institutai, Miestų statybos projektavimo institutas. Pasroviui, Žvėryno tilto link (statytas 1906 m., atstatytas po karo), - keletas naują rūmų: Respublikinės bibliotekos (statytos 1963 m.), visai nauji, ką tik pastatyti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos rūmai ir Profesinių sąjungų tarybos rūmai.
0 tuo tarpu nuo Pedagoginio instituto dešiniuoju paupiu visą laiką tęsiasi miesto senasis priemiestis (dabar jau miesto apsuptyjel - Žvėrynas. Upė čia iš pietų apriečia kilpą, kurioje plyti neaukšta, suplauta smėlio ir žvyro terasa. Joje nuo seno - šilai, nuo XVI a. Radvilų medžioklės plotas (rezervatas), vadintas Žvėrynu. 1880 m. Žvėryną įgijo Vilniaus turtuolis V. Martinsonas, kuris suskirstė visą plotą sklypais ir pardavė. Pirko taip pat turtingi žmonės, kurie taip greit jį užstatė, kad 1901 m. Žvėrynas prijungtas prie miesto. Dabar tai vienas iš tylesnių Vilniaus gyvenamųjų rajonų.
Leidžiantis pasroviui nuo Žvėryno tilto, kairiajame aukštame Neries šlaite, - universiteto Gamtos mokslų, Medicinos fakultetų pastatai, mokomoji astrononlijos observatorija. Dalis pastatų seni, iš XIX a. pirmosios pusės, Juose būta kareivinių, pataisos namų, ligoninių.
Ten, kur Žvėryną juosianti Neries kilpa baigiasi ir upė, atsiremdama į statų Karoliniškių šlaitą, suka į kairę, nuo Saltoniškių pusės atiteka mažas šaltinėtas upelis, arčiau upės nuo seno buvęs tvenkiamas. Dar Radvilų laikais cia buvo eiguva, vėliau dvarelis, generalgubernatoriaus vasarvietė. V, Martinsonas šalia pastatė vilą, kurioje vyko įvairūs sambūviai, koncertai. Vieta garsėjo „Ermitažo" vardu. Vėliau ir iki šiol tuose pastatuose buvo ir tebėra sanatorinio gydyrno įstaigos.
Visą laiką kalbama apie Žvėryną, tuo tarpu reikia įsižiūrėti ir į kairiuosius upės krantus, kurie visiškai panašūs į Žvėryno, tik čia tebeošia Vingio šilas, kurį įprasta vadinti parku. 0 juk netolimoje praeityje abi pakrantės buvo panašios savo miškais. Vingio miškas taip pat priklausė įvairiems didikams, vienuoliams, vyskupams, pagaliau generalgubernatoriui ir net carui patikęs. Laimė, neatsirado savininko, kuris jį panašiai kaip Žvėryną būtų pardavęs.
Vakarinėje Vingio parko pusėje yra Vilniaus universiteto botanikos sodas. Pastaras1s 1920 m. pradėtas čia kurti toje vietoje, kur nuo seno būta sodybų. Miškas kadaise priklausęs Radviloms. XVI a. pabaigoje Vingis atiteko jėzuitams, kurie pasistatydino savo patalpas, daržą, apvestą mūro siena su freskomis. Vėliau jų ordiną uždarius, Vingis perėjo vyskupui I. Masalskiui, kitiems savininkams, tarp jų generalgubernatoriam. Pas vieną iš jų, grafą Benigseną, čia mėgo apsilankyti caras Aleksandras I. Čia 1812 m. birželyje, karo išvakarėse, turėjo įvykti caro priėmimas. Tam tikslui skubiai suręsta virš upės vandens pavilijonas, kuris, likus kelioms valandoms iki iškilmių pradžios, sugriuvo į upę. Jo sumanytojas universiteto architektūros profesorius M. Šulcas, gėdos ir baimės pagautas, Neryje nusiskandino.
Dabar Vingio miškas yra trumpalaikio poilsio, iškylavimo vieta, aikštėje vyksta masinės šventės. 1960 m. pastatyta Dainų švenčių estrada.
Vingio šilas, taip pat Karoliniškių bei Žemųjų Panerių miškai eroziniuose šlaituose domino dar XVIII ir XIX a. Vilniaus universiteto gamtininkus, visų pirma floristus. Augaliją tyrinėjo profesoriai E. Žiliberas, S. B. ir J. Jundzilai, J. Volfgangas, S, B. Gorskis, Stepono Batoro universiteto gamtininkas J. Movšovičius. 1925 m. Vingio miškas buvo skelbiamas rezervatu. Mūsų laikais atkreipta daugiau dėmesio į erozinius kalvynus, kuriuose auga apie 3OO augalų rūšių, apie 20 rūšių labai retos. Tuo remiantis, 1960 m. 174 ha miško Karoliniškių raguvotuose šlaituose paskelbta landšaftiniu draustiniu.

Plikakalnis - gamtos paminklas	Neries slėnio eroziniai šlaitai Vilniuje (Ribiškės)

Karoliniškių šlaitus puošia viena iš įspūdingiausią Vilniuje Plikakalnio (60 m aukščio) atodanga (geologijos paminklasj, susidariusi kampu pasisukančiai upei šį šlaitą nuolat paplaunant, anam nuolat griūvant.. Jos pjūvyje matomos kelių ledyno atslinkių paliktos morenos. Atodangą tyrinėjo Vilniaus mokslininkai senaisiais laikais, domimasi ja dabar. Praktinius darbus čia atlieka Vilniaus universiteto, Pedagoginio instituto studentai geologai, geografai. Ties atodanga aukštame šlaite - Vilniaus televizijos bokštas (327 m. aukščio). Statinys pritaikytas ir miesto apžvalgai.
Netoli šių vietą vagoje - Naujoji rėva, dar paplaukus pasroviui, - Šuniuko, Panerių rėvos, yra nemažą akmenų. Dešiniojoje žemoje terasoje pastatyti Lietuvos Liaudies ūkio pasiekimų parodų rūmai, pradėtas sodinti Tautų draugystės parkas. 0 aukščiau, lėkštom pakopom kylančiame Neries šlaite - vienas iš gražiausių, vykusiai adaptuotas ekologiniu požiūriu naujasis Vilniaus gyvenamasis rajonas - Lazdynai. 1974 m. jo kūrėjams - architektams ir statybininkams suteikta Lenino premija, žemiau tilto - Miškiniai, Panerio t. ū. ir šiltnamiai. Čia Neris daro didoko spindulio Bukčių kilpą: iš pietų apriesdama žemesnių savo slėnio terasų plotus apaugusius miškais.
Grįžkime prie Vingio pietinio pakraščio, kur Gerosios Vilties gyvenamųjų namų rajonas, o pasroviui, kairiu paupiu praplatėjęs slėnio dugnas, sudaromas trečiosios terasos - Žemieji Paneriai. Iki mūsų amžiaus pradžios tai buvo tylus miškėtas užmiestis, Mūsų laikais čia iškilo pramoninis rajonas.
Žemuosius Panerius iš rytų tarsi įrėmina erozinio kalvyno šlaitas, į kurį kyla Kauno plentas. Būtent čia 1831 m, birželio 19 d. vyko A. Gelgaudo ir H. Dembinskio sukilėlių junginio kautynės su reguliariąja kariuomene. Mūšyje krito keli šimtai kovotojų ir slopintojų. Palaidoti aukščiau šlaite esančiose kapinėse. Virš erozinio kalvyno plyti šilai, Aukštųjų Panerių gyvenvietė. Vieta prisimintina tragiškais Didžiojo Tėvynės karo praradimais - fašistai ir jų pakalikai okupacijos metais tenai nužudė apie 100 tūkstančių beginklių žmonių.

<< Į TURINĮ >>