SUSITIKIMO SU ŠVENTĄJA BELAUKIANT

Nuo Kernavės Neris juntamai pradeda keistis. Slėnio siauruma ties Salinės rėva bene paskutinė tokia. Žemiau slėnis prasiplečia (vietom net iki 3-4 km). Vėl prasideda prieledyninio baseino buvusio dugno lyguma. Vis dėlto Neris į tą lygumą įsigraužia 35 m, o vietomis ir giliau. Atodangose daug kur matyti didelės smulkių šviesių smėlių storymės, į kurias ir yra įgilinusi savo slėnį Neris. Taigi upė tame erdviame klonyje vis dažniau lieka vieniša. Kaimų jos pakrantėse irgi rečiau - didesni įsikūrę nutolusiose plynaukštėse. 0 ir pati tėkmė nurimsta, išsiplečia, dažniau apteka savo pačios suplautas salas. Vagoje rečiau rėvų, didelių akmenų. Prasideda žemupys. Taigi, matęs Vilijos aukštutinę dalį, Baltarusijos lėtąją atkarpą nuo Vileikos iki Daniuševo, praplaukęs didesnio nuolydžio vidurupį, pradedi upėje pasigesti naujo. Todėl - kam čia slėpti - imi tyliai laukti pasikeitimų.
Laukimu pavadinta sąlyginė sąvoka. Jis nenuobodus, nes upė, nors ir susidedanti iš jau pažįstamų elementų, vienur ar kitur savo ypatumu vis nauja ir nauja.
Atsiyrus nuo Kernavės pakrančių, upė pradžioje daro gana netikėtus posūkius. Abipus Mitkiškės - kaimas, vienkiemiai. Netrukus dešinėje pakrantėje prasideda ramūs miškai, jų kerčiose nedideli kaimeliai : Valiukiškiai, Pakalniškiai, Ardiškis. Ties Valiukiškiais upėje akmuo - Gaidys. Bent trys pilkapynai, Pakalniškių pėduotasis akmuo. Ties Ardiškiu auga puikių ąžuolų.
Kernavę praplaukiant, net keturiose vietose slėnio šlaituose atsidengia paskutinio tarpledynmečio (apie 70 000 m. senumo) organogeninių nuosėdų sankaupų likučiai. Tai dažniausiai durpingos nuogulos, kurių padėtis rodo, jog čia tarpledynmetyje taip pat tekėjo upė, vešėjo žolynai, miškai. Akylas keliautojas dviejose vietose gali pastebėti minėtus sluoksnius: pusė kilometro prieš Kmitus upės kairėje ir kiek daugiau nei pusė kilometro žemiau Kmitų dešinėje pakrantėje. Tačiau gali buti, kad pavasariniai potvyniai bus atodangas apgriovę, ir minėtų prosluoksnių nebus matyti. Ypatingo įdomumo jie neteikia, bet tai reti gamtos paminklai, labai svarbūs geologijai, geomorfologijai.
Kmitai - gražus kaimelis upės kairėje pakrantėje, ties mažo Raišuvos upeliuko žiotimis. Priešingame krante - Ardiškis, būta kelto.
Dar po gero kilometro iš kairės įteka kiek didesnis (24 km) intakas - Žiežmara. Mįslinga žodžio prasmė, kurią, kaip teigia A. Vanagas, galima kildinti iš lietuviško žodžio žiežmara, t. y. žiežula, pasakų ragana, burtininkė. Už ką šį upelį pavadino šitaip? Yra ir mažesnė Žiežmarė, įtekanti į Strėvą, šalia jos - Žiežmariai. Mūsų Žiežmara čia, šalia Neries, turi gilų, skardėtais šlaitais slėnį, kurio šlaituose ties Paparčiais - net du piliakalniai. Pagaliau įdomi vietovė - Paparčiai, seniau garsėjusi dominikonų vienuolynu, kuriame įsikūrė biblioteka, mokykla. Dabar čia - auganti gyvenvietė, priklausanti „Neries" kolūkiui. Patrauklūs kalvomis, slėniais, šilais vietovaizdžiai; yra saugomais paskelbtų architektūros ir dailės paminklų.
Į Čiobiškį dar nearti, daugiau nei 10 km, bet pakrantėse tik viena kita sustoti kviečianti vieta. Nėra pakeliui nė vieno dėmesio verto intako, ar įdomių gyvenviečių. Apie kilometrą paplaukus, - Totorės rėva, už kurios upė vėl aprimsta. Kairiajame paupyje - Panerių kaimas, netoliese žinomi penki senkapiai, vienas pilkapynas. Dešinė pakrantė nuoga, plyti laukai. Apie pusantro kilometro į šiaurę, prie Čiobiškio - Musninkų kelio, netoli Skruzdėlių kaimo, rymo ąžuolas - gamtos paminklas (30 m aukščio, 2 m skersmens).
Upė, tekėdama į vakarus, priartėja prie slėnio kairiojo šlaito, įsiremia į jį, daro staigų posūkį į šiaurę. Posūkį praplaukus, artėjant prie Budelių kaimo, verta sustoti ir įkopti į vieną iš gražiausių prie Neries piliakalnių - padavimais apipintą Skarbo kalną. Neries vandens lygis - apie 50 m aukščiau jūros, o piliakalnio aukštis - 110 m. Šalia - senovinės gyvenvietės kultūrinio sluoksnio liekanos.
Nuo čia upė teka tiesiai, daugiau taikydama į savo dešiniąją pakrantę, kurioje, prie Musės žiočių, - Čiobiškis. Dar likus apie kilometrą iki Čiobiškio, priplaukiame keltą. Čia ilgą laiką yra veikusi vandens matavimo stotis.
Čiobiškis įsikūręs prie dešiniojo Neries intako - Musės, kuri ir pati savo 72 km ilgyje surenka 8 įvairaus dydžio intakus. Prasideda Glitiškių apylinkėse (anapus Paberžės, pakeliui iš Vilniaus į Molėtus), iš ežerų.
Čiobiškis - sena vietovė, nuo XIII a. minima šaltiniuose. Dar senesnę vietovę liudija šalimais keletas pilkapynų. Garsėja Čiobiškis kultūros paminklų gausumu: XIX a. pradžios bažnyčios ansamblis su šventoriaus tvora, varpinėmis ir koplyčiomis. Joje - keliolika vertingų dailės paminklų. Saugomais paskelbti dvaro rūmai, kumetynas, arklidės. Atskiri tyrinėtojai, yra rašę, jog dvaro rūmų projektas architekto L. Stuokos-Gucevičiaus. Rūmuose prieš karą buvo vaikų prieglauda, mūsų laikais taip pat vaikų namai. Vietovė susijusi su 1863 m. sukilimu.
Dabar miestelis yra Čiobiškio kolūkio pagrindinė gyvenvietė. Turi ji vertingą gamtinę aplinką, nes įsikūrusi upių santakoje. Ją puošia įdomus tiltas, parkas, dešiniuoju Neries slėnio šlaitu nusitęsiantys šilai. Tą šilėtą šlaitą skaido gilios raguvos su šaltinėtais upeliais.
Iki pat Zubiškių (7 km) dešinysis Neries šlaitas aukštas, raguvotas. Papėdėje arčiau upės - Rusių Rago kaimas, o priešingoje Neries pusėje - Rusėnai. Kiek žemiau, ties upės posūkiu į vakarus, - aukštas šlaitas, kurio 102 m aukščio viršūnė vadinama Žvalgakalniu. Netoli - kaimas tuo vardu, miške - pilkapynas.
Įkopus į Žvalgakalnį, reikia ilgiau pasidairyti. Įsižiūrėsime, kad upė nuo jo papėdės atsistūmusi, suka tiesiai į vakarus. Beveik už trijų kilometrų ji darys kitą alkūnišką posūkį į šiaurės vakarus. Ties tuo posūkiu - Zubiškės, sėbrinė Zubo rėva. Kairysis slėnio šlaitas ties šiuo upės lūžinėjimu labai nutolsta, pavyzdžiui, ties Šilonimis slėnio plotis - apie 3 km. Toks praplatėjimas yra tiek dėl upės stumdymosi, tiek dėl šlaitų nušliaužimo, vykstančio vandeningam smėliui iš šlaitų pamažu bliaukiant. 0 juk šių paslėnių sluoksniuose dažnos smulkiasmėlės baseininės nuogulos. Įdomu, kad dėl Neries slėnio intakų gilumo nemaži panerių plotai natūraliai nusidrenuoja. Tad nenuostabu, kad raguvų ir upelių raižyti paslėniai čia yra apysausiai, juose - kaimai, yra laukų. 0 toliau nuo upės slėnio tokio drenažo nėra ir ten paviršius permirkęs, plyti šlapių miškų masyvai. Į šiaurę nuo Neries - pelkėti Darvydų miškai, į pietus - Gegužinės girių pradžia.
Iš arti Neris, jos slėnis yra jau mums įprasto pobūdžio, tik ties Zūbo rėvos slenksčiais ji išsiplečia. Čia ji negili, srūva tarsi akmenų grindiniu. Pastarasis susidarė pragraužiant skersai nedidelį kalvagūbrį, išplaunant iš jo akmenis.
Ši vieta Neryje nuo senų seniausių laikų, gyventojams ginantis nuo priešų, buvo strategiškai svarbi. Senuose XVI a. žemėlapiuose yra žymimos ir Zubiškės (Sudervild, Sundvil ir kitaip). Įdomu, kad net tokiuose žemėlapiuose, kuriuose nepažymėta Kernavė, Kaunas, - Zūbiškės yra. Viską lėmė negili tvirtadugnė brasta. Įdomu dar, kad apylinkėse labai gausu pilkapynų, senkapių, o ir šiaip paupių smėlynuose žmonės randa išpustomų kaulų, ginklų likučių. Gal kautynių liekanos? 0 ir Žvalgakalnis veikiausiai, be kitų užduočių, gal sergėjo ir brastą.
Kodėl neišaugo prie tokios svarbios vietos stambesnė gyvenvietė - neaišku. Pietiniame šlaite esantis Šilonių kaimas XVI a. jau buvo miestelis. Čia buvo įsikūrę evangelikai reformatai, turėjo bažnyčią, mokyklą, kitų pastatų, bet kontrreformatoriai katalikai per kelis kartus viską išgriovė. Ilgainiui čia įsikūrė dabartinis Šilonių kaimas. Beje, vieta kaip reta įdomi. Tai siaura, šlaitais ribojama ketera: iš šiaurryčią - Neries slėnio šlaitas, o į pietryčius - jos intako Laukystos šlaitas. Laukysta čia vos vos neprasiveržia tiesiai į Nerį.
Prie Neries, visai ties rėva, - Zubiškės. Dabar tai - „Švyturio" kolūkio pagrindinė gyvenvietė. Praeityje buvęs dvaras, kuris XIX a., iki 1863 m. sukilimo, priklausė žinomam dailininkui, to sukilimo dalyviui A. Zaleskiui, gyvenusiam čia 16 metų.
1857 m., keliaudamas Nerimi, pas jį lankėsi K. Tiškevičius, ilsėjosi. Aprašo jo namuose ištisą galeriją paveikslų, dailės dirbtuvę, biblioteką. A. Zaleskis sukūrė paveikslą žinomajam J. Vilčinskio albumui, iliustravo A. Mickevičiaus „Konradą Valenrodą", „Gražiną", XVII a. lenkų politinio veikėjo J. Paskos atsiminimus, pagaliau K. Tiškevičiaus kelionės Nerimi monografijai padarė keletą litografiją. Zūbiškėse lankėsi to meto žymūs dailininkai M. Andriolis, K. Dmochovskis ir kiti. Lemtingais 1863 m. Zūbiškėse laikėsi sukilėliai, vyko kautynės. A. Zaleskis buvo ištremtas.
Nuo Zubiškių gana tiesiu taikymu Neris beveik penketui kilometrų nukrypsta į šiaurės vakarus. Nedaug paplaukus, ties Smėliankos kaimeliu upėje - Gireliškio vardu vadinamas didokas akmuo. Netrukus iš dešinės įteka nedidelė Kamajos upelė, iš kairės - Laukysta. Ši jau nemaža (26,6 km), atiteka giloku, kampuotai vingiuotu slėniu net nuo Žaslių apylinkių, pratekėdama virtinę ežerų, pripildydama tvenkinius Ties tų dviejų upių žiotimis Neryje - sėbrinė Laukystos rėva.
Artėjant prie šios krypties upės atkarpos galo, iš dešinės - Vėgėlės intakas, atsrūvantis nuo netoliese esančio didesnio Keižionių kaimo.
Ties Pagūniais (deš. kr.) - posūkis į vakarus. Tai trumpesnė, apie 3 km atkarpa. Dešinieji paupiai bus kiek aukštesni, čia arti slėnio - šlaitas, prie upės - vienkiemių grupės. Kairioji pakrantė žema, lygiagrečiai su upe eina kelias. Yra įdomių sodybų su gražiais želdiniais. Pamažu susilyginame su kairiajame paupyje įsikūrusia Gegužinės gyvenviete. Gyvenvietė nedidelė, bet nuo upės atrodo turtingai - vešlūs želdiniai, sodybos. Vietovė minima nuo XVI a. Yra mokykla, paštas. Vieta patogi vasarojimui.
Tolesnė Neries atkarpa pakrypusi beveik į šiaurę. Jos pradžioje - du priešpriešiniai intakai. Iš kairės - Lomena (30 km). Įdomi upė: žemupio dalis gana nuošali, daug kur miškėtais krantais.
Iš dešinės pusės į Nerį įteka Lietauka. Upelė mažytė, bet paskutiniu metu pagarsinta - atseit nuo jos vardo ir Lietuva. Kas žino?.. Vieniems atrodo, kad pagaliau atspėjome, supratome savo krašto vardažodžio kilmę, kiti abejoja... Ieškoti atsakymo į rūpimus klausimus reikia.
Toliau plaukiant, kairieji krantai aukštesni, miškėti. Dešinėje žema, bet irgi tęsiasi ramus pašiliai, šalia - nedidelės gyvenvietės. Ties Kernaviškėmis - vėl sėbrinė rėva Krivičiai. Pavadinimas mums girdėtas Vilijos aukštupyje, matyt, iš ten atplaukdavusiems upeiviams ši rėva kuo nors įsiminė. Rėvoje - akmenys.
Neris ties Padaigais (deš. kr.) pasisuka priešpaskutinį kartą prieš santaką su Šventąja. Šį kartą pakrypsta į vakarus. Dešinėje - Vanagiškių sodžius, kiek atokiau - Vanagiškių senkapis, Vanagiškių pilkapiai, o slėnio šlaite, jau miške, - Padaigų piliakalnis, vadinamas Smailiakalniu.
Kairysis šlaitas aukštas, jame - Ruklos gyvenvietė, kiek žemiau, prie Ruklos žiočių, - sena dvarvietė. Čia upė priartėja prie slėnio miškėtų krantų; juos paplauna. Susidaro atidengti skardžiai, vietomis iki 40 m aukščio. Vadina šią pakrantę Griūvakalniu Nuo skardžių puikūs reginiai į upę.

Ties Griūvakalniu - vėl posūkis į šiaurės vakarus. Iki Šventosios žiočių - 4 km. Dešinysis paupys visą laiką neaukštas, pakeliui - Salininkų kaimas. Ties juo upėje didoka sala, yra seklumų. Priešingas krantas aukštas, prie upės įsikūręs nedidelis kaimelis, Venecija vadinamas. Likusioje atkarpoje, jau paskutiniame kilometre iki santakos, vėl upėje sala, Žirgo rėva. Kairėje - Jonavos gamybinio susivienijimo .Azotas" siurblinė. Upių santakoje tarpupis užsibaigia smailai. Čia neaukšta terasa, matyti pušynų, juose - Salininkų pilkapynas, arčiau santakos - archeologinės gyvenvietės liekanos. Pačiame tarpupyje, senų medžių guote, - Santakos sodyba, buvęs nedidelis palivarkėlis.

Įteka Šventoji

Santakos apylinkių pakrantės patogios nakvynei.
Pirmu akimoju apžvelgiant šių dviejų upių santaką, susidaro įspūdis, jog Neris įteka į Šventąją. Juk Šventoji kaip tekėjo iš rytų į vakarus iki santakos, taip ir po jos nekryptelėjusi tęsia savo kelią. Išties paleogeografinėje praeityje būta neilgo laikotarpio, kai tose abiejose upėse vandens buvo apytikriai vienodai. Turima galvoje nuledėjimo fazė, kurios metu ledyno pakraštys tįsojo būtent lygiagrečiai Šventajai, praeidamas jos vakariniu pašaliu. Ten dabar iškyla ledyno paliktas pakraštinis kalvagūbris, vadinamas Vidurio Lietuvos kalvagūbrio vardu. Ledynui tirpstant, čia buvo daug vandens, jam ilgiau sruvus, ir liko giliai įrėžtas dabartinis Šventosios klonis.
Kai vardijame Lietuvos upes, tai iš eilės minime Nemuną, Nerį, Šventąją... Vadinasi, tai trečioji pagal dydį mūsų krašto upė. Beveik 250 km ilgio. Šventoji - Aukštaičių upė, ištisai telpanti Aukštaitijoje. Neeilinė upė, apie tai galime spręsti jau iš jos vardo. Šventoji - reiškia ypatinga, neliečiama, nežeidžiama, branginama upė. Vadinasi, į ją nuo seno žiūrėta kaip į draustinę. Ne veltui iki šiol tai švariausia, mažai žmogaus pakeista upė. Prie jos įdomūs ir vertingi Antalieptės, Dusetų, Šventosios, Anykščių šilelio landšaftiniai draustiniai, daugybė gamtos, geologijos paminklų. Pagaliau visa Šventosios vaga paskelbta ichtiologiniu draustiniu.
Praeityje Šventoji buvo svarbus prekybos kelias, kuriuo šis kraštas įsiveždavo druską, geležį, kitus civilizacijos gaminius. K. Tiškevičius savo kelionės metu čia matė gana judrią upeivystę: jam matant, leidosi vienas po kito sieliai, pakrauti krašto gaminiais laivai, 2 pakrautos nedidelės barkos judėjo prieš srovę, tempiamos pakrante einančių žmonių. Dėl Šventosios ir Neries santakos čia išaugo Jonavos, Skarulių gyvenvietės, kūrėsi atitinkami verslai. Nuo santakos Neris pastebimai vandeningesnė, nes čia iš didžiausio savo intako ji gauna vidutiniškai 56 m³/sek vandens. Tai nemažai, žinant, kad Neries vidutinis debitas prieš santaką -- apie 130 m³/sek. Taigi apytikriai vienas trečdalis vandens upėje žemiau santakos prisidėjo.

<< Į TURINĮ >>