NUO POHOSTO IKI VILEIKOS MARIŲ

Pohosto kaimas už vieno kilometro nuo Vilijos, dešiniajame šone. Karo metais jis išliko nesudegęs, todėl jame ir šiandieną matai būdingą valakinio išplanavimo kiemų išdėstymą. Yra išlikę įdomių pastatų, kiemų su aptvaru, vartais nuo gatvės.
Matyti ir daugiau panašių kaimų, nes vienkiemių šiame krašte nėra. Tame nuogokame be miško kraštovaizdyje iš tolo pastebi medžių guotus, gaubiančius didelius kaimus. O tarp jų mūsų akiai neįprasti toliai. Akiratyje yra aukštumų, bet ne kalvotų, o vienodai šlaitėtų, is lėto, ištisais kilometrais kylančių į plynumas arba besileidžiančių nuo jų į klonius, taip pat ir Vilijos link.
Pohostas - ne šiaip vieta. Tai - kryžkelė. Nuo čia upė intensyviai buvo naudojama plukdymui. Ją šioje vietoje kerta senas plentas, jungęs praeityje dvi gubernijas - Minsko ir Vilniaus. Spėjama, čia lankydamiesi pirkliai sustodavo. O pirklių sustojimo vietos pavadinimas slavuose susijęs su žodziu svečias - gostj (gostinnyj dvor - prekyvietė, gostinec - vieškelis, pogost - paviešėjimas pirkliaujant ir pan.). Bet seniau,X-IX a., „pohost" reiskė viešą bendruomenės vietą, centrą, iš kur ėjo tvarka, administracinė ir dvasinė valia.
Pirkliškos tradicijos „pohosto" prasmę šioje vietoje lyg ir patvirtina dar ir tai, kad čia, žemiau tilto, į Viliją iš kairės įteka Dvinasa. Tai - neeilinis intakas. Jis daug ilgesnis už Viliją. Nuo versmių iki čia mūsų upė teturi kiek daugiau kaip 30 km, o Dvinasa - beveik dvigubai. Intaku ją nepatogu vadinti, nes ir vandens Dvinasa į Viliją atplukdo daugiau.
Jei pabandytume iš čia prieš srovę mintimis nusekti palei Dvinasą, tai aplankytume nepaprastai įdomią tėkmę, kai kuriais poziuriais net įdomesnę už aną, mūsų prakeliautąją Vilijos dalį. Upė beveik ištisai teka miškais, yra natūrali, tiesa, kelis kartus patvenkta. Ji su jos paslėniu dabar yra paskelbta rezervuotos gamtos zona.
Nuo Stachų (priešais Dvinasos žiotis) iki Kameno kaimo Vilijos atkarpa (apie 10 km) natūrali. Upė labai kilpėta, sukinėjasi tiek, kad vietomis vėl teka į šiaurę, iš kur atitekėjusi. Krantai neaukšti - įsigraužusi apie 1,5 m į užliejamą lankų paviršių. Jų atidengtose sienelėse, kurios čia nuolat vagą riboja, matome sluoksniuotas puveningų nuogulų storymes. Vietomis kyšo jose palaidotos galingų ąžuolų kamienų liekanos. Ant kranto išlipęs, dažniausiai pastebėsi paupio lygias lankas, kitur senvaginiai ežerėliai, vanduo juose užsistovėjęs, prižėlę lūgnių. Kitur upė atsimuša į aukštesnį krantą. Tas jau smėlėtas, vietomis vėjų papustytas. Čia - kopos, ošia šilai. Malonios tokios vietos nakvynei. Smagu jomis plaukti geru oru.
Pakrantės, visų pirma dešiniosios, ima keistis artėjant prie Karolinos vietovės. Upė kilpinėja arčiau iškilių dešiniųjų krantų, ją lydi nemažas žvyrkelis. Pirmas įdomus objektas tame krante, kuris žadina norą išlipti, - galingi seni ąžuolai, augantys truputį atokiau nuo upės. Netrukus net iš baidarės imi pastebėti, jog jie auga ant aukštokų žemės kaupų.

Pilkapiai netoli Stachų kaimo	Akmuo Kameno kaime - gamtos ir archeologijos paminklas

Eidamas nuo upės, pereini sausus dirvonus: smėlis, auga šilokai, kvepia čiobreliai. Aplink medžiuose daug neramių kranklių, ir senkapio nuotaika nežymiai įgavo kraupumo. Čia stambūs, kai kurie net 5 m aukščio ovalo plano 48 pilkapiai. Kokio amžiaus, kurių genčių - baltarusių archeologijos paminklų sąraše nepažymėta, nes netirti. Pagaliau ir galimybių tam nėra, nes čia ant jų laidojama. Kapai ant kapų.
Praeitame šimtmetyje čia keliavęs K. Tiškevičius šiuos totorių kapus aprašo, laiko juos čia esant nuo Vytauto laikų, pamini iš vietinių nugirstų tvirtinimų, jog esąs palaidotas čia tais laikais kažkoks chanas, paimtas į nelaisvę. Kapų plotas apkastas grioviu ir nedideliu pylimu, o keli atokiau esantys pilkapiai yra už šio apkaso ir juose nelaidojama. Totoriai iš gretimų Dauginavo, Krivyčių miestelių ir iš toliau tebesilaiko sentėvių tradicijų. Pavyzdžiui, kas užeina laidotuvių metu už apkaso - neišleidžiamas iki pabaigos, turi pabūti ritualinėse vaišėse.
Tame pačiame krante, gal už kilometro, vėl matyti senų medžių: gluosnių, ąžuolų guotai. Tai Karolinos vietovė, sena dvarvietė. Ano dvaro čia įsikurta sumaniai: aukštesnėje smėlėtoje vietovėje, prie nedidelės Žiznovos upelės, kuri teka lygiagrečiai su Vilija. Buvo ji patvenkta, plytėjo parkas. Seno dvaro - tik medžiai ir pamatų akmenys. Kaip tik čia prieš karą baigėsi upe ėjusi TSRS - Lenkijos siena, buvo lenkų pasienio užkarda. 1939 m., šių žemių prijungimo prie Tarybų Baltarusijos metu, dvare buvo organizuotas pasipriešinimas, kurio metu dvaras sudegė.
Šiuo metu senoji Karolinos dvarvietė ne tuščia, čia kuriasi Minsko energetikų vasarvietė: dalis poilsio namų jau veikia, statomi nauji.
Nuo minėtos vietovės upe tik 20 km iki Vileikos marių patvankos pradžios. Upė kaip ir iki tol nuotaikingai kilpinėja. Visą laiką jos kairiosiose pakrantėse plyti miškai arba žemos ganyklos - gyvenviečių arti nematyti. Gyvenvietės įsikūrusios aukštesnėse ir sausesnėse pakrantėse. Iš tolo, tiesiog iš upės, dešiniajame akiratyje matyti pakiluma su namais, medžiais, antenomis, Tai - nemažas senas Kameno sodžius (kai kurių autorių, seniau aprašiusių Viliją, Kamenkos miesteliu vadintas). Dabar - "Pobedos" kolūkiui priklausanti stambi gyvenvietė. Vietovė įdomioje padėtyje: netoli jos į Viliją įteka du intakai: iš kairės neilgas Drozdos upelis, iš dešinės - minėtasis Žiznovas. Iš šiaurės nuo Dauginavo ateina senas vieškelis ir eina pietų link, į Pleščenicus. Išliko iki šiol medinis, senų konstrukcijų tiltas, Jau tokių nedaug, ir į jį žiūrėti darosi įdomu: matai žmonių pastangas, seną sugebėjimą sumaniai įveikti kelyje vandens kliūtį.
Seniau tilto būta apie kilometrą aukščiau prieš srovę, ten matyti pylimo liekanos. Dar nepriplaukus tiltavietės, reikia prisiirti prie dešiniojo upės kranto, išlipti. Čia krantas kelių metrų aukščio, neapsemiamas potvynių metu. Jame - Kameno sodybos. Čia pat ir O. Navoičiako kiemas, kurio darže didžiulis piramidės formos akmuo, daugeliui primenantis varpą. Akmenyje iškaltas maltos kryžius, slaviškas užrašas „Vorotišin chrest".
1857 m. birželio pradžioje nuo Kameno tilto pajudėjo K. Tiškevičiaus mokslinė ekspedicija, mūsų dienų terminais pasakius, kompleksinė - per kelis mėnesius ištyrusi visą upę iki jos žiočių. 1871 m., jau tyrinėtojui išėjus iš gyvųjų tarpo, Dresdene J. Kraševskio rūpesčiu buvo išleista išsami (350 psl.) ir įdomi savo turiniu, puikiai iliustruota monografija „Neris ir jos krantai". Musų Neriai tokios knygos gali pavydėti bet kuri didžioji Europos ir net pasaulio upė.
Ekspedicijai ruošėsi iš anksto, tam tyčia savo dvare (Logojske) padarė laivus, o čia, prie tilto, žiemą specialiomis rogėmis atvežė ir surinko. Ekspedicijoje, be jo paties, buvo įvairių specialistų - matininkas J. Šantiras, grafikai (darė piešinius) A. Bertelsas ir M. Januševičius. Ištisai keliavo pats.
K. Tiškevičius buvo įgudęs gamtotyrininkas, kraštotyrininkas. Tad ir tyrimų programa buvo universali. Svarbiausia toje programoje buvo hidrografija: nuolat matavo upės ilgį, plotį, gylį, srovės greitį, vykdė barometrinę niveliaciją, charakterizavo dugną, krantus, tėkmę. Daug dėmesio skyrė rėvoms: jas matavo, detaliai aprašė, didesnių padarė topografines nuotraukas, surinko jų vardus, pasakojimus ir kt. Sudarė 39 rėvų atlasą. Vilijos aukštupį iki Kameno vietovės per gegužės mėnesį ištyrė kartu su visa tyrinėtojų brigada pėsčiomis, sudarė 77 km Vilijos aukštupio topografinį žemėlapį iki Kostykų kaimo. Be to, atliko nemaža archeologinių kasinėjimų, užrašė padavimų, dainų, pasakojimų. Piešė daug vaizdų, rašė smulkų dienoraštį. Kelionės archyvą atidavė Vilniaus mokslo draugijos bibliotekai.
Kelionėje bendravo su žmonėmis, lankėsi ją namuose, susiėjimuose, smuklėse. Su savimi turėjo vaistų, vaikams saldainių, mergaitėms skarelių ir kitokių mažmožių. Iš tolo žmonės girdėjo tokį keistą tyrinėtoją keliaujant, tad jo kaimuose net laukdavo.

K. Tiškevičiaus ekspedicija ties Kameno k.	Senosios upeivystės vaizdelis iš žemėlapio vinjetės

K. Tiškevičiaus Vilijos aukštupio žemėlapis	Sukiniuose upė griauna krantus

Konstantinas Tiškevičius (1806-1868) buvo iš tų XIX a. turtingų žmonių, kurių gyvenime ne turtas ir materialinė gerovė buvo svarbiausia. Jis gimė ir augo minėtame Logojske, kurį vėliau ir paveldėjo. Mokėsi Polocke, 1823 m. įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo teisę. Baigęs universitetą, neilgai dirbo valstybės iždo tarnyboje. Nemažai keliavo po užsienio kraštus, po to (maždaug nuo 1836 m.) gyveno savo gimtinėje, be tarnybos, bet paskendęs mokslinėje, kultūrinėje, net ūkinėje veikloje. Pavyzdžiui, savo ūkyje su dideliu pamėgimu kūrė liejyklą, žemės ūkio mašinų dirbtuvę, cukraus gamyklą, audyklą ir kt. Tos įmonėlės nebuvo didelės, bet naujoviškos, jo paties ištobulintos. Daugiausia laiko skyrė archeologijai (Baltarusijoje laikomas archeologijos pagrindėju) ir muziejininkystei. Vykdė archeologinius kasinėjimus, išleido tuo klausimu kelias knygas. K. Tiškevičius buvo vienu metu Archeologinės draugijos Vilniaus skyriaus pirmininkas. Turėjo unikalias dailės (rinkinį raižytų metalo plokščių, net Egipto meno originalų), numizmatikos kolekcijas. Buvo sukaupęs vertingą biblioteką. Palaikė mokslinius ryšius su Vilniaus, Minsko, Maskvos, Londono, Paryžiaus mokslo draugijomis, buvo jų nariu arba net garbės nariu, Daugiausia savo rinkinių perdavė Vilniaus senienų muziejun. Jo veikalas apie Nerį dalimis buvo išleistas rusų kalba.
Taigi aną minėtos dienos popietę ekspedicijos laivai buvo parengti prie čia tada buvusio tilto. Susirinko nemaža žmonių pasižiūrėti, palydėti. O pažiūrėti buvo į ką, Plūduriavo ištaigingas pagrindinis laivas „Marija" - 16 aršinų ilgio ir 5 pločio, su burėmis, triumu, dengtu paviljonu, kelio matavimo įrengimu prie šono (deja, ano veikimas nepasiteisino), dekoruotas herbu. Antras laivas - „Adjutantas", skirtas matavimo įrankiams gabenti ir tiriamiesiems darbams atlikti. Trečias - „Vygoda", dengtas, su krosnimi, aukštu kaminu, virtuve, maisto atsargomis, žvejybos įrankiais. Atskiras laivas - atsargų sandėlys, ir dar vienas nedidelis laivelis ryšiams su krantu.
Tie laivai buvo aštriakyliai, nepritaikyti plaukti upe. Tad jau pati kelionės pradžia buvo nesėkminga - stebint miniai, tuoj didysis laivas įstrigo. Susirinkusieji subridę nustūmė, bet netrukus čia pat, vėjui į bures papūtus, laivas smogė į kitą seklumą, smarkiai įsirėžė ir nuvirto ant šono, net keliautojai ir daiktų dalis sukrito į vandenį, Teko neapgalvotos ištaigos atsisakyti. Vietinis K. Tiškevičiaus pažįstamas davė savo talpų plokščiadugnį laivą - laibą, kuris buvo čia pat pritaikytas: pastatytas paviljonas, krosnis, burė, perkelti daiktai. Paimtas vienas mažesnis laivelis įvairiems įrankiams, daiktams, atsargoms vežti.
Pačiam K. Tiškevičiui ši kelionė nebuvo naujiena, nes jis beveik kiekvieną vasarą vyko į tiriamąsias ekspedicijas. 1838 m. pirklio strugu nuplaukė nuo Biešenkovičių iki Rygos Dauguva, Bet, kaip matome, patirties plaukti upe nebuvo įgijęs.
Laivą vedė samdytas septyniasdešimtmetis upeivis (sakėsi ar ne 60-ą kartą tuokart leidęsis šia upe, gerai pažinęs upės pakrantes, rėvas, akmenis ir jų vardus), yrė 4 irklininkai. Buvo virėjas, tarnas ir minėta tyrėjų grupė. Nuo čia iki Vileikos su ekspedicija keliavo žinomas istorikas ir švietėjas M. Balinskis. Kelionėje netrūko netikėtumų, naujienų, ir mums ne kartą teks ją pakeliui prisiminti.
Upė, kaip gamtos reiškinys, nuo tą laikų negalėjo iš esmės pasikeisti (išskyrus marių patvanką}, tačiau pakrantės labai persimainiusios. Vis dėlto atpažįstame ir aną laiką liudininkų.
Tik spėjus į pirmą upės vingį patekti, iš kairės įteka Krainos upelis. Praėjusio šimtmečio viduryje garsėjo gelumbės audykla, sukama šio upelio. Vėliau buvo ir garo mašina. 1840 m. dirbo daugiau nei 300 darbininkų, per metus pagamindavo daugiau kaip 60 000 m vertingo audinio.
Dar ilgai plaukiant matysis Kameno sodybos, o jau toje pačioje dešinėje pakrantėje artėja Krupavičių, Bakūnų kaimeliai. Pastarojo gražūs medžiais apaugę kapai. Šie kaimai malonūs tuo, jog jie palei upę „sutūpę" kiek kitaip, nei dažnai esame įpratę matyti: ogi „veidais", t. y. gerosiomis sodybų pusėmis į upę. Priešais plyti švarios lankos, protarpiais - pirtys, pririštos valtys. Valtys lentinės, plokščiadugnės, Skobtų iš vieno kamieno „čovenių" jau reta.
Už Bakūnų upė trumpam tarsi atsikvepia. Dešiniu paupiu tęsiasi lankos, toliau laukai. Kairėje miškas auga smėlėtame aukštokame krante. Upės krantas apardytas, išvaizdus, ir nuo seno jam prigijęs pavadinimas „Krasnyj bereg", kurį suprasti reikia gražus krantas. O tas krantas yra ne vien gražus, bet ir įdomus. Upės nupjautame skardyje atsidengia kopų pjūviai, o po jais matyti užpustyti dirvožemiai. Čia slypi patrauklūs gamtos įvykių metraščiai, tik reikėtų juos patyrinėti, prakalbinti.
Dešinėje - Spaso kaimavietė, buvęs miestelis. Toliau - Stešicai. Dalis kaimo prisišliejusi prie upės, yra kiemų, atgręžtų šviesiaisiais fasadais į upę, o priešais - kai kur smėlio nuošlaitės, paplūdimys, pirtys. Kita dalis gatvinė. Gatvė grįsta akmenimis, daug želdinių. Už kaimo, tame pačiame dešiniajame šlaite, miškas kiek pasikeičia, pasirodo eglėmis karūnuoti jo siluetai. Matyt, šioje vietoje iškyla priemolingos moreninės padermės, kurios netrukus šen ten pasirodo atodangose, o vagoje matomos nedidelės sraunumėlės. Šiaip jau upė nuotaikinga savo vingiais. įspūdingai ji išskriebia savo meandromis vakarines slėnio pašlaites. Vis dažniau ima rodytis krantuose galiūnų ąžuolų. Užlajoje vietomis kadagynai. Slėnyje - aukštesnė terasa. Čia pat iš kairės įteka Kobylenka. Kiek žemėliau iš dešinės panašus nedidelis Slastos intakas, už kurio netrukus prasideda Kumelščinos sodžius

Kumeleuščinos k. kluonienos atgręžtos į upę	Pakrantė netoli Čepeleuščiznos

Rodos kaimas panašus į kitus tame pačiame dešiniajame krante, ilgas, gatvinis, o vienok savitas. Būdamas gatvinis, kaimas tarsi uždaras, savyje susigūžęs. Į upę kluonienos: plačios, sausos, čiobreliais kvepiančios. Medinės tvoros, žardenos.
Sustoję prie vieno, pašnekinome žmogų. Jis dar ir po karo ilgai sielius varinėjo. Pradėdavo Dvinasos aukštupy]e, Pleščenicuose, ir varydavo iki Vileikos, Smurgainių. Trukdavo savaitę. Leido medį palaidai. Medžio kamienai plaukia, plaukia, Žmonės pakrantėmis eina, nustumia susibūrusius. Taip iki užtūros, kur randa suneštus krūvoje.
Šalia Čepeleuščina - tokia pat sausa paupė. Netoli Kostikų cerkvikės išliko dešimt pilkapių. Pilkapyną kasinėjo K. Tiškevičius, užrašė padavimus.
Ties Kostikais upė pastebimai lėtina greitį, rimsta ir pildosi, vis darosi sklidinesnė. Apsidairykime šiame didokame sodžiuje, kuriame yra senosios liaudies architektūros reliktų. Pasakojo, seniau gyvenimas buvęs priklausomas nuo uždarbio upėje, o kai jo nebuvo - emigruodavo į Latviją, Estiją.
Kostikai - tai buvusi stambiausia aukštupio prieplauka, nuo kurios žemyn vyko labai judri prekyba upe. Aukštupys iki prieplaukos buvo panaudojamas vietinių upeivių, kurie, samdyti žemupio pirklių, medį, kitas gėrybes plukdė iki čia. Kostiukuose tais laikais stovėjo nemaža medienos sandėlių, svirnų - buvo judru. Iki prieplaukos atvežamos iš žemupio ir parduodamos kraštui reikalingos prekės, visą pirma druska, geležis, silkės. Taigi Vilija žemyn nuo Kostikų nuo seno buvo geriau žinoma. Tad ir K. Tiškevičius savo topografinį aukštupio žemėlapį sudarė iki šios prieplaukos.

<< Į TURINĮ >>