IKI SUSITIKIMO SU ŽEIMENA

Dar nedaug tenuplaukus nuo minėtų santakų, upei nežymiai pasisukinėjant, matyti Mikoliškių pastatai, bokštai, netrukus išvystame tiltą. Gyvenvietė yra ten, kur upę kerta senas kelias iš Vilniaus į Polocką - nuo mūsų tūkstantmečio pradžios žinomos poločėnų žemės centrą. Taigi, čia kirtosi du prekybinių ryšių keliai - vandens ir sausumos. Tą plentą seniau buvo mėginta vadinti Batoro trakto vardu (matyt, siejant su jo žygiais šia kryptimi). K. Tiškevičius savo monografijoje rašo, kad šioje vietoje prie upės seniau buvęs Vilėjos kaimas, ir tik vėliau, vietovei patekus feodalų nuosavybėn, Bžostovskių laikais (XVII a.) vietovė pakelta į miestelius, suteikta jai teisių, privilegijų, pritaikytas kažkurio giminės nario garbei naujas pavadinimas. XVII a. pradžioje čia buvo įkurdinti augustijonai (yra vienuolyno likučiai), statyta bažnyčia, išlikusi iki dabar (paskelbta Baltarusijos TSR architektūros paminklu). Tada ir miestą imta tvarkyti pagal planą su taisyklingu gatvių tinklu, stačiakampe aikšte, kurioje pastatyta rotušė. Apsigyveno amatininkų (tarp jų - totorių), lankėsi pirklių.
Įdomiausias praeities paminklas Mikoliškėse yra bažnyčia, pastatyta XVII a. antroje pusėje. Patį pastatą, kurio stiliuje vyrauja renesansas, projektavo italų architektas I. Pensa, o vidaus dekorą kūrė kitas italas - P. Pertis. Nesunku pastebėti didelį šių bareljefų panašumą su šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjeru Vilniuje. XIX a. tuos bareljefus bažnyčios vargoninikas buvo išmarginęs įvairiomis natūraliomis spalvomis. Dar prieš karą jie buvo restauruoti.
Tolesnė miestelio raida kuo nors ypatinga neišsiskyrė. 1812 m, prancūzų kariuomenė gyvenvietę ir apylinkes labai nusiaubė, XIX a. gale Mikoliškės sudegė.
Šiandieną tai S. Kirovo kolūkio centras, gerokai išaugęs, su visomis svarbiausiomis buities ir kultūros įstaigomis.
Paliekant Mikoliškes, dar ilgokai upėje erdvu, nes klonis, kuriuo ji teka, platus, pakrantės neaukštos, smėlėtos; miškai gerokai nutolę. Bet neilgai - netrukus tėkmė siaurėja, upė pastebimai vietomis teka srauniau. Abipus miškai. Iš dešinės įteka nedidelis Soročios upelis. Už jo Vilija pamažu iš šiaurinės linkmės krypsta į vakarinę, kol po kilometro kito pasisuka tiesiai į vakarus. Ties minėtu posūkiu upė dešiniuoju krantu prisiplaka prie slėnio kranto, paplauna jį - ten stūkso statūs skardžiai. Vieta vadinama Pinikla, kiek žemiau, ties Pilvėnais, - didelis pilkapynas. Apie 2 km žemiau Piniklos, dešinėje, netoli Svirankų, prie Dudkos upelytės, - Zamčisko piliakalnis. Gerai išlikęs, gana išvaizdus, lengvai pastebimas iš upės. Yra Baltarusijos archeologijos paminklų sąraše, minima šalia buvusios gyvenvietės kultūrinio sluoksnio (1,5 m storio) plotai.
Čia matyti upės pavagiu nusitęsiančios žemosios terasos, apaugusios šilais; toliau šlaitai kyla į gretimas banguotas plynaukštes, Netoli, toje pačioje pusėje - Svirankų (Svironėlių) kaimas, kuris minimas nuo XVI a, XVIII a. čia buvo mokykla. K. Tiškevičius plaukdamas pažymėjo, jog tuo metu šiuose sodžiuose kalbėjo lietuviškai.

Zamčisko piliakalnis netoli Svirankų	Baluošos intakas - Lietuvos TSR pradžia

Ties Mažylių kaimu upė yra srauni, joje - akmuo Kazokas, žemiau, ties buvusiu Palionkos vienkiemiu, - upėje kyšo du akmenys, vadinami Makrogūzais. Upė čia sekloka, išsiplečia, yra net sala. Nuo šių vietų ji po ilgokos pertraukos vėl teka į pietvakarius. Abipus plyti nuogokos, be miško plynaukštės, tik paupiu daugiau sužėlusios; dažnai susidaro įspūdis, jog upė braunasi miškais.
Netrukus kairėje - Gožės žiotys. Upelė nedidelė, keliolikos kilometrų. Palei ją aukštyn rastume prie minėto Vilniaus - Polocko plento to paties pavadinimo gyvenvietę. Dar kiek aukščiau, pakilioje plynaukštėje, - sena Varnionių gyvenvietė, kurioje iš dalies išliko Vilniaus architekto A. Kosakovskio projektuotas (XVIII a.) architektūros ansamblis, dabar saugomas. Bažnyčia restauruota, pritaikyta nūdienos kultūriniams poreikiams, Nesunku atpažinti aikštės ir parko su tvenkiniais ansamblio dalis.
Leidžiamės toliau nuo Gožės žiočių. Dešinėje - Rizgorų vietovė, ties ja - vėl pilkapynas. Dar kilometras, kitas - iš dešinės įteka Rytenė. Upelė nuotaikinga, prie jos - didoki sodžiai: Rytenė, kiek žemiau - Litvėnai.
Ties Rytene iš priešingo šono atiteka nedidelė Senkenės upelytė, prie kurios - Varnių sendvario su parku ir tvenkiniais likučiai. Arčiau upės - didokas Nidžionių sodžius. Upėje vėl sraunu, yra seklumų, akmenų.
Artėjant prie Bistryčios miestelio upė daro lėtą vingį, krypdama vėl į šiaurvakarius. Dešinėje - žemos smėlėtos terasos, kyla jaunuolynai, kairėje - statūs šlaitai, suskaidyti upelių. Vienas iš didesnių vadinasi Tartokas. Čia ir nedidelis Tartoko kaimelis. Kelis kartus upelė buvo tvenkta. Už trijų kilometrų aukštupyje - Trakininkai, kur išliko parkas ir XIX a. neobaroko rūmas (Baltarusijos TSR architektūros paminklas). Vienoje iš aukštesnių pakilumų, arčiau Bistryčios, - piliakalnis, vadinamas Zamkovščizna.
Bistryčios miestelis kairėje upės pakrantėje, prie mažyčio Bistryčios upelio. Atokiau, Buivydžių kalvyne, - keli piliakalniai: ne veltui istorijos romantikų spėliota apie Mindaugo sostą šiose vietose. XVII a. čia jau buvo mokykla. Bažnyčia vėlyvojo baroko, statyta 1760 m., yra Baltarusijos TSR architektūros paminklų sąraše, Ties upės krantu išlikęs įdomus architektūros paminklas - buvęs kumetynas. Pastatas mokyklos pastangomis restauruotas, pritaikytas bendrabučiui. Mokykloje yra kraštotyros muziejus. Dabar Bistryčioje yra kolūkio centras. Kolūkis pavadintas T. Jevsejevo vardu, yra jam paminklas. Tai pilietinio karo G. Gajaus armijos, kuri 1920 m. vasarą čia kariavo, komisaras, kilęs nuo Uralo, žuvęs keliantis čia per upę. Palaidotas buvo minėtame Litvėnų kaime, dabar jo palaikai perkelti į Bistryčios kapus.
Iki Lietuvos ribų liko nedaug. Upės pakrantės ir toliau tokios pat tylios, miškėtos. Nedideli paupio kaimeliai, kai kurie sumažėję arba visai išnykę. Atskiros gyvenvietės pagyvėjusios dėl poilsiautojų. Tokios yra už kelių kilometrų žemiau Bistryčios, Kairėje - Daunoriškės.
Įteka čia mažų upelių, daugiau jų iš dešinės, nuo plynaukštės. Turint laiko arba sustojus tose ramiose vietose padienoti, galima aplankyti plynaukštės šlaite Kiemeliškes. Tai buvęs miestelis, žinomas nuo viduramžių, XVIII a. turėjęs mokyklą. Iš tų laikų liko graži medinė bažnyčia. Dabar Kiemeliškės - auganti kolūkio gyvenvietė.
Netrukus baigiasi broliškos Baltarusijos žemės, kuriose mūsų upė teka daugiau nei pusę savo kelio. Čia Astravo rajonas. Jo centras gerokai atokiau į pietus (vietovė žinoma nuo XV a., dabar nedidelis miestas). Tai bene labiausiai agrarinis Baltarusijos rajonas, kuriame tėra nedidelės miško, durpių, maisto pramonės įmonės. 42% teritorijos paviršiaus dengia miškai.
Lietuvos ir Baltarusijos paribiuose mūsų bendra upė prateka Buivydžių aukštumų šiaurinėmis papėdėmis, padaro čia įspūdingas kilpas, jos tėkmė pašuoliuoja rėvotomis nuolaidumomis. Keliaujant vis teko atrasti malonius žmones, man taip gerai pažįstamus iš vaikystės jų geru būdu, nė kiek nedviprasmišku gerumu. Tiek baltarusį, tiek lietuvį žemdirbį - gamtos vaikus - išugdė tas pats vargas. Pasitaikė skaityti praeito šimtmečio vidurio skundo carienei žodžius, po kuriais pasirašė ir šių paupių tada gyvenę kaimiečiai: „...Mūsų skurdas toks didelis, kad neįmanoma jo padidinti nesunaikinus mūsų pačių... Iš mūsų atimtos ir tos teisės, kurių dangus nepagailėjo net laukiniams gyvūnams. Laisvės mes neturime. 0 vergija tokia, jog jos grandinės kausto netgi širdies jausmus... Mūsų meilė panaši į laidotuves, mūsų gyvenami laužai - į kapus, Gyvenimas smilksta tarsi laidotuvių žvakė. Mūsų vaikai kartu su gyvuliais - vargani, nuogi, neapkenčiarni..."
0 tose vargo mariose tiek Vilijos, tiek Neries pakraščiais sočiai lobo, žiemas kažkur „šiltuos vandenuos" už vargšų uždirbtus pinigus leisdami, Bžostovskiai, Radvilos, Tiškevičiai ir kiti. Paprastas, nuo darbų išvargęs žmogus nuo seno kėlė savo teisų balsą, o kai nepajėgė, bent juoku pasiguosdavo. Antai Vilija plaukiant, klausinėjant, nuo ko vieni ar kiti vietų vardai, teko nugirsti ir tokį aiškinimą, Atseit seniai, kai tik dievas tvėrė žmones, tai sutvėrė ir poną. Iš kvietinės tešlos jį, o mužiką iš molio. Padėjo saulėje, kad išdžiūtų. Pats išėjo pietų. Iš kur buvęs nebuvęs šuo, mužiko net neuostė, o būsimą poną suraitė iki trupinėlio. Dievas atėjęs pagavo šunį nusikaltimo vietoje ir prikūlė, o po to iš piktumo patvėręs ėmė sukti, Ir pabiro iš ano... Kas nukrito po pušim, išdygo Sosnovskis, po alksniu - Alšanskis, už balos nulėkė Zablockis, už upės - Zareckis...
Nestigo pakeliui dvarviečių, bus jų ir prie Neries. Ir kas čia dabar besurastų esmės ribą, kur baigiasi viena žemė, prasideda kita - žmonės tokie panašūs... Vietovardžiai jau kada paupiais (ypač nuo Ašmenos žiočių) girdėti šalia baltarusiškų ir lietuviškos, baltiškos kilmės. 0 keliaudami Vilniaus link, ilgai sutiksime šalia lietuviškų ir baltarusiškus.
Upė padaro kilpą šiaurės link. Ties Prienais į ją iš dešinės įteka Baluoša - tai Astravo ir Švenčionių rajonų riba. Vilija nuo čia pradeda pietinio sukinio kilpą ir ji pati jau yra riba: kairėje - dar Baltarusija, dešinėje - Lietuvos žemės. Taip tęsiasi keletą kilometrų, iki iš kairės įteka Šalnaitė, perimanti Astravo ir Vilniaus rajonų ribos reikšmę.
Vilija nuo Baluošos žiočių gana staigiai gręžiasi ir netrukus tekės į pietus. Ties posūkiu kairysis šlaitas neaukštas, lygiose terasose - pušynai. Dešinysis, į kurį upė tarsi atsimuša, - aukštas, skardėtas, čia pat suskaidytas senų šaltinėtų raguvų. Viename aukštesniame atragyje - piliakalnis, vadinamas Viršupiu. Šalia minimas archeologinės gyvenvietės plotas su kultūriniu sluoksniu. Upėje ties piliakalnio sraunuma - nedidelė rėva, vadinama Anieprika. Pakilę ties piliakalniu į šlaitą, randame Prienų sodžių, kuris dabar bene kelis kartus paaugęs - čia Švenčionių rajono „Iljičiaus priesakų" kolūkio gyvenvietė. 0 upė net penkis kilometrus teka į pietus. Pakeliui, ties Molių kaimu, krantai pažemėja, išsiplečia abipus šilai. Pagaliau, kairėje atsimušdama į aukštumų papėdę, upė daro atvirkščią posūkį tol, kol pradeda tekėti į šiaurę. Tuo būdu padaro didoką Buivydžių kilpą. Ties kilpa skirtingi vietovaizdžiai. Kairėje aukštais skardėtais šlaitais paviršius kyla į Buivydžių aukštumą. Aukščių skirtumai žymus: upė teka apie 110 m virš jūros lygio, o gretimų aukštumų viršukalvės priartėja 200 m. Aukštumos šlaitais į upės slėnį suskaidytas raguvų, kuriomis srūva maži upeliukai, visu pašlaičiu gausu šaltinių. Priešinga (šiaurinė) pusė, kurią upės kilpa supa iš trijų šonų, žema, miškėta. Upės apriestojo pusiasalio viduriu (pusiasalio plotis - apie 2 km) eina dubaklonis, kuriame pabirę aštuoni maži ežeriukai. Pusiasalis nedidelis, o savo paviršiaus daubotais šlaitais, miškais ir nuošaliais kaimeliais bei vienkiemiais, pagaliau ir upės pakrantėmis labai įvairus. Vagoje ties Šalnaitės žiotimis - Šalnaitės (kiti rašo Šalnaidės) rėva, ketvirtoji sėbrinė. Joje kyšo keli stambesni akmenys.
Netrukus dešinėje pakrantėje Buivydžiai - apylinkės ir kolūkio centras; yra vidurinė mokykla. Vietovė zinoma nuo XVII a. Tada, valdant Bžostovskiams, Radiševskiams, buvę pastatyti dvaro rūmai pagal L, Stuokos-Gucevičiaus projektą, prie Buivydės jrengtas parkas. K. Tiškevičius savo kelionės metu matė tuos rūmus jau pradėjusius irti, ekspedicijos dailininkas juos nupiešė. Yra paminėta, kad čia XIX a. veikė nemaža ligoninė. Iš XVIII a. išliko architektūros paminklas - koplyčia su keliais vertingais dailės kūriniais.
Ties Buivydžiais upė gana rami, per ją permestas kabantis, vadinamasis „beždžionių tiltas". Nuo čia iki alkūniškai staigaus upės posukio dešinysis krantas aukštas, skardėtas, papėdėje šaltiniuotas, todėl vietomis nemažos kranto dalys nušliaužia žemyn. Šią atodangų pjūviuose po karo buvo atrasti ir ištirti tarpmoreniniai paskutinio tarpledynmečio (senesni nei 50 tūkst. metų) dariniai. Tai retas ir svarbus geologijos paminklas. Nuo šios vietos prasideda rėvos; ties Vilkinčią kaimu - nemaža Mergos vyliaus rėva su Vilko akmeniu. Įteka keletas mažų upelių, pakrantėmis tęsiasi jaukūs šilai, ypač dešiniuoju paupiu. Už jų - A. Mickevičiaus kolūkio laukai. Prie upės - nedidelis Balingrado kaimelis. Anksčiau vietovė vadinta Bageliškėmis. Naujai pavadino XIX a. pradžioje šios vietos savininkas I. Balinskis. Priešingame aukštokame krante - Punžonių dvarvietė, veikia keltas.

Buivydžių aukštumų daugiaplanis kraštovaizdis	L. Stuokos-Gucevičiaus projektuoto pastato Buivydžiuose graviūra (iš K. Tiškevičiaus monografijos)

Nuo čia upė laikosi apytikriai šiaurės krypties. Kairysis paupys žemesnis, dešinysis - vėl tolydžio aukštėja. Pagaliau upė atsimuša nuo jo stačių skardžių ir krypsta į vakarus. Ties posūkiu - aukštokos (iki 60 m) atodangos, nuo kurių viršaus - patrauklus reginys į jau praplauktąją upės atkarpą.

Toliau upė teka beveik tiesiai į vakarus. Truputį daugiau nei trys kilometrai iki Žeimenos žiočių. Pakeliui tik vienas žymesnis kaimelis - Brižiai. Tylus, ramus, išsidėstęs upės dešinėje pakrantėje, aukštesnių pušynėtų šlaitų papėdėje. Aplink platoki miškai, tyla, tik vakariau pradunda geležinkeliu traukiniai. Ties kaimu - rėva Marmuslė, akmuo Marmulis. Brižius yra pamėgę vilniečiai, daugelis kiemų nuolat susilaukia poilsiautojų. Pamiškėje pastatyta poilsio vasarnamių. Apie kilometrą šiauriau nuo Brižių miškuose - keli maži ežerėliai: Ilgis, Ungurinis, Gilutis ir kt. Prie ją įkurtos Vilniaus įmonių, susivienijimą puikios vasaros poilsiavietės. Priešais jau tiltas, iš dešinės įteka Žeimena. Ties Žeimena mūsų upė gerokai keičiasi, suka į pietvakarius. Čia ji patenka į didiji ledyno tirpsmo tėkminių vandenų išplautą senslėnj. Susidaro įspūdis, kad Vilija yra intakas kazkokios galingos senupės, kuri ateina iš šiaurės (Žeimena) ir tęsia savo kelią į pietvakarius. Išties, veikiausiai poledynmetyje, kai minėta kryptimi sruvo šaltavandenė didupė, mūsų Vilija buvo tik intakas. Dabar gi Žeimena - intakas. Čia gal ir yra ta vieta, kur mes atsisveikiname su Vilija ir vis dažniau girdime upę Nerimi vadinant.

"Beždžionių tiltas" per Nerį prie Buivydžių

Žeimena - didoka (nuo Kaltanėnų 80 km) upė, vandeninga (vid. met. debitas - 27 m³/sek. žiotyse). Taigi, jeigu neieškosime Žeimenos versmių anapus Ignalinos ežerų, tai visa ji telpa Švenčionių rajono ribose. Teka ji minėtu senslėniu, su smėlėtorn pakrantėm. Iš vakarų ją lydi Labanoro didgirė, iš kitos pusės - mažesni miškai, miškeliai.
Žeimena turistams patogi upė: galima savaitę ir daugiau su valtimi paklajoti jos aukštupio ežeryne, neseniai (1974 m.) paskelbtame mūsų krašto nacionaliniu parku, o po to tiek pat dienų (jei yra laiko) leistis Neries link ir toliau - pabaigos šiems vandens keliams nėra...

<< Į TURINĮ >>