Baravykas paąžuolis

žalbaravykis, zuikbaravykis (Boletus luridus Fr.)
Vaisiakūniai dideli. Kepurėlė 5-15{20) cm skersmens, jaunų grybų gaubta, senesnių beveik plokščia, tamsiai ruda, geltonai ruda, rudai pilka arba pilkai geltona. Jaunų grybų vamzdeliai geltoni, senų žalsvai geltoni. Poros iš pradžių raudonos, vėliau rudai raudonos, paspaudus pamėlynuoja. Kotas 5-15 cm ilgio, 2-5 cm storio, į pagrindą storėjantis, oranžiškai raudonas, visas ištisai arba dalimis išmargintas gelsvai rausvų arba rudai rausvų gijelių tinkleliu. Trama gelsva, geltona, koto pagrindo purpuriškai rausva, perlaužus pamėlynuoja, bet po kurio laiko vėl išblunka iki nešvariai geltonos spalvos arba lieka rausvai pilkai melsva. Sporos elipsiškai verpstiškos (jų masė žalsvai rausva), 10-16x5-7 μm.
Auga liepos - spalio mėn. ąžuolynuose ir mišriuose su ąžuolų priemaiša miškuose, mėgsta kalkingas dirvas. Vartojamas šviežias (virtas, keptas). Lietuvoje grybautojai jo beveik nerenka. Pagal V. Vasilkovą Tarybų Sąjungoje visur renkamas ir naudojamas maistui šviežias. Užsienio mikologai jį laiko šiek tiek nuodingu. Netinka valgyti, geriant alkoholinius gėrimus.
Mūsų grybautojai jo nerenka gal dėl to, kad jis labai panašus į nuodingąjį šėtonbaravykį (Bolefus satanas Lenz.). Pastarasis skiriasi nuo baravyko paąžuolio nešvariai pilkos spalvos kepurėle ir balsva trama.