PRO VILEIKĄ NARUČIO ŽIOČIŲ LINK

Vileikos miestas čia pat, pora kilometrų žemiau užtvankos. Tai pirmas miestas prie Vilijos, jos aukštupio administracinis, ekonominis ir kultūrinis centras. Pavadinimas siejamas su upės vardu, Tiesa, viduramžiais vadinosi Senuoju Kurenecu. Miestas žinomas nuo XVI a. Įdomus senasis miesto herbas: įžambiai skydo - sidabrinė upės juosta, kurioje laivas su rugių pėdais. Per tą laiką mieste nemaža kas keitėsi, buvo seniūnijos centras, ilgai valdytas Pacų. Iš seniau niekuo negarsėjo, net prekyba nebuvo aktyvi. Paskui tapo žinomas kalėjimu, įsteigtu Jekaterinos II valdymo laikais. Pastatas anais laikais grėsmingai iškilęs stūksojo virš miesto panoramos. Minimas malūnas, pastatytas, matyt, patvenkus bevardžius intakus. Dar buvo upeiviams gerai žinoma smuklė, kuri per metus „iššinkuodavo" nuo 1000 iki 1500 kibirų degtinės.
Vienu neilgu laikotarpiu (1939-1941) Vileika buvo net srities centru. Tada į ją laikinai įėjo Švenčionių, Adutiškio rajonai. Lietuvą priėmus į TSRS, šie rajonai perduoti Lietuvai. Vileikos miškėtose apylinkėse okupacijos metais veikė partizanų junginys (17 brigadų), kuriame buvo apie 10 tūkst. kovotojų, Fašistai čia nužudė apie 5 tūkst. gyventojų.

Vileikos nauji statiniai (profesinė technikos mokykla)	Vėl ramūs paupiai žemiau Vileikos

Dabar Vileikoje išvystyta vietinė pramonė: gaminami baldai, foto aparatai „Zenit", maisto produktai ir kt. Apylinkėse gaminamos statybinės medžiagos: plytos, kokliai, šiferis; Zalesėje lydomas stiklas (pas mus žinomi sifoniniai indai iš ten}. Rajono teritorijoje išvystyta žemdirbystė, daugiausia orientuota į pieno ir mėsos gamybą. Net trys ūkiai specializuojasi auginti brangiakailius žvėrelius.
Mieste penkios vidurinės mokyklos, muzikos, sporto, profesinė technikos mokykla. Miestas išaugęs ir išgražėjęs, turi iš seniau paveldėtą stačiakampio plano gatvių tinklą, didelę aikštę, patrauklių administracijos pastatų. Šalia didelis ūksmingas parkas. Tai senojo parko palikuonis, kuriame dvaro rūmas jau neišliko. Bet ties parku, kurio papėdę upė plauna, tebeguli vagoje akmuo, kyšantis iš vandens, vadinamas iš kažin kada Paco plike. Tas pavadinimas nuo tų laikų, kai Pacai valdė seniūniją.
Vilija žemiau Vileikos plati (40 m), rami, smėlingu dugnu, 1-1,5 m gylio. Priemiesčio paupiai įdomūs, bet gamtos jaukumo ieškančiam žmogui tiesiog nepatogūs. Slėnis erdvus, ir platoku jo dugnu nusitęsia nelygi, su smėlio kauburiais, senvagių suskaidyta užlaja. Ši sausa, karklynėta ir kai kur tarsi dykuminga. Bet neilgai šitaip, Dar prieš geležinkelio tiltą upė padaro kelias dideles kilpas, apriečia užuolankas. Vietom susidaro net salos, kuriose gražūs miškai, patrauklios senovinės sodybos. Viena is jų dar XIX a, žemėlapyje pažymėta Krasnyj Berežok vardu. Tarp jų likęs įdomus senovinis pylimas, jungiantis priešingus krantus. Tos sodybos dabar restauruotos, išplėstos, jose vaikų vasaros poilsio įstaigos. Priemiesčio poilsio stovyklos tęsiasi iki Domonavo.
Nuo geležinkelio iki Domonavo (upe apie 6 km) vietos vėl kitaip atrodo. Slėnio užliejama lyguma išsiplečia ištisais kilometrais. Paviršiuje - sausos dirvonėtos pievos. 0 kai kur auga pavieniai galiūnai ąžuolai. Čia įteka dvi lėtos upelės - iš dešinės Spornia, iš kairės Smerdija. Prie pirmosios iš jų žiočių durpėti krantai, vadinami Gniloje boloto (Supuvusi bala). Panašus platus paupys tęsiasi,iki Pliosų. Šis pavadinimas irgi ne be prasmės, jis reiškia upės ramią gylę. Šioje vietoje upė nurimsta, sulėtėja, o vaga ne tik išsiplečia, bet išsiskaido, apeina salas. Tiesa, pietinės upės vagos skaidulos jau nepratakios, virsta senvagėmis, užželia. Nuo čia prasideda miškai. Prie pat Pliosų sausas šilas, patogu sustoti, galima padienoti.
Ties šia vieta vėl jaučiamas didesnio miesto artumas: už 10 km tiesiai į pietus - Molodečnas (apie 60 tūkst. gyventojų). Šioje vietoje netoli plentas, geležinkelis tarp šio miesto ir Vileikos. Ties paupiu - kolektyviniai sodai. Nameliai dažniau paprasti, be pretenzingų manierų. Dažname sode bitės. Aplink miškas.

Aplinkiniuose Vileikos kraštovaizdžiuose	Sena upeiviška patirtis praverčia

Kaip minėta, nuo Pliosų Vilija lėta, nuošali. Tai viena iš tyliųjų šios upės atkarpų, Bet savaitgalio dienomis, ypač vasaros antroje pusėje, patogesnėse pakrantėse yra kone ištisai stovyklaujama. Ypač kairiosiose pakrantėse, kur daugiausia atvyksta is Molodečno.
Iki Naručio žiočių ir žemiau Smurgainių link įsimena paupių miškėta nuošaluma. Kaimų čia nedaug, o ir tie, kurie pasitaiko, skirtingai nuo aukštupio, yra nedideli, dažnai po kelis kiemus. Dideli sodžiai gerokai toliau nuo upės, krašto gilumose, ten, kur platūs laukai, keliai. Palei upę tęsiasi Molodečno miškai. Dar daugiau nuošalumo, gamtinio saugumo teikia tai, kad iš pietų, taip pat iš šiaurės miškus juosia stambūs intakai Uša ir Narutis. Tad nesunku suprasti, kodėl šiose miškėtose vietose koncentravosi 1863 m. sukilėliai, karo metu - tarybiniai partizanai.
Taigi nuo mūsų pamėgtųjų Pliosų paplaukime iki Naručio žiočių. Upės tėkmė čia tęsia savo kryptį į vakarus, bet nuolat padarydama sudėtingų kilpėtų vingių. Tarp Razdorų ir Mamajų (abu kaimeliai dešiniajame krante) yra upės tiesuma. Upė čia tarsi siauresnė, statesniais krantais, dažnai su žilvičių „sodais" pakrantės nuolaidumose. O po to - Slobodkos suvingiavimas. Pirmas vingis apriečia iš kairės ypač patrauklų savo kadagynais kyšulį. Kitas suraitymas ties Slobodka įdomus tuo, kad čia upė toliausiai nueina į pietus. Nuo pat versmių Vilijos bendroji linkmė buvo pietvakarinė. Čia baigiasi ir prasideda nauja šiaurvakarinė linkmė, kuri tęsis iki Žeimenos.
Kita tiesuma iki Trapalovo kaimelio dešiniajame krante. Pakeliui, kairiajame krante, pušynuose - naujas Vežučių poilsio kompleksas. Čia yra poilsio namų, statoma naujų.

Baltarusijos vandenys senoje graviūroje	Vilijoje prie Trapalovo kaimo

Ties Trapalovo vingiais K. Tiškevičius aprašė grėsmingas ąžuolų išvartas, juodas šiekštas. Įdomu, kad ir dabar čia vagoje yra juodų ąžuolų. Pasirodo seklumoje akmenų. Krantų atodangose priemolis. Vėl tiesuma. Ši ilgesnė, iki pat Naručio žiočių. Dešinėje, aukštokame šlaite, Švedų kaimas. Jis paminėtas K. Tiškevičiaus, kasinėjusio čia pilkapius, užrašiusio liaudies dainą. Tą kaimą aprašė I. Chodzka savo knygoje „Vilija ir jos pakrantės". Mini šiuos miškus, kad jie garsėjo medžioklėmis, aprašo Švedų pilkapius, o kaime pastebi mūro griuvėsius - spėlioja, ar tai bažnyčios, ar pilies likučiai. Kaimas ir dabar patraukliai atrodo: ramūs kiemai, paupyje pirtys, pririšta nemaža valčių, kurias čia „čaikomis" vadina. Upė ties kaimu vėl sraunesnė, kietu dugnu. Kyšo du akmenys - pirmas Petušokas, antras Topčakas. Naručio žiotis aptinki lyg kiek netikėtai. Vilija apytiesiai, stačiais miškėtais ir vis aukštėjančiais šlaitais nuo Švedų tęsiasi kilometrą, kitą, trečią. Artėja staigus alkūninis posūkis į kairę, kurį, baidarėje sėdėdamas, iš tolo regi. O prieš tai priešingos (dešinės) pusės šlaite - tarsi stačiašlaičiai vartai - intakas.

Ažuolėti slėnio šlaitai netoli Švedų kaimo

<< Į TURINĮ >>