LĖTAS ARTĖJIMAS PRIE NEMUNO

Nuo šios santakos Neris pasirenka naują bendrąją kryptį. Nuo Vilniaus iki čia vyravo šiaurės vakarų linkmė, o dabar bus daugiausia pietvakarių su laikinais nukrypimais į pietus arba vakarus.
Kiek žemiau santakos upę iš abiejų pusią lydi miškai, vagoje - nedidelė rėva, o ties Lokio intaku is kairės - vėl rėva, Kumele vadinama. Lokys - nemažas (24 km) intakas, atitekąs iš apylinkių, kurios ir šiandieną miškėtos, praeityje veikiausiai buta didesnių girių, gal ir su lokių buveinėmis.
Lokio santakoje - aukštas piliakalnis, vadinamas Žvalgakalniu. Kiek žemiau, tame pačiame aukštame šlaite, - Gudžionių piliakalnis, kurį irgi vadina Žvalgakalniu. Dar žemiau, jau netoli geležinkelio tilto, - Laukogalių piliakalnis, vadinamas Milžinų kalnu. Netoli Lokio žiočių, ties Žvalgakalniu, būta seno malūno, kuris Jonavos prekybininkų rūpesčiu restauruotas, įrengta užeiga.
Kairėje pusėje - plati terasa, visa baigiama užstatyti, Čia 1962 m. pradėta statyti ir trimis etapais pastatyta Jonavos azotinių trąšų gamykla, gaminanti savai ir kaimyninėms respublikoms daugiau kaip dešimt cheminių produktų, reikalingų pirmiausia žemės ūkiui. Gamykla jau užima apie 120 ha plotą, įspūdinga, deja, upių santakos kraštovaizdžiams jos artumas turi neigiamą įtaką, ypač miškams.
Tarp gamybinių korpusų ir geležinkelio, kiek atokiau nuo upės, - Skaruliai. Dabar kaimas labai išaugęs, yra visos buities ir kultūros įstaigos. Vietovė senesnė (minima XVI a.) nei Jonava, išaugusi iš dvaro, kuris priklausė Škarulskiams. Škarulskiai 1622 m. pastatė renesanso stiliaus (yra ryškių gotikos elementų) bažnyčią. Per laiko negandas išsilaikė, dabar architektūros paminklas, joje saugoma keliolika vertingų dailės kūrinių. Minima tarp ją buvus P. Smuglevičiaus paveikslą, bet ar pastarieji išliko - nenustatyta.

Jonavos pakrantė	Šesuvos intakas (iš K. Tiškevičiaus monografijos)

Priešais, dešiniajame upės krante ir slėnio šlaite, - Jonava - išaugęs pramonės miestas. Be chemijos giganto, čia veikia stambus baldų kombinatas, kuriame daugybė cechų, pradedant lentpjūvėmis ir baigiant plačiai žinomų baldų komplektų gamyba. Jonavoje yra stambi gelžbetonio gamykla, grūdų elevatorius ir kt. Mieste veikia kelios mokyklos, kultūros, sveikatos apsaugos įstaigos.
Jonava - nesenas miestas, jo pradžia - XVIII a. vidurys, kai prie upės Kosakovskiai įkurdino savo dvarą, minimas vienuolynas. XIX a. miesto augimą skatino ir greitino susisiekimo keliai, kurie ties Jonava kryžiavosi. 1835 m. pro čia nutiestas Petrapilio - Varšuvos traktas, Neryje buvo net du keltai, vėliau tiltas. 1838 m. pro Jonavą ėjo optinis telegrafas, 1871 m. nutiestas geležinkelis. Tad ir nenuostabu, kad XIX a. gale Jonavoje jau gyveno apie 5 tūkst. žmonių. Apsigyveno prekybininkų (garsus Jonavos prekymečiai), verslovininkų. Vietos žmonės dirbo upeivystėje (abiejose upėse buvo žinomi sielininkai iš Jonavos). Pradėta perdirbti medieną: veikė lentpjūvės, buvo dailidžių, amatininkų baldžių, baldų dirbtuvių, vėliau pradėjo dirbti degtukų fabrikas. Du trečdaliai dirbusiųjų buvo užimta pramonėje, kurios žaliava - medis. Buvo Jonavoje net šio amato mokyklų.
Jonava - senų revoliucinių tradicijų miestas. Mieste ir apylinkėse 1831 m. pavasarį aktyviai veikė Kauno apskrities sukilėliai, vadovaujami M. Prozoro. Lietuvos laikinosios sukilimo vyriausybės pirmasis posėdis tą pavasarį vyko Jonavoje.
Jonavos darbininkai kartu su apylinkių valstietija aktyviai kėlė savo reikalavimus 1905 m.: siekė darbo sąlygų pagerinimo, žemės, nacionalinių teisių, mokyklų gimtąja kalba. Ne kartą Jonavos baldžiai streikavo valdant buržuazijai, ypač didelis streikas vyko 1933 m.
Didžiojo Tėvynės karo metais Jonavos apylinkių miškuose vyko aktyvios partizanų kovos. Miesto karių kapuose palaidoti kariai, žuvę vaduodami apylinkes nuo fašistinių okupantų, taip pat kovose kritę partizanai.
Jonavoje palaidotas šiam kraštui ir mūsų kultūrai nusipelnęs žmogus J. Ralys. Iki Pirmojo pasaulinio karo ir po jo jis čia dirbo gydytoju, išvertė į lietuvių kalbą Homero „Odisėją", įpusėjo „Iliadą". Vertė ir daugiau kūrinių į lietuvių kalbą, pats rašė.
Iš architektūros paminklų Jonavoje reikia paminėti bažnyčią ir vienuolyną. Statiniai klasicizmo stiliaus (bokštai atsirado prieš karą), statyti XVIII a. pabaigoje Kosakovskių.
Kai iš baidarės, lėtai srovės nešamos, žiūri į Jonavą, atrodo, tarsi ji čia butą atsiradusi atsitiktinai - ne prie santakos, ne didingų piliakalnių priešpiliuose. Įteka iš dešinės sprindinė upelė Varanka, ir daugiau nieko. Pakrantės žemos, ne visai saugios nuo potvynių. Daug lėmė vėlyvas gyvenvietės kūrimasis, skatintas laivininkystės. Tose žemose pakrantėse XIX a. ištisai buvo prieplaukos. To meto šaltiniai liudija, kad 1892 m. pro Jonavą praplaukė apie 5000 sielių (dalis jų liko čia), kurių vertė 750 000 rublių. 0 kiek praplaukdavo laivų į abi puses! Prekyba upėmis labai skatino pakrantėse esančių gyvenviečių, ypač Kauno, ūkinį gyvenimą ir augimą.
Prekybinį laivavimą Lietuvos upėse palaikė tiek vietos gyventojų poreikiai gauti būtinų gyvenimui reikmenų iš kitur, tiek ryšiai su Hanzos uostais, kurie buvo suinteresuoti is čia nebrangiai įsigyti žaliavų. Buvo sunkumą, nes Neris nepatogi laivavimui, daug sraunumų, seklumą, akmenų. Tad jau XIV, XV a. būta sumanymą upę gilinti, valyti nuo akmenų. 1631 m. Žečpospolitos seimas nusprendė jos aukštupio intakus jungti su Berezinos aukštupiais, tuo būdu nutiesti kelią į Juodąją jūrą. Be sumanymo, nieko daugiau ir nepadaryta. Panašių planų, net projektą jungtis su kitomis upėmis, pavyzdžiui, per Žeimeną, Šventąją su Dauguva, buvo ir vėliau. Laivybos pakilimas buvęs iki XVII a. vidurio didžiųjų karų, bet po valstybės padalijimo, prancūzmečio sugriovimų (medieną grobė tiltams) vėl krito. XIX a. viduryje vėl buvo neilgas laivybos Neryje pagyvėjimas, nauji užmojai tvarkyti vagą.
1877 m. Vilniuje ir Jonavoje įsteigti pirmieji Neries vandens stebėjimo postai. 1939 m. Neryje jų buvo 14. Be gamtinių kliūčių, laivavimą nuo seno trukdė feodalinė nuosavybė, mėginimai upę tvenkti, pertverti. Valstybei teko reguliuoti abipuses teises ir poreikius. K. Tiškevičius aprašo lašišų gaudymo pertvaras Neryje ties Jonava, mini laimikius, ginčus dėl teisės pigiai gaudyti žuvį.
Leidžiantis nuo Jonavos, upė gana vienoda, - apie 10 kilometrų vakarų linkme išilgai matyti jos vaga. Pakrantės neaukštos, o slėnio šlaitai nutolsta. Nedaug matome naujienų, kurios žadintą norą išlipti, apžiūrėti. Tačiau jei kantriai, su tuo pačiu uolumu dairysimės, tai aptiksime kai ką savita tik šioms vietoms.
Į kairę nuo upės, nelabai aukštuose paviršiuose, plyti Salupių miškai. Nuo jų atiteka smulkių upelių, iš kurių kaip didesnę išskirti verta nebent Varpę (10 km). Miške netoliese pabirę mažų kaimelių ir vienkiemių, kurie įdomiai vadinami. Palei Varpę aukstyn, nelabai nuo jos nutolę, - Varšavka, Paryžius, Šveicarija ir... Barborlaukis.
Dešinysis slėnio šlaitas aukštas, papėdėje - Kurmagala, o ant šlaito - Rimkai. Ten, šlaite, iškyla atskiros viršukalvės, atribotos raguvų. Ties Betėgala - Švedkalnis, vieną viršūnę vadina Dūmkalniu. Ties šia vieta upė iš lėto pakeičia savo kryptį, apie 10 km tekės truputį pavingiuodama į pietus.
Naujoji atkarpa įdomesnė, pakrantėse daugiau įvairumo. Upėje dažniau pasitaiko seklumų, nedidelių rėvų, salų.. Prie Mikeliškių (deš. kr.) - sala. Kaimas gobiamas seno parko želdinių. Ties kaimu upėje prasideda dar kita apie 1 km ilgio sala, bene didžiausia Neryje. Yra nedidelių salų ir daugiau. Vagoje - Salupės rėva. Kairėje - ramios šilėtos pakrantės, o tos, kurios laisvos nuo miško, su priemolio dirvomis, jau paverstos kauniečių kolektyviniais sodais, kitur sodai kuriasi šiuo metu.
Tą gražią darną labai pagyvina dešinysis upės šlaitas, prie kurio upė šliejasi, jį plauna. Čia pakrantėje yra dvi aukštos (apie 60 m) atodangos. Pirmoji ties Andruškoniais praminta Kaukazu, o kiek toliau, ties Stavidvariu, - Plikakalniu. Žemiau šių skardžių, ties Drąseikiais (deš. kr.), - Druskelės reva, o joje kyšo gražiausias Neries ir Vilijos rausvo granito akmuo - Gaidelis (5 m ilgio, apie 3-4 m aukščio virš vandens). 0 kiek jo gilyn, jei jokie ledonešiai nepajudina!
Kiek žemiau iš kairės įteka Šešuva (33 km). Netoli upės praeina senas plentas iš Kauno į Jonavą, akmeninis tiltas per Šešuvą. Šalia - Turžėnai. Arklių pašto stotis laikoma architektūros paminklu. Netoli esančioje pakilumoje 1831 m. vyko M. Prozoro vadovaujamų sukilėlių kautynės su kariuomene. Ties Turžėnais prie upės išliko sena kalkių degykla. Ji čia veikia bene nuo šimtmečio pradžios, žaliavą (surinktus kalkingus akmenis) į ją veždavo laivais.
Nuo šios vietos Neris vėl keičia linkmę, pakrypdama į pietvakarius. Kiek žemiau Neryje vėl nemažos salos, vagoje sraunumos, priešpaskutinė sėbrinė rėva - Raudonė. Atokiame nuo upės dešiniajame slėnio šlaite, prie Šančių kaimo, - piliakalnis, vadinamas Šančių kalnu arba Kapeliušu (primena skrybėlę). Netoliese archeologiniai senosios gyvenvietės sluoksniai, keli senkapiai. Abu paupiai apgulti kolektyvinių sodų.
Į kairę (pietų kryptimi) nuo upės atkarpos su salomis slėnis prasiplečia, susidaro jo įlanka, kurios aukštame šlaite - Karmėlava. Gyvenvietė prie to paties senojo plento. Bažnyčia nesena, bet architektūros paminklas, projektuota žinomo Kauno architekto V. Dubeneckio, joje yra vertingos dailės. Slėnio šlaite (35 m) - piliakalnis, puikus reginiai. Būta pilies, matyti pamatų mūro likučiai. Žmonės kalną vadina Pilimi, kartais Milžinų kalnu. Netoliese Kauno įmonių profilaktoriumai.
Nuo šių vietą žemyn upėje yra nedidelių rėvų: Karvės, Veršiukų. Iš kairės upę lydį žemi krantai, kuriuose arba pušynai, arba sodai. Gražių statinių matyti soduose. Dešinysis slėnio šlaitas aukštas, jame įsikūręs nedidelis Mažąjų Lapių bažnytkaimis. Vietovė žinoma nuo viduramžių. Turistui įdomu pamatyti parką, pilaitės (primena Kauno pilį) liekanas, XVIII a. (perstatyta XOX a. į bažnyčią. Dabar - jauki gyvenvietė, ūkio centras. Ties šia vieta - paskutinė sėbrinė rėva - Avinas.
Paupiu - Turžėnai, Karmėlava, Lapės, kiek žemiau - Sargėnai. Tai labai aktyvių 1831 m. sukilėlių veiksmų vietos. Kairiu paneriu nuo pat Jonavos plyti miškai, kuriuose Didžiojo Tėvynės karo metais aktyviai veikė tarybiniai partizanai. Daug „Liaudies keršytojo" būrio kovotojų žuvo susirėmimuose su fašistais.
Nuo Lapių leidžiantis žemyn, yra dar vienas upės vingis; posūkis į kairę ir atgal - į dešinę. Likusi dalis iki žiočių apytiesė. Ties Lentainiais palyginti neplatu, matomi abu statūs slėnio šlaitai. Jau seniai galvota apie hidroelektrinės užtvanką šioje vietoje. Aukštame dešiniajame šlaite iškilęs Lentainių piliakalnis. Jame auga pavienių senų medžių. Kažkada, įrengiant apie Kauną įtvirtinimus, fortus, šio piliakalnio viršūnėje pastatytas cemento lizdas kulkosvaidžiui ir tuo būdu archeologinis paminklas sugadintas.
Paskutinis upės pasisukimas, šį kartą į pietus, ir jau beveik tiesiai į Nemuną, yra lėtas, ramus. Iš kairės ilgai upę lydi Kleboniškio pušynai, kuriuose nuo seno yra poilsiaviečių. Dabar šilas pavyzdingai globojamas Kauno gamtosaugininkų. Aukštas dešinysis šlaitas vienodas, tolimas. Paupio keliais jau miesto tempu skuba automobiliai. Neris krantus tarsi praranda - norėdamas juos apžiūrėti, turi kitaip tam pasiruošti, geriausia pėsčiam aplandžioti. Iš upės į miestą nebent pažiūrėti įdomu - nekasdieniška proga. Bet pats miestas dar kur nearti. Pamažu pamažu iš už posūkio išlenda pirmasis Kauno tiltas, permetantis Vilniaus keleivius tiesiai į Žemaičių plentą.

Lentainių piliakalnis	Reginys nuo piliakalnio į upę

Tėkmė rami, vaga plati, pavienės salos, kažkur krantai, paplūdimiai. Taip laukęs, siekęs užsibrėžto tikslo, pajunti ilgesį. Juk tai anos, praplauktos upės ilgu. Mintimis dabar sugrįžti į dienas aukštupyje, tylius vakarus, gerą saugų jausmą įpūtus ugnį naujoje nakvynės vietoje, sutikus žmogų, kurio žodžiais upė prabyla. Pagaliau ir nuovargis, nerimas kylant žaibuojančiai liūčiai, ir nulytos gamtos gera tyla. O dar žmonės, kurie prieš tave keliavo, rašė. Neries tarpuslėniuose liko T. Zano, I. Chodzkos, S. Kolupailos, J. Stabinio mintys. Pagaliau neprilygstamo mūsų upės tyrinėtojo beveik prieš 130 metų K. Tiškevičiaus žodžiais; „Gražiausią 1857 metų vasaros dalį praleidau „mūsų upelių motutėje", keliaudamas ir nuolat su kaimo liaudimi bendraudamas. Retai įžengdavau į turtingesnių bajorų dvarus /.../, plaukdamas nuo vienos kaimo pastogės prie kitos, po kiekviena jų tyriau žmonių gyvenimo smulkmenas, ieškojau liaudies padavimų bei dainelių, tų tautos turtų, kuriuose esmingai atsispindi tikras žmonių būdas. Ten nuo pirmo žingsnio radau daug senų tautos dorybių, patyriau svetingumo, nuoširdaus paprastumo ir atviro gerumo /.../. Tą žmonių siela švari, rami ir iškilminga, kaip pati gamta, kurioje jie veikia /.../. Tie žmonės taip džiaugiasi, kai kas aplanko jų namus: ir pas mane bėgo ištisos šeimos, su džiaugsmu ir juoku, nešini dovanų, kurių duoda mūsų žemė. Jie nešė man duonos, sūrio, pieno, lauko gėlių, ir dar su tokiu nuoširdžiu mandagumu! Ir už ką? Tik už tą, kad jų upe plaukiu, jų pastoges lankau, kad trokštu atkasti praeities paminklus to vandens tako, kurio krantuose jie gyvena, kuriuo naudojasi, to vandens ir tos žemės, kurie juos maitina. Kas netiki mano žodžiais - teplaukia su manim: jis grįš su pilna džiaugsmo širdimi ir susijaudinęs kartos: „Graži plačioji mūsų Lietuva".
Ar bent viena mintis, noras, tikslas, linkėjimas paseno?.. Nerimi teko keliauti ne kartą, kai kurias atkarpas net penkis kartus praplaukti, bet su niekuo nepalyginama pirmoji kelionė. Tad draugiškas pavydas tiems, kas ryšis neskubėdamas kelionę Nerimi išgyventi, suprasti upės, tos gamtos veikėjos, bylą, rašys naują ir kartu pirmą savo upės dienoraštį.
Tuo tarpu abu slėnio šlaitai suartėjo - čia, ties Sargėnais (deš. kr.), patogiausia buvo 1964 m. permesti šį tiltą į Žemaitiją. Sargėnai - kažkada tolimo užmiesčio gyvenvietė, kurioje tik geru oru galėjai girdėti Kauno varpus. 1831 m. balandį vienoje Sargėnų sodyboje narsiai gynėsi sukilėliai, keli jų žuvo padegtos sodybos ugnyje.
Dabar čia miesto pakraštys. Ties čia dešinysis slėnio šlaitas tolsta, besiplečiančioje terasoje prasideda buvęs didžiausias Kauno priemiestis, dabar miesto dalis, - Vilijampolė. Jos pavadinimas bus nuo Vilijos, praeityje buvo vadinta Slabada. Visą XIX a. šis priemiestis skurdo, tilto nebuvo, o kai vasarai nutiesdavo, tai tik už mokestį galima buvo juo naudotis. Augti pradėjo 1919 m. prijungus prie Kauno. Dabar čia gyvena apie 50 000 gyventojų, veikia stambios įmonės: P. Ziberto tekstilės kombinatas, statybinės gamyklos ir organizacijos, stambios siuvimo įmonės, Dailės kombinatas. Vilijampolėje yra Veterinarijos akademija, kitos mokyklos. Pagaliau ir nuo Neries ši miesto dalis atrodo pakankamai gerai - įdomūs statinių fasadai, gražūs deriniai su miesto siluetais.
Leidžiantis žiočių link, daugiau traukia pažiūrėti į kairiuosius slėnio šlaitus, čia pat kylančius į Žaliakalnį, bene gražiausią miesto rajoną. Iš tolo matomi kaminai rodo, kur yra Respublikinės klinikinės ligoninės kompleksas. Šalia - Eigulių piliakalnis (minimas XIV a. šaltinių: čia stovėjusi medinė pilis, kurią sudegino kryžiuočiai). Greta - niekam nereikalingas, jau šimtą metų čia stovintis VIII fortas.
Leidžiantis Vilijampolės tilto link, kairysis žemas paupys platėja, čia dar neseniai salpoje tvyrojo kūdrų, Raginės ežerėlis. Upė labiau prasiplečia, yra seklumų. Žaliakalnio aukštasis atragis čia baigiasi, prasideda tarpupinė (tarp Neries ir Nemuno) žemoji dalis. Viduramžiais ji buvo atitveriama sienomis, perkasomis - čia kūrėsi senosios Kauno tvirtovės, miesto pradžia (dabar senamiestis).

Paskutinė sala Neryje ties Žaliakalniu	Pakrantės reginys senoje graviūroje

Rašytiniuose šaltiniuose Kaunas paminėtas palyginti vėlai, XIV a.. Nėra abejonės (tai rodo archeologijos radiniai), tūkstantį, o gal ir daugiau metų iki to patogioje vietoje, upių santakoje, buvo gyvenvietė, gynybiniai įtvirtinimai. Neries žiotys buvusios seklios, kyšojusi sala. Per šias brastas ėjęs kelias į Žemaitiją. Galbūt kartu su aplinkiniais piliakalniais (jų čia keli) buvo sudaryta gynybinė sistema. Daug ką šiame tarpupyje sudilino laikas, nuplovė potvyniai. Uoliausiai laiko negandas išlaikė viduramžių pilies dalis su bokštu, pradžioje stovėjusi Neries aptekama iš abiejų pusių. Kai kurios piliavietės dalys dabar yra užplautos, 3-5 m gylyje. 1954-1961 m. po ilgesnių tyrimų išlikusi pilies dalis restauruota, įrengta ekspozicija. Greta jos iškyla gotinė šv. Jurgio bažnyčia, gretimi senesnių laikų rūmai, o už jų - žilas Kauno senamiesčio centras - aikštė su rotuše viduryje. Pakeliui link rotušės, ar eitume nuo Neries, ar Nemuno, rastume siaurų gatvių, kuriose išliko upinės prekybos laikų pastatų: Hanzos laikmečio kontorų, sandėlių su pakrovimo gervėmis ir pan.
Daug mena Kauno rotušės aikštė - nuo mums jau nežinomų įvykių ir nelaimių iki sukilėlių ir revoliucionierių teismų, mūsų dabarties ramių dešimtmečių. Daugiau kaip 4 šimtmečius čia stovi rotušė, ne kartą perstatyta; paskutiniais šimtmečiais ji vis ryškiau įgavo mums šiandieną įprastą subarokintą (pirmoji buvo gotinė), „baltosios gulbės“ )taip ją senokai mėgstama vadinti) siluetą.
Pasibaigus rotušės pirminės (tikrosios) paskirties laikams, pastatas tarnavo daug kam: buvo svetingas viešbutis kilmingiesiems ir kalėjimas, teatras ir archyvas, Politechnikos institutas ir pan. Po nuodugnių tyrimų, restauravimo pastatas pritaikytas Santuokų rūmams.

Neris įteka į Nemuną	Santakoje - Kauno pilis (iš K. Tiškevičiaus monografijos)

Prie aikštės iš kitų vertingų pastatų išskirtini nedideli XVII a. rūmai, 1909 m. įsigyti Maironio, kuriuose nuo 1936 m. poeto memorialinis, dabar LTSR literatūros muziejus. Jame apie 40 000 eksponatų, yra memorialiniai kambariai. Neseniai aikštėje priešais muziejų pastatytas puikus Maironio paminklas (skulpt. G. Jokūbonis). Visai netoli ir poeto kapas.
Apie Rotušės aikštę sustoję senamiesčio įvairios paskirties pastatų fasadai, kurie vienas po kito nuvalomi nuo buitinių apnašų, savo esme atgimsta, pritaikomi mūsų dienų kultūriniams poreikiams. Iš čia gatvės gatvelės veda į vėlesnius senamiesčio kvartalus, iš ten į naujas Kauno aikštes ir bulvarus, kartu vis toliau ir toliau nuo Neries, upių santakos. Čia norėta priminti tik tą Kauno architektūros epizodą, kuris daugiau su Nerimi susijęs - nuo jos matomas, praeityje jos išsiliedavusių vandenų ne kartą paplautas, kaip ir pats pilies ansamblis, ištisą bokštą upei „paaukojęs“. Rūsčius potvynius Kaunas mena 1926 m., 1946 m. ir ne kartą anksčiau. Mūsų baidarės susilygina su Pilimi. Vienas kitas mostas, ir skersai mūsų upės tako - galinga Nemuno tėkmė.
Nemunas Nerį galingai pagrobia,
Srautų verpetais į tolį dangina.
Neša apglėbęs kaip žavimės lobį,
Ją ir save jūros gyly skandina...
(A. Mickevičius. Vertė V. Mykolaitis-Putinas)

<< Į TURINĮ >>