VILIJOS GIMTINĖJE

Rasti Vilijos versmes nėra taip paprasta. Ten gana atokios miškėtos nuošalumos. Ir keliai nelabai geri, ypač kartojantis lietingoms vasaroms. Kelių šiose lygumose nuo seno mažiau - daugiausia pravažinėti, natūralus, tik dabar svarbesniems pilamos sankasos. Dabar čia Vitebsko srities Duokšyčių rajono pietinis paribys. Chačeniai, Vieškos, Vileika, Grebeniai, Kromovičiai, Šilėnai - artimiausi aplinkiniai sodžiai. Kiek šiauriau nuo Šilėnų - pelkė, vadinama Zaborje, kur, kaip čia buvo nugirsta, „iš nieko" ima tekėti, srūti vanduo - atsiranda upė. Iš čia Vilijos aukštupiai pasigauna vandenį ir plukdo į Nemuną, Baltiją. Tik kelis kilometrus į šiaurės rytus ar į rytus paėję, peržengsime nematomą ribą - takoskyrą, kurioje dalijamas kritulių vanduo. Joje skiriasi ne vien Vilijos ir Berezinos aukštupiai, ji skiria kartu Baltijos ir Juodosios jūros upynų surenkamo vandens plotus.
Vietiniai gyventojai prisimena, kad prieš daugelį metų, kai daugiau miško buvo, upelio pradžia buvusi daug šiauriau, už kelių, gal net keliolikos kilometrų, kur anapus balų, ties Zaborje, guli akmuo, Stepono akmeniu (Stiopkamenj) vadinamas. Bet miškus plačiose apylinkėse kirto, paviršius darėsi sausesnis, ir upelis išdžiūvo, sutrumpėjo. Neseniai, kartojantis sausmečiams, ir ties Šilėnais upelis buvo išnykęs. Kai dažniau lyja, jis vėl pagilėja. Iš kažkur čia atsikėlė bebrai, ties minėtais kaimais pastatė dvi užtvankas. Upė dar papilnėjo.
Sprendžiant iš fizinės geografinės aplinkos pakitimų, netolimoje praeityje išties Vilijos versmės buvo gerokai aukščiau, galbūt ir netoli minėto Stepono akmens. Pavadinimo kilmė asmenvardinė, Padavimo atmintimi pasikliaujant, buvęs siuvėjas Steponas, savo darbščiomis rankomis sugebėjęs aprengti aplinkinių sodžių žmones. Turėjęs dailią nuotaką Vilijaną (ar Viliją). Gražiai ėję metai ir nešę vilčių bendrai jų laimei. Tik nežinia už ką siuvėją dievas ar tamsiosios jėgos pasmerkę akmeniu virsti: jis iš pradžių nustojęs judėti, bet dar buvęs pusiau žmogus, pusiau akmuo. Gulėjęs jau prie Zaborjės pelkių, žmonės senu papratimu nešdavę jam siuvimui audinius, paskui pasiimdavę gatavus siuvinius, šalia palikdavę užmokestį. Vilija neapleido savo šalto bičiulio - leido su juo dienas, nakčiai palikdama paraisty vieną, kur, jai nesant, anas siuvo. Nežinia, kaip ilgai būtų taip trukę, jei ne vieno žmogaus nedoras pajuokavimas. Jis atnešęs siuviniui audinį ir tares: „Pasiūk nei šį, nei tą... Nelaimingas Steponas kankinęsis, visaip mėginęs ir neįvykdęs tokio užsakymo... Vilija ryte radusi savo bičiulį galiausiai suakmenėjusį, nebylų, bejausmį, šaltą... Mergaitė parpuolusi, apkabinusi ir verkusi, verkusi... Ašaros upele pro laukus, kaimų paslenkstėmis, pagiriais pasruvo. Upelę ilgainiui žmonės praminė Vilija, akmenį Steponu, o pelkę, sako, seniau vadino Kraveckoje - Siuvėjo vardu. Bet sio akmens teneieško smalsus keliautojas. Jis tolokai, anapus pelkės, gal net 15 kilometrų kelio susidarytų iki ten.

Vilijos atsiradimo legendos alegorija. (Dail. V. Paseko raižinys)	Aukštupys žiemą

Neišvaizdus, pilko granito luitas. Tiesa, galima tame akmenyje įžiūrėti kažkokius ženklus iškaltus. Dailininkas V. Pasekas šią liaudišką alegoriją pavaizdavo raižinyje.
Ką gi galėtų reikšti gražieji mūsų upės vardai - Vilija, Neris. Visų pirma tai, kad jie du, rodo, jog upė nebuvo tokia reikšminga ankstyvųjų genčių bendravimui kaip, pavyzdžiui, Nemunas. Dvigubai ilgesnis, o vadinamas vienu vardu.
Abudu upės pavadinimai yra baltiški, net truputį giminingi. Jei ramioji aukštupinė, dažniausiai lygumų lydima Vilija (vietiniai dažnai vadina Velja) būtų kilusi nuo vilnyti ar vytis (vingiuoti), tai žemesnioji Neris, kuri įsirėžusi tarp aukštų šlaitų - nuo narus, nerti, narstytis. Būta teiginių, jog Neris - baltų dievybės vardas.
Mes vis dar Šilėnų papelkėje. Įdomu pasigėrėti mūsų gražiąja Nemuno dukra. Prisimename ją Vilniuje, prie Jonavos, o čia štai upės vaikiškas ūgis... Viena koja gali atsistoti kairiajame, kita - dešiniajame krante. Bet neilgai. Šimtas kitas metrų, ir upelis pasigauna šaltinių, suvingiuoja. Jau reikia įsibėgėti, kad peršoktum. Antai ganosi banda, kitapus gražiai veši lanka - vadinasi, gyvuliai upės nepereina. Priėjęs matai, jog upelė netolygi: čia srauniau persiverčia per pakilesnį slenkstį, čia už jo padaro kampą, sustoja, sutvenkia gilesnę, ramesnę sietuvėlę.
Paupiu nusidriekia pirmieji kaimai. Šilėnuose pirmas tiltelis, Kromovičiuose - kitas. Kiek žemiau, ties Grebeniu, praeitame šimtmetyje upė buvo patvenkta, suko malūną. Žemiau Vileikos ir Vieškų kaimų iš dešinio miškėto pašalio atsruvena pirmas nedidelis intakas Černia. Nepastebėjome, kaip upelė tapo paaugle upe. Vadina ją visaip: vieni - Vilija, kiti - Vileika.
Šiose apylinkėse daug miško. Nuo pat Vileikos mišką senais amžiais plukdė surišdami po du tris rąstus. Medynas mišrus: yra lapuočių ir eglių, pasitaiko pušų, vietom galingi pavieniai ąžuolai. Praeities kultūros paminklų nedaug. Karo metais čia narsiai kovėsi partizanai, kaimus okupantai sudegino. Vilijos aukštupio kaimus dabar jungia A. Černyšo tarybinis ūkis, pavadintas žemiečio (iš Kromovičių), Tarybų Sąjungos Didvyrio A. Černyšo (1917-1944) vardu. Kapitonas A. Černyšas Didžiajame Tėvynės kare vadovavo kuopai, laimėjo dvi reikšmingas operacijas, paskutinėje, vaduodamas Baltarusiją, 1944 m. birželio 29 d. žuvo.
Ties Chačeniais slėnis prasiplečia ir pakrypsta į pietvakarius. Vietoj miškų plyti dirvos - peizažas gana nuogas. Nykumo prideda eksploatuojami slėnio dugno durpynai, daug kur tiesinama upė ir jos intakai. Lonva, įtekanti iš kairės, taip pat kanalizuota.
Kaimai nuo upės nutolę. Dešinėje didesnis - Milčia, buvęs miestelis. Priešingame krante, taip pat atokiai - Drogomičiai. Tuodu kaimus jungia per pelkes senas piltinis kelias, vadinamas greblia (taip čia vadina panašius kelius), siejamas su karaliaus Stepono Batoro žygiais. Cia seniau ribojosi Minsko ir Vilniaus gubernijos.
Dar kilometras kitas tokiu peizažu, ir pasiekiame didoką plentą, pirmą aukštą tiltą skersai upę. Dešinėje gyvenvietės: arčiau - Krivoznakai, kiek atokiau, abipus plento - Pohostas. Tai senas vieškelis. Į vakarus juo privažiuotume Dauginavą, Krivičius, pagaliau Naručio ežeryną, į rytus, už trisdešimties kilometrų, kelias įsijungia į stambų Minsko - Polocko didkelį. Juo patogu atvykti į Vilijos aukštupį, nuo šio tilto galima jau visai patogiai baidarėmis ar laiveliais leistis pasroviui. Beje, čia jau ir pakrantės patogesnės: upė įsigraužusi giliau, tad pašaliai sausesni, tvirtesni.

<< Į TURINĮ >>