PROF. STEPONAS KOLUPAILA. KELIOS MINTYS APIE NERĮ - VILIJĄ

"Aidai", New York, 1959 m. Gruodis.

1. Nemunas ir Neris
Neris arba Vilija — didžiausia ir gražiausia Lietuvos Rytų upė, žymiausias Nemuno dešinysis intakas.
Nemunas ir Neris turi daug bendrų bruožų. Abi upės prasideda Gudijos balose, abi turi seną ir lygų aukštupyje, teka tarp Vilniaus krašto, vad. Ašmenos kalvų, abi kerta galinės morenos juostą, giliai į ją įsigrauždamos, Šie ruožai — Nemuno vidurupis ir Neries žemupys — yra dar palyginti jauni, pasižymi dideliu kritimu, smarkia srove, turi daug akmeningų greitaviečių — rėvų. Tos rėvos varžo laivų plaukiojimą ir sielių plukdymą, dėl to jos buvo garsios praeityje ir bus labai svarbios ateityje, nes geriausiai tinka vandens jėgai naudoti. Būdinga, kad tų rėvų vardai yra gudiški, jas "krikštijo" gudai-sielininkai, savo vargus ir nelaimes žymėdami, vienur stengdamiesi įsiteikti upės dievaičiams, kitur kaltindami velnių išdaigas. Sielininkai turėjo seną paprotį, vaišinti upę duona ir druska, į-plaukiant į pirmą žymesnę Nario rėvą žemiau Daniušavos miestelio, vad. Privitalna, Sveikinimo rėvą. Panašiai Nemune žemiau Tilžės, kur jis skirstėsi į Rusnę ir Giliją, jei sielis plaukdavo Gilija į Karaliaučių, buvo panašių būdų atsisveikinama su savo Nemunu.

Upių reikšmė mūsų krašto praeityje visiems gerai suprantama, nes visi žymesni miestai įsikūrė prie didesnių upių dėl tinkamesnio, nors ir vargingo susisiekimo. Prie Nemuno buvo susispietusios garsiausios vietovės — Gardinas, Merkinė, Alytus, Darsūniškis, Kaunas, Veliuona, Ragainė, Tilžė, prie Neries — Vilnius ir Kernavė. Abi upės jungiasi ties Kauno pilimi.

2. Pirmosios žinios apie Nerį, kaip vandens kelią

Upės buvo senovėje aukštai vertinamos, kaip vandens keliai, ne tiek prekybai, kiek karo žygiams. Ypatingai buvo j ieškoma trumpiausių kelių tarp gretimų upių, kur laivai būdavo pervelkami ant ritinamų rąstų. Tokios vietos paliko vietovardžiuose: Lietuvoje turime kelias Pervelkas, o Rusijoje daugybę "volokų", kaip Vyšnij Voločiok, Volokolamsk...

17 šimt. norėta Nerį sujungti su Dniepru. Žygimanto Vazos laikais buvo daug kariauta su Rusija ir net su Turkija, buvo reikalingas vandens kelias. Žemėlapy buvo rasta patogiausia vieta Neries aukštupy, ties Milčios bažnytkaimiu, kur upė ligi 6 km priartėja prie Ponios, deš. Dniepro Berezinos intako. 1631 m. Lietuvos-Lenkijos seimas pritarė karaliaus sumanymui padaryti numatytą kelią, pavedė jį vykdyti karalaičiui Vladislovui ir pavadino "Berezinos portu" arba uostu, kaip tuo metu buvo vadinami dirbtiniai vandens keliai. Apie projekto vykdymą nieko neteko sužinoti. Kitais. 1632 metais, mirė senas karalius, o naujas karalius Vladislovas Vaza turėjo skubėti su kariuomene ginti apgulto Smolensko.

Mūsų akimis žiūrint, parinkta vandens keliui vieta yra visai netinkama, nes perkasą nebūtų buvę galima aprūpinti vandeniu iš menkų abiejų upelių aukštupių. Nereikia tačiau užmiršti, kad tai buvo pirmasis sumanymas rytinėje Europos dalyje. Pirmas vandens kelias tarp Volgos ir Baltijos jūros padarytas 1709 metais, Karališkasis perkasas tarp Bugo ir Pri-peties pradėtas karaliaus Stanislovo Augusto sumanymu 1775 metais, Oginskio vandens kelias iš Nemuno į Pripetį padarytas 1768 metais.

Ryšium su numatytu Berezinos vandens keliu, 1631 metų Seimo įstatymas neleido statyti užtvankų, šliuzų, vandens malūnų bei kitų įtvarų "plukdomose prekybos upėse", kurie galėjo trukdyti laivininkystę.
Buvo ir vėliau, taip pat nevykusių, sumanymų jungti Nerį su Dauguva, per Žeimeną ir Dysną, ar per Svierio bei Naručio ežerus ir Medelą.

3. Neries tyrinėjimai praeityje

Nedaug suklysiu tvirtindamas, kad Neris buvo mažiausiai žinoma upė Lietuvoje. Rusų okupacijos ir tarpkariniais metais Nemunas buvo daug kartų matuotas, Dubysa su Venta buvo tiriamos bent tris kartus. Neryje, ir visame Neries baseine, teveikė 3 vandens matavimo stotys, — Santakose, Vilniuje ir Jonavoje, ir tai tik antros rūšies, tik vasarą. Nebuvo beveik jokių debito matavimų. Iš dalies tai galima paaiškinti tuo, kad žemutinis ruožas netiko laivų susisiekimui. 1855 metais R. Tizenhauzas paleido tarp Kauno ir Vilniaus garlaivį "Nerį",tačiau jam plaukioti pasirodė perdaug pavojinga, ir jis pasiliko Nemune.
Tiesa, nei viena, ir ne vien Lietuvos upė, nesulaukė tokios puikios monografijos, kaip K. Tyškevičiaus "Wilija i jej brzegi", apie kurią jau rašyta "Aidų" Nr. 7, 1957 m. Ten aprašyta 1857 metais atlikta kelionė išilgai Neries, tačiau knyga išleista J.I. Kraševskio pastangomis Drezdene tik 1871 metais. Tada užsieny išleista knyga galėjo patekti į Lietuvą tik per rankas, gal vos keli egzemplioriai. Ji nebuvo draudžiama, todėl kad spausdinta lenkų kalba ir buvo visai lojali caro valdžiai. Jos geografinė dalis buvo išversta į rusų kalbą ir išspausdinta Vilniaus general - gubernatoriaus metraštyje apie 1875 metus. Gaila, neturėjome lietuviškos tos monografijos laidos. Reikia tikėtis, kad ji bus išleista ateityje, nes Tyškevičiaus knyga nenustos savo istorinės reikšmės ir yra labai palanki lietuviams ir Lietuvai. Amerikoje tėra vienintelis tos knygos egzempliorius Lenkų bibliotekoje Čikagoje, ir tas sunkiai prieinamas pamatyti ir neskolinamas net kitoms bibliotekoms.

4. Pasakos ar teisybė?
Yra daug padavimų, kurie eina iš kartos į kartą, bet istorijos faktų nėra įrodyti. Yra tokių ir Neries krantuose.
Žemiau Vilniaus, ties Panerių dvaru, Kauno-Vilniaus vieškelis eina pačiu kairiuoju Neries krantu ir kyla į kalną. Žmonės sako, kad čia nuslydo į vandenį Napoleono iždas. Kai prancūzų kariuomenė traukėsi iš Rusijos, šiuo keliu buvo vežama karieta su Didžiosios armijos iždu ar su pagrobtomis iš Kremliaus brangenybėmis. Kelias buvo status ir slidus, arkliai ir žmonės neišlaikė sunkaus vežimo, ir jis nudardėjo į upę, kuria plaukė tirštas ižas. Turto nebuvo galima išgelbėti, jis liko Neryje, ir tą vietą žmonės vadina Aukso karieta. Neva buvo stengiamasi vėliau tą vežimą rasti ir iškelti, — jei ne vežimą, tai bent auksą, tačiau pastangos buvo bergždžios. Rusai turi patarlę: kas į vandenį pateko — dingo!

Kairiajame Neries krante aukščiau Čiobiškio bžk. yra gražiai išsilaikęs Budelių piliakalnis. Apie jį sakoma, kad "budeliai" jame užkasė daug aukso, bet jo negalima liesti, nes jis esąs užkerėtas, ir kas mėgintų kasti piliakalnio žemę, būsiąs žiauriai baudžiamas tų "budelių" dvasių. Šis padavimas turi kai ką bendra su "aukso karieta". Apskritai, panašios legendos buvo naudingos: jos apsaugojo daugelį piliakalnių nuo išnykimo.

Augščiau Kernavės Nery yra Salinės rėva, gudiškai Solnik, seniau laikoma visų pavojingiausia. Jos vardas kilęs iš druskos, kurios čia daug nuskendo, sudužus laivams: senovėje druska buvo viena iš brangiausių prekių. Sielininkai ragina paragauti vandens ir tvirtina, kad jis čia esąs sūresnis, neva iš anų laikų. Tikrai, čia pasitaiko sūrių versmių krantuose, tik ne iš "anų laikų" druskos.

Yra vienas istorinis faktas, žinomas iš L. Tolstojaus romano "Karo ir taikos". Kai Napoleonas peržengė Nemuną ties Kaunu, jis nujojo ligi Neries kranto ir pasiūlė lenkų ulonų vadui rasti brastą skersai upę. Lenkai, norėdami parodyti imperatoriui savo drąsą ir sugebėjimus, ėmė plaukti per sriaunią ir gilią upę. Apie 40 ulonų nuskendo; tie, kurie perplaukė, entuziastingai sveikino Napoleoną, o tas pasipiktinęs nusisuko ir nujojo. Į savo dienyną jis įrašė pastabą: Ką Dievas nori sunaikinti, pradžioje atima protą. Ši istorija atrodo labai išpūsta, nes Neris toje vietoje nėra nei gili, nei sriauni, ypač 1812 metų vasarą tokia nebuvo. Ir jokio reikalo keltis per Nerį nebuvo, nes Napoleono armija traukė į Vilnių per Rumšiškes ir Žiežmarius. Jei tas įvykis buvo, jis galėjo būti Nemune.
Iš Napoleono dienyno matyti, kad jis planavęs panaudoti Nerį armijos tiekimui, bet turėjo nusivilti, kada pirmieji transportai nepasiekę Vilniaus.

5. Neries ateitis
Neris yra ypač graži upė. Ji turi ne-platų slėnį ir daug aukštų krantų su puikiais reginiais: keli jų puošia šį straipsnį. Tačiau mažai kas tą grožį matė, nes Neris sunkiai pasiekiama; blogi keliai, tėra keli tiltai, nėra laivininkystės. Baidarėms ji labai gera, kaip plentas automobiliui, ir rėvos mažai pavojingos. Tris kartus buvo rengiamos jaunimo masinės kelionės, paskutinį kartą iš Vilniaus 1940 metais, kada plaukė 60 baidarių su 120 dalyvių. Man teko keletą kartų praplaukti Nerį, nuo adm. linijos 1929 m., nuo Naruties 1939 m., nuo Žeimenos 1940 m. Garlaiviu keliavau tik vieną kartą iš Vilniaus į Kauną — 1942 m. balandžio 22-23 d., per nepavojingas potvynio metu rėvas.

Turistinė laivininkystė bus įmanoma Neryje, kai užtvankos pavers ją tinkama didesniems laivams. Tos užtvankos bus pastatytos vandens jėgai naudoti: tam tikslui palankiausios sąlygos yra žemutiniame Neries ruože. Garantuota per 6 mėn. vandens jėga 229 km dabartinėse Lietuvos ribose buvo įvertinta 71 431 kw galingumo. Pirmoji hidroelektrinė jėgainė buvo projektuota lenkų ties Šilėnais, Saidės rėvoje, 1937 metais, bet nestatyta dėl artimos adm. linijos su Lietuva. 1939 metais pradėta statyba Turniškėse, aukščiau Vilniaus, bet iš to nieko neišėjo, nes 5 kartus keitėsi valdžia. Reikia manyti, kad pirmon eilėn bus statoma užtvanka pačiame žemupyje, aukščiau Kauno. Nemuno užtvanka ties Petrašiūnais nepalengvino Kauno miesto padėties. Potvyniai, kurie vis darosi nuostolingesni, daugiausia pasidaro dėl Neries ledų susigrūdimo. Tik Neries užtvanka gali pašalinti pavojų. Neries kritimas 229km ruože yra 88.2 m: čia turėtų būti pastatytos 5 ar 6 užtvankos su šliuzais laivams. Tik tada Neris pavirs dideliu susisiekimo keliu ir bus prieinama turizmo...