SENOSIOS SOSTINĖS LINK

Baigiantis Bukčių kilpai, pramoninė Vilniaus dalis irgi baigiasi, bet neilgam - kairiajame paupyje vyksta naujų Vilniaus miestui svarbių objektų statybos: statoma nauja TEC, vandens valymo įmonė. Visa tai galima iš tolo, vienu akimoju apžvelgti įkopus kairėje pusėje į pirminio šlaito aukštą palikuonį, kuris čia lyg pasigėrėjimui būtų likęs. Ties Jačionių kaimu tas aukšto kranto fragmentas iškyla 85 m virš vandens. Kitos tokios vietos prie Neries neteko aptikti. Vadina tą krantą įvairiai - Kalnu, Plikakalniu. Geografai nepamiršta pasigėrėti dar viena jo ypatybe: iš šio, tarkime, kalno šlaito vidurio išsimuša gana skalsus šaltinis, kurio vandeniui nepaliaujamai srūvant, šlaitas smunka ir dėl to susidaro nedažnai gamtoje matoma cirko arenos formos išgrauža. Tad turime progos čia matyti veiklų sufozinį cirką.
0 reginiai nuo viršaus išties puikūs - papėdėje upės vingis su sala, Bukčių šilai, anapus - balti Lazdynų namai. Pasisukus į priešingą šoną vakarų link, - Gariūnų žvyro karjerų duobėtai išvarpytas plotas. Čia ta vieta, iš kur buvo samstoma žaliava, čia pat sijojama, rūšiuojama, vežama į cechus, lydoma į panelius, renčiami namai. Iš čia tas baltas miesto kvartalas. Jau karjerų ištekliai baigiasi, tame plote kyla naujos šiluminės elektrinės (TEC-3) korpusai„ aukštas kaminas. Dar žemiau, paupyje, jau už mažo Bukčių kaimelio, vyksta didžiulės miesto vandens valymo įmonės statyba.
Upe nuo minėtojo kalno papėdės leidžiantis, netrukus - naujas dviejų eismo eilių tiltas, naujas kelias nuo Kauno plento į naujuosius Lazdynų ir kitus kvartalus. Ties tiltu upė daro nedidelį vingį. Iš dešinės gilokos raguvos dugnu įteka nedidelis sraunus Sudervės upelis. Upelis neilgas, bet, prieš srovę palei jį kildami, randame net kelis ežerėlius. Prie vieno iš jų - vietovė, vadinama Pilaite. Šalia - pušimis apaugęs piliakalnis, nežymios mūro tvirtovės liekanos. Manoma, kad čia stovėjusi pilis galėjo būti svarbi ginant Vilniaus prieigas. Viduramžiais vietovė priklausė įvairiems savininkams. XIX a. pradžioje universitete, esant tuo metu dideliam mokslinės veiklos pakilimui, M. Očapovskio pradedama dėstyti žemės ukio mokslai, steigiama katedra, o Pilaitėįe - mokomasis ūkis. Deja, universitetas uždaromas ir žymesnės mokslinės veiklos čia neišvystyta. Dar galima priminti, kad XIX a. čia gyveno vietos rašytoja Olimpija Radvilaitė-Mostovska, parašiusi apysaką „Vaiduoklis Pilaitėje". Dabar Pilaitė įeina į Buivydiškių žemės ūkio technikumo mokomąjį ūkį.
Buivydiškės išsistatę Sudervės aukštupyje. Pati Sudervė yra už kelių kilometrų nuo upelio pradžios. Turint laiko, pravartu aplankyti, apžiūrėti architektūros paminklą - pagal L. Stuokos-Gucevičiaus projektą statytą (1803-1822) unikalią rotondos formos bažnyčią).
Už Sudervės žiočių iš dešinės įteka dar mažų sraunių upelių. Upės pavagėje matyti konglomerato luitą, kurie susidaro šaltinių karbonatingam vandeniui srūvant ir ilgainiui žvyro ir gargždo sluoksnius sucementuojant. Dėl to upės vagoje nuolat sraunumos, kyšo pavieniai akmenys. Dešinėje - gilios raguvos, statūs šlaitai apaugę mišku, ten matyti jaukiai įsikūrusių sodybų. Vietovė vadinama Revais, o priešingame šlaite - Neravai.

Neris ties Platiniškėmis	Kalvoti paneriai ties Suderve

Upės slėnio šlaitai iki Grigiškių ramūs, žali miškais, bet nevienodi. Kairysis ramus, ošiantis šilais, o dešinėje šlaitas aukštokas, net skardėtas, užsibaigiantis 160-170 m virš jūros lygio viršukalvėmis. Tai aukštai, atsiminus, kad upės vaga yra apie 75 m virš jūros lygio. Kalbame apie Platiniškių erozinį kalvyną, labai panašų į Karoliniškių kalvyną.
Dar šiam kalvynui nesibaigus, papėdėje - Smilgių, Bieliūnų kaimai. Ties pirmuoju vagoje - akmuo, sielininkų vadintas - Stuk-Baba. O Bieliūnų miške (174 ha) tebežaliuoja Ąžuolų senolis. Ąžuolo aukštis - 32 m, aplink kamieną prie žemės - dešimt žingsnių. Ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, prižiūrimas.
Kol, plūduriuodami upe, gėrėjomės jos dešiniojo šlaito ypatumais, ten pasitaikiusiomis įdomybėmis, mažiau dėmesio skyrėme kairiajam paupiui, kuris, kaip minėta, aprengtas žaliais šilais, neaukštas. Jei ne miškai arba jei dar pakiltume į Platiniškių keterėtas viršūnes, kurios lieka dešinėje, pamatytume, kad į pietus, tarsi atsišakodamas nuo mūsų slėnio, nukrypsta platus, terasomis laiptuotas senklonis. Jį vadiname Vokės vardu, nes jo dugnu srovena ši nedidelė upė. Ankstyvoje šio kraštovaizdžio jaunystėje, tiksliau, dar jam tik gimstant, tenlink suko Neris. Nieko nepaprasto - šiaurvakarių pusėje, kur link ji dabar teka, dar tūno jo ledynų pakraštys, krovėsi moreninės aukštumos. Taigi kelio ten nebuvo, tad ledynų tirpsmo vandenys suko į pietus, tekėjo Merkio link ir toliau jo dabartinio kelio kryptimi. Taigi geomorfologiniu požiūriu tai įdomūs paviršiaus darymosi paminklai.

Vokė	Didžiosios Neries kilpos ties Dūkštomis

0 dabar tuo senuoju didelių vandenų taku, tik priešinga, šiaurine linkme teka nedidelė (36 km) Vokės upė. Prie Vokės - keletas tuo vardu pavadintų gyvenviečių: yra Baltoji, Juodoji, Mūrinė, Kauno, Trakų Vokė, dar Metropolio senuose žemėlapiuose pažymėta. Padavimas sako, kad tai buvusios seserys...
Bene įdomiausia turistui Trakų Vokė, kur buvusioje dvarvietėje jsikūrė Lietuvos žemdirbystės instituto filialas. Yra čia seni žuvivaisos tvenkiniai (XOX a. gale M. Girdvainis atliko įdomius eksperimentus). Gerai išlikusį parką projektavo žinomas prancūzų architektas E. Andrė, o rūmus - italas L. Markonis (XIX a. pab.). 1971 m. čia pradėti restauravimo darbai (projekto autorius - architektas J. Zibuolis). Atlikti darbai verti pasigėrejimo, geras pavyzdys kitiems parkų paveldėtojams.
Dar aukščiau palei Vokės senslėnį rastume Keturiasdešimt Totorių kaimą, kur tebegyvena nuo Vytauto laikų atkelti totoriai; yra kapinės, mečetė. Teigiama, kad šie totoriai, XV a. artėjant prie mūsų krašto Azijos totorių antplūdžiui, aniems net siuntė raštą, kad jie eisią išvien su šios žemės gyventojais, įrodinėjo ateiviams jų žygių beprasmiškumą. Dabar šalia šio kaimo, senklonio terasose, plyti didžiuliai Vilniaus šiltnamiai.
Vokė baigėsi kiek žemiau, jau ne savo, o Neries slėnyje. Ties jos žiotimis - Grigiškės. Čia Lietuvos celiuliozės ir popieriaus pramonės gamybinio susivienijimo stambi įmonė, darbininkų gyvenvietė. Įmonės pradžia siekia senesnius laikus, kai verslovininkas Grigas Kurecas pastatė popieriaus fabriką. Sumaniai čia pasirinko vietą: patogu buvo gauti Nerimi plukdomą medieną, o gerokai aukščiau patvenkus Vokę ir akveduku privedus jos vandenį, buvo pigiai gaunama hidroenergija.
Nuo Neries pusės maža kuo Grigiškėse galima pasigėrėti - į ją atsukta visa pramoninė gamyklos dalis. Gyvenvietė išsidėsčiusi abipus Vokės kiek aukščiau, gerai matoma važiuojant Kauno plentu.
Nuo Vokės žiočių prasideda Baltiškųjų aukštumų pagrindinius kalvagūbrius skersai skrodžianti Neries atkarpa. Vaga čia susiaurėja, tampa srauni. Tarp Vokės žiočių ir Šilėnų (apie 7 km) upės tėkmė nukrinta 7 metrus. Čia yra šeštoji iš eilės sėbrinė ir bene pati didžiausia Neryje - Saidės rėva. Įspūdinga: ja leidžiantis, jaučiamas upės nuolydis, aplink nemažas vandens ošimas. Rėvoje savo ruožtu yra bent šeši slenksčiai, Raudonasis akmuo. Praeityje kyšojo Velniamindis, XIX. a. suskaldytas. Čia sustodavo kiekvienas sielis, laivas - niekas nedrįsdavo pavieniui leistis - sėbrijomis įveikdavo. 0 po to užeidavo į pakrantėje stovėjusią smuklę. Ir laimingai praplaukusiems, ir tiems, kas su nuostoliu ją įveikdavo, vaistas vienas patiekiamas. Laimingieji baltarusiškai kartodavo: „Soidzie projdzie - dalše pojdzie..." (Saidę praplaukęs, toliau plauksi). K. Tiškevičius aprašo šią rėvą, sėbrijas, smuklę. Smuklėje jam pavykę liaudies dainų užrašyti. Tarp jų - ir šitokį posmelį:
Subatos vakarėlį
Mergelė dvarelį šlavė
Rūtų žalių šluotele...
Sutelkę dėmesį į upės tėkmę, pamiršome pakrantes. Dešinysis šlaitas aukštas, raguvotas, iš upės atrodo tarsi kalvotas. Iškilumos sausos, su šilukais. Iš tarpukalvių atsrūva nedidelė upelė -- Koplytėlė.
Kiek žemiau iš tos pusės toks pat mažas Čekonės upelis, prie kurio - Čekoniškio gyvenvietė su buvusia dvarviete. Baigiantis Saidės rėvai, kiek aukščiau, dešiniojoje įšlaitėje, - nedidelis Šilėnų kaimas. Pušėtoje nuošalumoje - XVI-XVIII a. senkapiai, neseniai kasinėti.
Kairioji Saidžių atkarpos pakrantė miškėta, miškai įeina į Dūkštų landšaftinį draustinį. Laisvuose plotuose - kolektyviniai sodai. Rėvos pabaigoje - sraunus Saidės upelis. Upelis nedidelis, bet prieš srovę sekdamas, stebiesi didelėmis jo baseino valdomis. Saidės pratekamas Didžiulio ežeras, kurį gerai matome nuo Kauno plento. Dar aukštyn nusekame jį į Lentvario buvusio dvaro parką (XIX a. E. Andrė projektuotas), kur įsikūręs plačiai žinomas kilimų fabrikas (įsteigtas 1957 m.). Čia, šioje Lentvario dalyje, įsitikiname, kad tuos žaismingus vandenis parke, ežerėlį tvenkia šis upelis. Iš kur tas jo gyvybingumas? Pasekus dar aukščiau, paaiškėja, kad jis perkasu vandenį gauna iš Trakų ežeryno.
Nespėję nuo šio įdomaus upelio nutolti, iš kairės randame kitą, nedidelį bevardį poros kilometrų ilgio upelį, atitekantį čia pat nuo aukštumų pašlaičių, tų vietų, kuriose ties Rykantų bažnytkaimiu kryžiuojasi Kauno plentas ir geležinkelis. Rykantų bažnyčia - unikalus XVII-XVII a. architektūros paminklas, įdomus renesanso ir gotikos derme su retos vertės dailės paminklais. Keli kilometrai plentu į Vilniaus pusę, ties V. Bergo ąžuolu (gamtos paminklas), tarpukelėje, šile, - Rykantų pilkapynas.
Neris ties Rykantais pradeda raityti pačias gražiausias visoje savo tėkmėje kilpas. Upė priversta jas daryti - ji čia tai prasiveržia skersai eilinį kalvagūbrį (tada srauni, vagoje - rėvos), tai patenka į laisvesnį tarpugūbrį, kur, tarsi ieškodama lengvesnio kelio, padaro didesnį ar mažesnį vingį. Ties Sviliškėmis upė vėl graužiasi skersai kalvagūbrį, vagoje - Olesniko rėva, toliau - Naujoji Rapa (ir vienkiemiai dešiniajame krante taip vadinami), čia pat - Kiaulės rėva. 0 akmenų kiek! Paminėtini: Butelis, Jautis, Razbaininkas, Puodžius, pagaliau Kiaulė, keli Paršiukai. Tai sielininkų duoti vardai. Ne visi akmenys išliko, vardai baigiami pamiršti. Pamenu hidrografinės ekspedicijos kelionę Nerimi (1957 m.), kai Naujosios Rapos kaimelyje senas upeivis Sakalauskas tiksliai nurodė šiuos upeiviškos gadynės Neryje paminklus.
Abipus - miškai, artimesnieji prie upės įeina į landšaftinį draustinį. Miškai čia kyla šlaitais aukštyn, tad papėdėje prie upės glūdintys maži kaimeliai ar paskiri kiemai juolab atrodo jaukiai. Vienos kelionės upe metu išpuolė čia praplaukti pirčių kūrenimo popiete. Jos čia, kaip ir daug kur senuose sodžiuose prie Neries, kūrenamos „juodai", vadinasi, neturi kaminų. Remiu oru kyla stulpu dūmas, skamba aidi upės paviršiumi kibirais samstomas vanduo. Antrojoje kilpoje toks pat ramus yra Paneriškių kaimelis kairėje. Už jo, posūkyje į dešinę, upė griauna kairįjį šlaitą ir smėlį, guldo čia pat į seklumas, suplauna salas. Puikus reginiai nuo viršaus į upės vagą. Kampiniame posūkyje vėl sraunumos, kyšo didokas akmuo.
Nuo šio alkūniško posūkio Neris penkiems kilometrams nusitaiko šiaurės vakarų kryptimi, tarsi pasiruošdama didžiausioms Elniakampio kilpoms. Abipus tęsiasi šilėti miškai, veik ištisai įeinantys į landšaftinį draustinį. Ties Papiškėmis - rėvos, iš kurią svarbiausia Zaviesų; akmenys - Kumpis, Kulbakas. Ties šiomis vietomis Neris pastebimai atsigauna nuo didmiesčio įtakos, sodybos daugiau lankomos, pastebimai virsta vasarvietėmis.
Iš kairės - Bražuolės (23 km ilgio) žiotys. Čia puikios pakrantės, mėgsta turistai rengti toje vietoje savo sąskrydžius. Upė prasideda Trakų ežeryno šiaurinėje papėdėje, t. y. klonyje, kuris čia yra žemiau nei šių ežerų vandens paviršius, tad gausiai maitinama iš ežerą besifiltruojančią požeminių šaltinių. Prie jos ištakų iškyla vienas iš įdomesnių archeologijos paminklų - Bražuolės piliakalnis (aikštelės plotas - apie 2 ha). Čia 1382 m. Jogaila sudarė trumpalaikę sutartį su kryžiuočiais.
Pasroviui Bražuolė jungia keletą nedidelių ežerėlių, į ją nuteka Vievio ežeras, šalia kurio - senas Vievio miestas, Trakų rajono pramonės centras (transporto, melioracijos įmonės, grūdų produktų kombinatas, stambus paukštynas, gelžbetonio konstrukcijų gamykla ir kt.j. Vievis žinomas kaip XVII a. pradžios spaudos centras, kur buvę išleista nemaža knygų.
Po nedidelių suvingiavimų minėtoje atkarpoje upė artėja prie pirmosios Elniakampio kilpos, daro staigų posūkį į šiaurės rytus (4,5 km), po to teka į šiaurės vakarus (3,5 km), į pietus (3,5 km). Apie 12 km nuvingiavusi, upė vėl priartėja per du kilometrus prie tos vietos, kur pradeda šią kilpą.
Tos kilpos pradžioje upė nuostabi: kairysis šlaitas aukštas, miškėtas; prie upės - lapuočių sąžalynai, aukštai, smėlėtame paviršiuje, - šilas. Miškai įeina į jau minėtą Dūkštų landšaftinį draustinį. Aukštas, su neseniai buvusia atodanga šlaitas kažkodėl vadinamas Pragaro kalnu. Nuo jo - puikūs reginiai. Dešinysis krantas žemesnis, atokiau nuo upės yra kiemų. Artėjant prie kampinio posūkio, iš dešinės įteka nedidelė upelė Elna (Alna), į kurią čia pat įteka Vaigalė, Bindra - visos vos po kilometrą kitą ilgio. Netoli Neries pratekamas ežerėlis, būta tvenkinių, gyvenvietė vadinasi Elniakampiu. Neris daro įspūdingą kampinį posūkį, įteka Elna. Praeityje buvęs Elniakampio dvarelis, apie tai byloja atitinkamu planu susodinti seni medžiai, pastatų, malūno likučiai. XIX a. pradžioje šią vietą įsigijo buvęs Vilniaus universiteto rektorius J. Strojnovskis, senatvėje apsigyveno, čia ir mirė.
Tuoj po Elniakapio dešinysis krantas aukštėja, iškyla statoki, papėdėje šaltinėti šlaitai. Upė, tarsi į juos atsimušdama, daro tą sielininkams praeityje nemalonų kampą - Velniakampį. Upėje kelios rėvos, Purvės vardu vadinamos, jose yra akmenų, vieną didesnį vadina Balnu, minimas čia akmuo Povilėlis.
Daugiau nei tris kilometrus upė tiesi. Dešinėje prasideda Karmazinų vienkiemiai. Visaip spėliojama šio vietovardžio kilmė, lenkų autoriai rašo, kad galėjo tokia pravardė pritapti nusigyvenusiems šlėktams, ambicingai tebedėvėjusiems nunešiotus karmazino (plytos raudonumo) spalvos švarkus.
Taigi esame didžiausios Neries kilpos paupyje, kurio vietovardžiai slepia ir daugiau primiršto. Čia net keletas pilkapynų, kuriuos kasinėjo V, Sirokomlė, K. Tiškevičius. Apylinkėse keli piliakalniai: Karmazinų, Buivydų, Brodeliškių. Jei nuo Karmazinų pirmųjų vienkiemių vieškeliuku pasuksime į dešinę, tai kelias gražiais šlaito miškais išves mus į Dūkštų miestelį, esantį čia pat, šlaite.
Bažnyčia stovi perdėm iškilioje kalvutėje - gal vėl piliakalnis, gal senųjų gamtos garbintojų apeigų kalnelis. Abejonės nėra, kad ši vietovė seniai gyvenama. Įdomi vėlesnė Dūkštų praeitis, daugiau susijusi su krašto kultūra. Nuo XVIII a, vidurio čia lankėsi (kai kurie gyveno} Vilniaus universiteto profesoriai. Šalia J. Strojanovskio, reikia prisiminti filologijos profesorių F. N. Golianskį, kuris universitete kėlė lietuvią kalbos tyrinėjimo svarbą. Ne be priekaišto savo klasės žmonėms - lenkų dvarininkijos kolonistams šiame krašte - samprotavo tada čia keliavęs K. Tiškevičius. Anot jo, „rūpestingai studijuota senų, jau pamirštų tautų istorija ir kalba, moksliškai disputuota apie gotus, normanus... Bet nieks nesidomėjo ir nesidomi čia gyvendamas tuo, kas buvo lietuvis, iš kur jis atsirado šioje neturtingoje žemėje, kaip gyveno, kuo maitinosi, kaip vilkėjo, kokius turėjo papročius..."

Dūkšta	Salos Neryje

Bažnyčia Dūkštose statyta XIX a., šalia kapai, kur palaidoti universiteto mokslininkai M. Danilavičius, E. Sieradzkis, F. N. Golianskis. Jiems stovi bendras paminklas. Keletas iš bažnyčioje esančių paveikslų įrašyta į respublikos saugomų kultūros paminklų sąrašus, tarp ją - XVIII a. madonos paveikslas su sidabro aptaisu. Dar K. Tiškevičius (1857 m.) rašo apie Sasso Ferrečio madonos paveikslą šioje bažnyčioje, kuris lyg buvęs A. Mickevičiaus, jo labai brangintas, o po mirties per A. E. Odinčių perduotas šiai bažnyčiai. Ar tai ne tas minėtasis?
Dūkštos yra netoli dešiniojo Neries intako Dūkštos (28 km ilgio), kurios slėnis šiose apylinkėse gilus, įdomus gamtinėmis ypatybėmis, visą pirma augmenija. Kitapus Dūkštos auga bene vienas iš didžiausių (130 ha) ąžuolynų Lietuvoje. Įdomi augalija Neries slėnio (60 m ir daugiau gylio) šlaituose. Šalia pušų auga pavieniai galingi ąžuolai, yra liepų, uosių, klevų. Ypač įdomi žolių augalija: ir augančių rūšių gausumu, ir retumu. Iš retų minimas čia šakotasis šiaudenis, melsvasis gencionas, balandinė žvaigždūnė, labai reta miškinė monažolė ir kt. Tad 1974 m. nemaža Neries paslėnio miškų su minėtu ąžuolynu, Dūkštos slėnio žemutine dalimi, iš viso beveik 2 tūkst. ha, paskelbta landšaftiniu draustiniu. Dar prieš tai (1970 m. ir 1972 m.) Vilniaus universiteto studentų kraštotyros ekspedicijos tyrinėjo šias apylinkes. Tada, vadovaujant archeologui V. Daugudžiui, buvo kasinėtas Brodeliškių piliakalnis, surinkta nemaža vertingos istorinės, liaudies kūrybos medžiagos. Iš piliakalnio tyrimų paaiškėjo, jog žmonių čia gyventa dar I tūkstantmetyje p. m, e., piliakalnyje vėliau būta medžio statinių. XIX a. viduryje prie Dūkštos, netoli piliakalnio, kur srūva truputį sūrūs šaltiniai, buvo vasarvietė, 1863 m. naudota konspiracijai. Buvo susekta, vasarvietės steigėjas J. Dembinskis ir kiti ištremti
Mūsų laikais Dūkštos kiek paaugo, pastatyta mokykla, kultūros namai, kitos buities ir kultūros įstaigas, nutiesti geri keliai į aplinkines gyvenvietes, Vilnių. Čia TSKP XXVI suvažiavimo kolūkis, įeinantis į Dūkštų tarpūkinį susivienijimą, unikalius miškus globojanti girininkija.
Įdomios, kaip matome, šiaurinės Elniakampio kilpų apylinkės, bet laikas grįžti prie Neries ties Karmazinais. Leisdamiesi Nerimi žemyn, praplauksime upėje salą, o ties Dūkštos žiotimis - antrasis Karmazinų vienkiemis. Jis neatpažįstamai pasikeitė atsiradus čia vasarvietėms. Iškilo naujų pastatų, tam tikslui pritaikytas ir kiek aukščiau prie Brodeliškių piliakalnio išlikęs Tamošiškių mūrinis vandens malūnas. Atkastas lankytojų pasigėrėjimui Karmazinų akmuo prie Neries. Reikia pridurti, kad poilsiui šios vietos labai tinkamos: užuovėjingoje atokaitoje čia daug šilčiau, švarus Dūkštos vanduo, puikūs reginiai į upes, jų slėnius, miškus. Šiuos patvarkius, susidarytų reto patrauklumo miško parkai.
Ties Dūkštos žiotimis Neris pasisuka tiesiai į pietus. Vagoje - kelios rėvos, upeivių vadintos Molynės vardu. Yra akmenų, didesni kyšantys turėjo vardus, kurie jau užsimiršta. Vienas iš matomų čia vadintas Tilviku.
Neskubėkime nuplaukti žemyn, palypėkime į aukštoką desinįjį šlaitą ties Verkšonimis. puikūs reginiai nuo šio kampo į dvi upės atkarpas - praplauktąją ir plauksimąją. Verkšonys - įdomus gatvinis sodžius. Minėtos studentų ekspedicijos metu čia užtikta įdomių pasakotojų, dainininkių. Dabar pro čia eina geras kelias tarp Vievio ir Maišiagalos, per upę permestas naujas tiltas.
Pietų krypties Neries atkarpoje nuo Verkšonių žemyn tėkmė tyli, jaukios šilėtos kairiosios pakrantės. Jos neaukštos, yra šaltinių, čia galima numatyti iš anksto apsistoti nakvynei. Baigiasi ši atkarpa, upė kairiuoju krantu ties Panerių sendvariu įsiremia į aukštą miškėtą šlaitą ir pradeda daryti lėtą posūkį į dešinę tol, kol iš pietinės krypties neapsigręžia į šiaurinę. Ties posūkiu - didelė sala - ramti užuovejinga Panerių dvarvietė, paskui - nauji pastatai. Prieš karą čia buvusi vasarvietė, į kurią iš Kauno atvykdavę pailsėti menininkai, rašytojai. Dabar čia Vievio miško sanatorinė aštuonmetė mokykla. Tam pritaikyti kai kurie išlikę buvusio dvaro statiniai, pastatytos naujos patalpos.
Šiaurės krypties upės atkarpa ilgesnė, yra daugiau nei 5 km. Į ją įsukęs, pastebi, kad tėkmė laba( aprimsta: teka iš lėto smėlėtu savo guoliu, nėra- seklumų, rečiau bekyšo akmenys. Iš dešinės intakų nėra ir būti negalėtų, nes čia pat pietinės linkmės Neries atkarpa. Čia leidžiasi suplautinės terasos, jose kasamas, sijojamas žvyras. Nutiestas kelias, tiltas per upę.
Iš kairės įteka nedidelė (apie 12 km) Aliosos upelė, atitekanti nuo Vievio šiaurinių pramonės pakraščių. Ne kartą tvenkta praeityje, paskutinis vandens malūnas čia pat, Paaliosės kaime. Upė jame sukinėjasi, kilpinėja.
Kitas visai panašus upelis, tik kiek trumpesnis - Rūgtupis, atitekantis nuo kalvotų kairiųjų šlaitų, kur aukštai įsikūrusios Kazokiškės. Vieta reta savo kraštovaizdžio deriniu, o įdomi architektūros ir dailės paminklais - XVIII a. žinomo Vilniaus architekto A. Kasakausko projektuota ankstyvojo klasicizmo bažnyčia su varpine, šventoriaus tvora ir vartais. Joje saugoma keliolika vienetų vertingos dailės. Praeityje čia buvusi nemaža biblioteka. Toliau šiuo paupiu nusitęsia vaizdingi „Neries" kolūkio laukai.
Dešinėje - Bielazariškių kaimas, nuo kurio iki Neries pabaigos Kaune - dar visas šimtas kilometrų. Kaimas ypatingai prisiderinęs prie upės - atsigręžęs ją pirkių geraisiais galais, pagrindiniais langais. Upė tiems kiemams tarsi gatvė, kurios šiame kaime beveik nėra, tik kelias praeina pakluonėmis. O čia į upę darželiai, takai į šaltinėtą pakrantę, prie vandens šulinių, skalbimo lieptelių, pririštų valčių. Tie, kas kažkada praeityje sumanė šitaip įsikurti prie upės, ne tik laukė iš jos naudos - laimikio, uždarbio, bet ir turėjo gamtojautos poreikį. Juk ėjo čia, kaip ir kitur, seniau dienos lėtai: nuo potvynio iki potvynio, nuo neršto iki kito, daug kuo gyvenime reikėjo labai tikėti, kad laukti geresnio ryto būtų lengviau. Minėtosios Dukštų kraštotyros ekspedicijos metu šiose apylinkėse užrašyta įdomių gamtos spėjimo būdų, gamtos galių suvokimų. Seniau šiose apylinkėse tikėta vandenų dvasingumu, šaltinių, ypač tų, kurie ištryškę teka iš rytų į vakarus, galia ir pan. Užsiliko kilnios pagarbos vandeniui, ugniai papročių. Šiandieną Bielazariškėse sumažėjo žmonių, kai kurios sodybos labai išgražintos, kitos sumenko, vienišos, bet dar galima atpažinti prieupinį kaimą.
Toliau upė daro nedidelio {apie 3 km) posūkio iš dešinės į kairę kilpą. Dešinieji šlaitai aukšti; priešingi - žemi, abipus miškėta, tylu. Ties Kieliškėmis įlipus į dešinįjį šlaitą, dar kiek paėjus, atsiveria platūs reginiai į slėnį, tolimesnes apylinkes.

Netoliese - Airėnai, priklausę praeityje Giedraičiams, tarp kurių buvo 1831 m. sukilėlių. Čia rinkosi sukilėliai, kėlėsi per kažkurią brastą ir traukė prie Vilniaus, kur įvyko minėtos jungtinių pajėgų kautynės prie Panerių. Po kautynių tuo pačiu keliu pro Airėnus traukė atgal. Šio šimtmečio pradžioje Airėnų žemėje įsikurė polešukai (Polesės gyventojai) nuo Bresto, kurie, ten plečiant karinj poligoną, neteko gyvenamosios vietos. Etnologams įdomi ši nedidelė grupelė žmonių, gyvenanti kitoje aplinkoje. Karo metu šio kaimo gyventojai aktyviai dalyvavo partizanų veikloje. Dabar čia - keli Airėnų kaimai, šiauriau - Europos kaimelis. Iš tų apylinkių leidžiasi Neries link nedidelė Airupė. Nuo viršaus nesunku pastebėti, kad apylinkės, į kurių paviršių įsigraužusi upė, apylygės, nežymiai banguotos. Ledyno pakraščiui traukiantis, čia buvo pasitvenkusio šaltavandenio (be gyvybės) baseino dugnas. Jame nugulė molis, kurį vietom nesunku pamatyti. Kitur smulkus smėlis (ten ošia šilas) - tai upių sąnašos, suneštos į aną prieledyninį baseiną joms įtekant.

Priešais, ties Grabijolų kaimu (įsikūręs kairėje paupėje), šio senojo baseino dugno plotas baigiasi. Neris ruošiasi prasigraužti skersai nedidelį kalvagūbrį. Šioje patogioje vietoje nuo seno buvo siūlyta upę tvenkti, statyti hidroelektrinę. Slėnis gana staigiai susiaurėja, abu statūs šlaitai suartėja, vagoje sraunu, akmenys - Trys broliai, Gaidys. Tai Salinės sėbrinė rėva, pavadinimą gavusi nuo salos, kuri čia nemaža, viduryje upės. Lenkų autoriai aiškina kitaip, atseit nuo žodžio sol (druska), nes, sudūžtant kažkada laivams, į upę sukrisdavę daug druskos. Toks aiškinimas nesutapo su senųjų upeivių žodynu, kuriame sola, solka, nesvarbu, kokia kalba kalbėtų Neries ar Nemuno upeiviai, reiškė salą. Upeivių žodyne yra daugiau pavadinimų. Pavyzdžiui, „buchta” - upės įlinkis, „nortas" - ramus krantas, „rapa" - sraunuma. Žodynas buvęs nemažas. „Vilku" vadino krante akmenį ar kokią kliutį, patogią laivui prisirišti, o storą rišamąją virvę vadino „barbora", jei plonesnė - tai „pusbarbore". Iš blindžių pinti stori raiščiai sieliams jungti vadinosi „kardeliais". Turėjo komandų skambius trumpus žodžius: „ulaž!" - jėgos!, „šibuj!" - varyk!, „staubuj!" - stabdyk!, „latruj!" - valdyk taikliai!
Kaip tik ties Salinės rėva, aukštame dešiniajame šlaite, tiesa, nuo upės atokiau (apie 1 km) - Kernavėlės vienkiemiai. XIX a. viduryje čia stovėjusi Vilniaus dailininkų Ruseckų sodyba, kurioje mėgę vasarų metu pagyventi dailininkai Kanutas, jo sūnus Boleslovas Ruseckai. K. Tiškevicius 1857 m. vasarą radęs čia jų paveikslų ištisą galeriją, mini, lyg čia buvusi tapyta „Pjovėja", anot keliautojo, „lietuviškai apsidariusi, itališko veido" . Ties sala iš kairės į upę įteka nedidelis Sukros upelis.
O priekyje, tame pačiame dešiniajame upės slėnio šlaite, už Kernavės upelio (5 km ilgio), Pajautos klonio - pati Kernavė su savo didingais piliakalniais. Apie Kernavę daug nežinoma, numanoma, nujaučiama. Anot P. Tarasenkos, šių vietų paneriai - Lietuvos Troja. Čia, atokiame Neries slėnio šlaite, - 4 piliakalniai. Šis arealas 1960 m. paskelbtas landšaftiniu istoriniu draustiniu.

Ties Grabijolais	Kernavės piliakalniai nuo upės
Upė nuo piliakalnių	Kernavė senoje graviūroje (iš K. Tiškevičiaus monografijos apie Nerį)

Centre iškyla Aukuro kalnu vadinamas piliakalnis, labiau į rytus - Lizdeikos kalnas, į šiaurę nuo Aukuro - Mindaugo sostu vadinamas piliakalnis, o į vakarus nuo Mindaugo sosto - Pilies kalnas. Šie piliakalniai čia įrengti slėnio stataus šlaito atragiuose, kurie susidarė dėl gausių šaltinių atsiradus gilioms raguvoms. Šaltinius maitina tarpmoreninių smėlių, kurie šioje šlaito dalyje plačiai paplitę, vandenys. Susidarius tokiems atragiams, užteko prakasomis juos atriboti nuo šlaito, kad susidarytų atskiros kalvos, patogios įtvirtintiems piliakalniams įrengti.
Pilies kalnas - bene didžiausias, iš pietų ribojamas slėnio šlaitų, o iš priešingo šono nuo lygumos atskirtas pylimu ir grioviu. A. Tautavičius rašo, kad veikiausiai čia stovėjo anoji XIII-XV a. pilis, kurią XVI a. metraščiai mini kaip pirmąją Lietuvos sostinę. Tvirtovių šiame šlaite galėjo būti ir žymiai anksčiau, pirmame tūkstantmetyje. Bet, nesant liudijimų, senąjų laikų istorikai romantikai čia „įkurdino" legendas, garsiausią iš kurių apie romėniškos kilmės lietuvių protėvių atsikeldinimą būtent čia. Įrodinėta, kad čia buvusi ir lietuvių senųjų tikėjimų sostinė. Pastaroji spėlionė ypač išpopuliarėjo, kai nuo Kauno kilęs rašytojas F. A. Bernatavičius XIX a. lenkiškai parašė 4 dalių romaną „Pajauta", kuris buvęs išverstas ir išleistas rusų, vokiečių, prancūzų kalbomis, net kelios laidos buvusios lietuviškai. Rašytiniai šaltiniai stiprią Kernavės pilį, kurios kryžiuočiai neįstengė paimti, mini XIII a., tad senajai Lietuvos sostinei jau daugiau nei 700 metų. Vėliau, 1390 m., šios pilies gynėjai narsiai kovėsi, neatsilaikydami pilį padegė ir patys pasitraukė. Vietovės senumą liudija paneriais tiek aukštyn, tiek žemyn dažni pilkapynai; ties Mitkiškėmis žinomas pėduotasis akmuo.
Be minėtų piliakalnių, paminklais Kernavėje pripažinta medinė aštuonkampė koplyčia (XVIII a.) ir Riomerių mauzoliejaus mūro koplyčia (XIX a.). Bažnyčioje yra keletas dailės paminklų.
Pažintį su Kernave įtvirtina kraštotyros muziejus, įkurtas 1929-1935 m. mokytojo J. Šiaučiūno, vėliau papildytas, gerai įrengtas. Jo ekspozicijoje galima susipažinti su šios vietovės istorija, suvokti jos vaidmenį ir ryšį su visu kraštu. 1969 m. Kernavė ir apylinkės buvo kompleksiškai tyrinėtos Vilniaus kraštotyrininkų, apie Kernavę išleista (1972 m.) puiki knyga.
Gausiai apsilankantys turistai, tiek keliaujantys Nerimi, tiek atvykstantys kitais keliais, mato čia ne vien unikalius senovės paminklus. Miestelis paaugęs, pasitvarkęs, atsirado naujų visuomeninių pastatų, gražių šiuolaikinės statybos kiemų. Tai Kernavės kolukio, kuris gerai vysto pienininkystę, javų sėklinikystę, augina daug bulvių, centrinė gyvenvietė.

<< Į TURINĮ >>