VILEIKOS MARIOS

Vileikos marių vandenų erdvė atvira, bet ne nuoga, vien žydra paviršiuje, pakraščiuose matyti daug žalumos. Ajerų, kitą aukštaūgių žolynų tankumynai. Plūduriuoja lapų sąžalynai, vietom kyšo aštriadygiai žoliniai kimsai, kitur koks kupstas. Šen ten nusvirę stovi pilkieji garniai, įsmeigę savo ilgas kojas kažkur negiliai. Galiausiai ji išsiplečia, ir giluma visur didėja, sąžalynų lieka tik pusiasaliai, salos. Slėnis darosi vis sklidinesnis vandens, pakraščiai tolsta, tolsta...
Marių krantai rytuose daugiau nustolsta, įsiremia į miškėtas lygumas. Tik viena aukštumėlė lyg sala iškyla, Auga senų ąžuolų. Vakaruose senieji krantai aukštoku kysuliu priartėja. Matyti medžių, miškėta, o pakrantėje senakaimis - Sutakai. Senieji Sutakai yra buvę žemai, ir tie plotai dabar užlieti. Vietovė išties reiškia santaką - tiesiai iš šiaurės į Viliją iš dešinės įsiduria platus klonis su lėtai atitekančiu Servečiaus intaku. Dabar tos upės žiotys toli pasitvenkia, susidaro seklus, vešlus želdiniais marių užutekis. Čia daug vandens paukščių. Visa aprašomoji marių pradžia paskelbta rezervuotu gamtos plotu.

Upė rimsta, tvinsta - čia Vileikos marių patvankos pradžia	Sausi kadagynai pamaryje

Servečius, kaip ir Dvinasa, didelis intakas - 94 km (Vilija nuo pradžios iki čia tik 72 km). Ištaka iš nedidelio Servečiaus ežero. Vandeninga (vid. met. debitas - 7,7 m³/sek.), turi ryškius pavasario potvynius, kuriems tenka pusė metinio debito. Tad praeityje buvo naudojama pavasariniam medžio plukdymui.
Nuo ko butų kilęs šio intako pavadinimas (toks pat yra Nemuno aukštupyje) - nežinia. Baltarusių toponimijos tyrinėtojas V. Žučkevičius mano jį esant baltiškos kilmės, spėlioja, kad jo prasmėje yra lėtos tėkmės sąvoka.
Prie patvenkto Servečiaus žiočių, Liudvinave, - stambiausias Baltarusijos brangiakailių žvėrelių tarybinis ūkis, auginantis juodsidabres lapes, audines.
Prie Servečiaus yra senas Krivičių miestas, neseniai buvęs rajono centras. Gyvenvietė patraukli, prie upės yra tvenkinys. Krivičiuose ilgai gyvavo garsi Chodzkų giminė, tarp kurios palikuonių buvo nusipelniusių baltarusių ir lietuvių kultūrai, plačiai žinomų savo veikla.

Nakvynė po lietaus marių pakrantėje	Vilijos smėlingos pakrantės, patekusios į marių dugną

Mūsų valtis jau plačiose žydrumose. Nei galvojus, nei svarsčius plaukiant norisi laikytis dešiniųjų marių pakrančių. Nesunku suprasti - jos aukštesnės, įvairesnės, tarsi tvirtesnės negu priešingos, rytinės. Tankiau gyvenviečių, prieina keliai. Rytų pusėje vanduo išsiliejęs į lygumas, seklius užutekius. Ten ir seniau maža kaimų buvo, o dabar juolab tuščia. Nors patrauklios ir anos, vietom labai tylios pakrantės. Yra ten pakraščių, kur vanduo skalauja smėlynus, pušimis apaugusias kopų papėdes. Tokiose vietose platūs gelsvo smėlio paplūdimiai, sausos giedros dienomis vėjo suraibinti, vietom net iš naujo pustomi. Kitur seklūs užutekiai toli, kelis kilometrus į buvusių upių žiotis įsiterpia. Panašiai kaip Servečiaus žemupyje, taip pat veši sąžalynai užlietose Ilijos žiotyse, nuošalu, gausiau paukščių. Yra mariose keletas nedidelių salų - tai kyšo aukštesnių kopų grupės.
Dažnam atrodo, kad Vilijos vandenys nuo pat aukštupio teka į Nemuną, Baltijos jūrą. O štai išeina kitaip, upė teka į dvi jūras: iš marių vanduo leidžiamas 60 km kanalu, keliamas į Minsko aukštumas, toliau Svisločės, Berezinos, Dnepro upe į Juodąją jūrą. Veikia ištisa hidrotechninė sistema, Kas sekundę iki 22 m³ vandens gali būti perkeliama per 8O m aukščio takoskyrą ir jau toliau savitaka leidžiama zemyn. Statyba buvo baigta 1976 m. Minske pratekančios Svisločės vandeningumas tuo būdu padidintas 4 kartus. Tiesa, Vilijoje vandens pamažėjo, liko 85% ankstesniojo nuotėkio, bet tas vandeningumo pasikeitimas juntamas tik sausuoju laikotarpiu. Šiaip, pagal abiejų respubliką hidrologą susitarim1, Neriai yra garantuojamas būtinas vandens kiekis iš aukštupio.

Perkeltojo Malmygų sodžiaus gatvė	Vileikos marios ties Sosenka

Iš užlieto ploto iškelta keliolika kaimų, aukštos įtampos elektros linijos, keliai, tiltai, išimti durpynai, iškirsta nemaža miško, krūmų. Pastatyta 2,3 kilometro ilgio, daugiau kaip 10 m aukščio užtvanka, keliasdešimt kilometrų ribojančių pylimą. Mat apylinkės žemos, lėkštos, ir marių seklumos be tų pylimų išsilietų labai dideliame plote, užmerktų žemę. Dabar marių plotas apie 75 km², didesnis už Kauno marių (63 km²). Baltarusijoje tik Naručio ežeras (80 km²) didesnis už jas. Marių ilgis - apie 30 km, didžiausias gylis - 15 m, Telpa 300 mln.m³ vandens, Tai didžiulė vandens masė, papildomai slegianti žemės paviršių. Neseniai apie tai rašė tyrinėtojai, priėję išvadą, jog Vileikos marių plotas ir apylinkės leidžiasi 7 mm per metus greičiu. Numatoma šią vandens sistemą dar plėsti tvenkiant Dvinasą, Servečių. Tada vandens plotai padidėtų iki 90 km², daugiau galima būtų paimti vandens į Svisločę.
Nesudėtinga kelionė mariomis: skubant baidare galima įveikti per vasaros pusdienį. Turint laiko, nepabos jose ir savaitė. Marių plotis įvairus, kai kur siekia 8 ir net 10 km, kitur - 2-3 km. Tad keliaujant nesunku stebėti pakrantes, įdomesnes aplankyti - ypač jei laikas leidžia paiškylauti.
Pirma didesnė gyvenvietė - Sosenka. Taip ir išliko aukštokame dešiniajame krante niekur nekelta. Nežemos ir priešingos pakrantės, čia kelias iš Vileikos į Pleščenicus, tiltas per marias - tas jau naujas. Vietovė sena, minimas praeityje net miestelis, buvusi Vilijos aukštupio prieplauka, panaši kaip Kostikuose. Prieplauką pasiekdavo didesni, sunkiau krauti laivai, o žemyn ėjo stambus sieliai. Dabar Sosenka paaugusi, yra naujų namų.

Pakrantės netoli Sosenkos	Paskutinis žvilgsnis į marių platybę

Nuo Sosenkos tilto marios nutįsta į vakarus. Tiesiai į pietus žvelgiant, jausti, jog ten lygios tolumos, į kurias kažkur nesuvokiamai nueina marių platuma. Ten pelkėtoji Ilija, jos intakai. Tąja lyguma nutiestas kanalas. Ilija - didelis, trečias po Dvinasos ir Servečiaus Vilijos aukštupio intakas (78 km ilgio). Upė vandeninga {vid. met. debitas - 3 m³/sek.), baseinas miškėtas {35%). Seniau buvo naudojama medžio plukdymui.
Upės aukštupys žemais kloniais pasiekia net kalvotas Minsko apylinkes. Palei juos yra nemaža archeologijos paminklų - pirmojo tūkstantmečio pilkapių, keli vėlesni piliakalniai. Įdomūs miestai. Rodoškovičiai - vietovė, žinoma nuo XVI a., kai čia buvo stipri pilis. Dabar pilis Baltarusijos archeologų ištirta, padarytas rekonstrukcijos maketas. Rodoškovičiuose aktyviai veikė 1863 m. sukilėlių būriai, tarp jų vadų buvo vietinis J. Bokšanskis. Dar kiek aukščiau Viazinės upeliu (Ilijos intaku) - Viazinka. Čia 1882 m. gimė J. Lucevičius, baltarusių liaudies poetas, pasirašinėjęs Janka Kupala (gimė per jonines, baltarusiškai kupala). Nuo 1972 m. čia - literatūrinis memorialinis rezervatas, kuriame restauruota sodyba, Eksponuojama nemaža poeto vaikystės laikų buities, jo raštai, saugoma gamtinė aplinka. Viazinkos vietovę kai kas sieja su žodžiu rišti {baltar. viazaci), Atseit čia buvusi sielių rišimo vieta.
J. Kupala labai artimas Lietuvos, ypač Vilnijos, kultūrai. Dažnai lankėsi Vilniuje, net gyveno, dalyvavo baltarusių kultūrinėje veikloje. Tarp lietuvių rašytojų turėjo artimų draugų. Markučių A. Puškino literatūriniame muziejuje yra jam skirta ekspozicija.
Dešiniosios marių pakrantės, kaip minėta, patrauklesnės, čia dideli sodžiai: Malmygos, Čiževičiai, Kosuta. Daug pastatyta naujų kiemų, atsikėlusių iš marioms atitekusių paupių. Pušynai, patogios vietos nakvynei, Pušynuose buvo ir tebėra pilkapių, kurią dalis iškasinėta, ją plotai užlieti. Kiti tebėra. Paplūdimiuose pasitaiko išplautų akmens (titnago) dirbinių.
...Lydi vaizdai ir prisiminimai iš 1965 metų gražių rudens dienų. Tada trys vilniečiai viena didele valtimi leidomės žemyn iki Kauno. Žmonės jau kalbėjo apie marias, reiškė kėlimosi ir atsisveikinimo nerimą.
Vagoje buvo matyti juodų šiekštų ir potvyniais nugriautų, fantastiškomis kerplėšomis ąžuolų. Upės krantuose tada aptikome įdomią atodangų, kurių nepraleido mūsų įgulos geologas docentas P. Vaitiekūnas. Buvo tai nepailstantis mūsų žemės nebyliųjų padarų tyrinėtojas, man atrodo, daugiausia Lietuvoje sunkiai kvartero geologijos sričiai davęs, daug galėjęs. Deja... Kaip ir tie paskendę kraštovaizdžiai, kaip gražios jaunatvės dienos, visa liko prisiminimuose. Jau keleri metai ištikimo žemės mokslų darbininko nėra tarp mūsų.

<< Į TURINĮ >>