<< Į TURINĮ >>

KELETAS SVARBESNIŲ NURODYMŲ

Vandens turizmas plečiamas visokiuose vandenyse – giliuose, dideliuose, srauniuose, akmeninguose, rėvinguose. Tad kiekvienas turistas privalo mokėti plaukti ne tik normaliomis, bet ir avarinėmis sąlygomis (su drabužiais, sraunumoje, esant dideliam bangavimui ir pan.), žinoti skęstančiųjų gelbėjimo būdus, mokėti suteikti pirmąją medicinos pagalbą. Šie reikalavimai privalomi visų turizmo rūšių kelionių dalyviams.
,,Luč", ,,Ladoga", ,,Saliut" M-4,7 ir ,,Saliut" M-5,2 tipo sudedamosios baidarės, kurių karkasai iš aliuminio, pribėgusios vandens skęsta. Todėl visų tipų pilnai pakrautus turistinius laivelius reikia paruošti taip, kad apsivertę arba prisisėmę vandens jie neskęstų. Atsižvelgiant į laivo tipą, prie bortų arba į galus reikia įdėti pripučiamus arba kitokio tipo lengvus plūdurus. Sudedamosioms baidarėms tinka futbolo kamuolių kameros, baidarės galuose pritvirtintos prie karkaso.
Vykstant IV-VI sudėt. ktg. maršrutais, reikia tinkamai parengti baidares: išilgai kilsono bei stringerių priklijuoti 5-6 cm pločio juostas -  protektorius. Klijuojama ant surinktos baidarės. Jei baidarės kilsonas medinis, jis sutvirtinamas 3 m ilgio kartelėmis ar duraliuminio juostomis. Plaukiant dideliais ir vėjams atvirais vandenimis, baidarėms reikia paruošti uždangalą (tentą) ir forpike įstatyti bangolaužį. Be to, kiekvienas turistas privalo turėti pripučiamą arba kitokią liemenę, šalmą, virvę, gelbėjimo įrangą.
Prieš išvykdami į kelionę, turistai turi gerai susipažinti su Nacionalinio parko, rezervatų, draustinių lankymo bei apsaugos nuostatais, priešgaisrinės miškų apsaugos taisyklėmis (laužai nepaskirtose vietose kuriami ne arčiau kaip 50 m nuo miško pakraščio), apsistojus laikytis 25 m pločio pakrančių apsaugos juostos (nestatyti jos ribose palapinių, nekurti laužų); neteršti vandens: visas atliekas ir šiukšles sudeginti lauže arba užkasti už pakrančių apsaugos juostos.
Pagrindinės priemonės keliauti mūsų krašto vandenimis yra baidarė ir lengva turistinė valtis. Sunkesnės irklinės valtys (,,šliupkės") tinka tik tuose vandenyse, kuriuose nėra kliūčių, susijusių su didesniu vertikaliu perkėlimu arba ilgesniu horizontaliu pernešimu. Plaustas – pati primityviausia, bet ir pati įdomiausia plaukimo priemonė. Pripučiamos valtys daugiau tinka kalnų upėse arba tose mūsų upėse, kurių srovės greitis ne mažesnis kaip 3-4 m/s. Pastaruoju metu pradėjus gaminti vis .daugiau ir įvairesnių pripučiamų valčių, jos naudojamos sudėtingesnių (IV-VI) ktg. žygiuose, nes yra kompaktiškesnės, lengvesnės, patogesnės pergabenti ir, svarbiausia, stabilesnės bei patvaresnės plaukiant rėvingomis kalnų upėmis. Jos labiau tinka trumpoms nedarbo dienų išvykoms, nes patogesnės persigabenti bet kuriomis priemonėmis, greitai sumontuojamos ir išmontuojamos.
Valties, ypač baidarės, pusiausvyra yra geresnė, kai jos svorio centras žemiau metacentro – valties pasinėrimo vandenin linijos. Mantą reikia taip išdėlioti, kad sunkesni daiktai gulėtų valties dugne. Nuolat naudojami daiktai turi būti pastovioje vietoje, kad bet kada juos būtų galima rasti. Geriausia viską supakuoti į neperšlampamus maišus ir tvarkingai sudėti po deniu – galuose bei šonuose. Plaukiant srauniomis, rėvingomis, slenkstėtomis ir banguotomis upėmis, visa valties įkrova pririšama prie valties taip, kad, šiai apsivertus, daiktai neiškristų į vandenį.
Turistinė grupė rekomenduojama mažiausiai iš 4 žmonių, t. y. dvi dvivietės baidarės. Geriausias grupės dydis I–III sudėt. ktg, – 6, IV-VI sudėt. ktg. – 8 žmonės. Didelė grupė nepageidautina, nes sunkiau ją organizuoti bei tvarkyti. Visi grupės nariai turėtų būti maždaug vienodo fizinio pajėgumo, kad nereikėtų lūkuriuoti atsiliekančiųjų. Labai gerai, kai kiekvieno laivo ,,kapitonai" būna jau prityrę vandens turistai.
Kelionės režimas neturi varginti, įgristi, t. y. maršrutą reikia pasirinkti ne per ilgą, nesunkų ir įdomų. Visų pirma tai patartina saviveikliniams turistams, kurie nevykdo vienos ar kitos sudėt. ktg. Kelionės sėkmę reikėtų matuoti ne kilometrais ir valandomis, o įspūdžiais ir įgyta patirtimi. Patartina kiek ilgėliau sustoti prie įdomesnių objektų: architektūros, meno, archeologijos, revoliucijos ir kitų paminklų, gražių kraštovaizdžių.
Pats priimtiniausias maršrutas – 375–700 km, 15 – 20 d. trukmės, per dieną vidutiniškai plaukiant 7-8 val. ir nuplaukiant 25-35 km. Jei kelionė trunka ilgiau kaip 20 d., pojūčiai atbunka, žygis netenka patrauklumo. Nepatartina plaukti naktį, ypač nežinomais vandenimis, kur daug gamtinių kliūčių. Sustojus laivelį visada reikia ištraukti ant kranto arba gerai pririšti, kad vėjas, bangos, vandens srovė jo nenuneštų. Vengti sustoti, o tuo labiau nakvoti žemiau didesnių miestų, nes čia vanduo visada labiau užterštas.

VANDENS LOCIJA

Plaukiant upėmis ir ežerais, kur nėra kliūčių, visur galima sustoti ir išlipti į krantą. Tačiau laivuojamuose vandenyse - Nemune, Kuršių mariose, Priegliuje, Deimenoje, Matrosovkoje (Gilijoje), Dauguvoje, Lielupėje, Ventoje - reikia laikytis navigacijos taisyklių: 1) sustoti pareikalavus laivybos inspektoriui; 2) esant tirštam rūkui ir plaukiant farvateriu (upės ašis, kuria teka pagrindinė vandens masė) arba skersai upę, laivelio priekyje turi degti žibintas; 3) nekirsti kelio plaukiantiems laivams; 4) išgirdus pavojaus signalą, plaukti į nelaimės vietą ir suteikti pirmąją pagalbą; 5) plaukiant farvateriu, sutiktą priešais plaukiantį laivą lenkti dešine puse arba ta puse, kurią nurodo (balta vėliavėle arba šviestuvu, įrengtu ant borto) priešais plaukiantis laivas. Gulsti baltos vėliavėlės (arba baltos šviesos) judesiai reiškia, kad reikalaujama sustoti. Taip būna tais atvejais, kai kelias užimtas: dirba žemsiurbė, vyksta sprogdinimo ir panašūs darbai. Į sutiktų laivų signalus reikia atsakyti, nes laivas, davęs signalą, visada laukia atsakymo. Garsiniai signalai duodami švilpuku, sirenomis ir varpais.

Būtina susipažinti su upių locija. Srovės greitis įvairiose upės vietose yra nevienodas, dažnai nesutampa su vagos ašimi. Upės farvateris dažniausiai būna pakrypęs tai prie vieno, tai prie kito kranto. Nereguliuojamų upių fv. priklauso nuo krantų grunto ir formos. Posūkiuose didžiojo spindulio krantas paprastai paplautas, vaga gili. Tokiose vietose dažnai būna išvirtusių medžių. Priešingame krante susidaro sekluma, nes ten srovė lėtesnė. Tarp dviejų gilesnių duburių dažniausiai būna seklu ir ten eina ,,sekliausias farvateris". Plaukiant sąnašaujančiomis upėmis (Nemuno aukštupiu ir žemupiu, Šventąja žemiau Kavarsko), reikia atsargiai perplaukti seklumas. Tarp dviejų seklumų, plaukiant fv. arčiau didžiojo spindulio, reikia staigesniu posūkiu pereiti į gelmę prie kito kranto, kad neužšoktume ant vienos arba kitos seklumos.

1 schema.

Beveik visose mūsų upėse yra akmenų, rėvų. Pavojingi tik dideli, arti vandens paviršiaus esantys akmenys. Užplaukus ant povandeninio akmens, valtis (ypač kilinė) gali apsiversti arba prakiurti. Reikia saugotis povandeninių akmenų, šiekštų, sluoktų ir kitų negiliai esančių, aštresnių skendenų. Labiau prityrę vandens turistai tekančiame vandenyje visada iš tolo pastebės kliūtis: kiek žemiau povandeninės kliūties susidaro bangų skiauterė ir daugiau ar mažiau raibuliuoja bangelės.
Didžiausia ir turistams nemaloniausia kliūtis yra rėvos bei slenksčiai - ištisos akmenų užvartos per visą upę. Radus didesnę rėvą, slenkstį arba kitą siaurą vandens pralaidą (išgriautą užtvanką), patariama sustoti ir nuo kranto apžiūrėti, kur geriau plaukti.
Per pavojingesnes rėvas, užgriozdintas iš vandens kyšančiais stambiais akmenimis, be to, darant staigius posūkius, siauromis labai greitos srovės vietomis reikia plaukti teigiamu (dideliu) greičiu. Labai svarbu neprarasti vairo kontrolės, t. y. neleisti srovei valdyti laivelį. Teigiamo greičio privalumas tas, kad jis didina plaukimo priemonių pastovumą; trūkumas - greitai plaukiantis laivas neria po stovinčia banga. Tai pavojinga plaukiant nedengta baidare. Neigiamu greičiu geriau plaukti sek-liose, nesrauniose upėse. Laivelį manevruoti galima ir jį stabdant, t. y. irkluojant priešinga kryptimi, kai plaukiama baidarėmis, ir kuo lėčiau leidžiantis užpakaliu (achteriu), kai irkluojama valtimis. Tada stipri srovė neš laivelį į priekį, bet jo posūkius kontroliuos vairininkas. Plaukiant per seklias, smarkios srovės ir dideliais akmenimis užgriozdintas rėvas, svarbiausia žiūrėti, kad laivelis ant akmens neužšoktų skersas: tada overkilis (laivelio apsivertimas) neišvengiamas. Priešais dirbtinę kliūtį -  žemus nepraplaukiamus tiltus, nepakeliamus lieptus, elektrinių, malūnų bei kitas užtvankas - laiveliai iškeliami į krantą ir iki kito laivuojamo upės ruožo gabenami sausuma. Nešant sudedamąsias baidares, reikia žiūrėti, kad sunki našta nebūtų jų viduryje, nes gali lūžti kilis.

2 schema

Paprasčiausi navigacijos ženklai yra gairės, bakenai ir bujos. Gairės statomos ten, kur plaukoma tik dieną, bakenai ir bujos - kur ir naktį. Dešiniojo kranto (žiūrint pasroviui) gairės, bakenai ir bujos dažomi raudonai, o ant jų viršūnės uždedamas juodas diskas; kairiojo kranto - baltai. Plaukti reikia tarp ženklų. Ten, kur vaga gili iki kranto, vieno kranto ženklų gali ir nebūti. Naktį ant bujų bei bakenų uždegami raudoni ar balti žibintai. Laivuojamose upėse praplaukti tinkamos tiltų terpės nurodytos sutartiniais ženklais: raudonas rombo skydas rodo tarpą, skirtą plaukti pasroviui, raudonas kvadratas - plaukti prieš srovę. Naktį greta skydų uždegami raudoni žibintai.
Be navigacinių ženklų vandenyse, esti ženklų ir krantuose. Tai perėjimo, sutapimo ir kelio ženklai. Perėjimo ženklas rodo, kur fv. pereina nuo vieno kranto prie kito. Perėjimo ženklai yra stulpai arba piramidės, kurių viršūnėje kampu prikalti du skydai. Vietoje, kur šviesus fonas, stulpai nudažyti raudonais ir baltais skersiniais dryžiais, o skydai - raudonai. Naktį uždegami balti žibintai su raudonu tarpu, kuris matomas plaukiant pro stulpą. ženklas, stovintis tamsiame fone, nudažytas juodais ir baltais dryžiais. Naktį dega baltas žibintas su žaliu tarpu. Šviesioje vietoje statomos raudonos piramidės, tamsioje - baltos. Apšviečiamos taip, kaip ir stulpai. Tose vietose, kur fv. siauras (tarp akmenų ir seklumų), statomi sutapimo ženklai. Laivas plaukia taip, kad, žiūrint iš jo, sutaptų du ženklai. Jie taip pat yra piramidės arba stulpo formos. Naktį apšviečiami baltai arba raudonai. Ten, kur fv. yra labai arti kranto, statomi kelio ženklai. Jie panašūs į perėjimo stulpus, tik viršūnėje yra vienas rombinis skydas. Naktį dešiniajame krante statomi stulpai su raudona šviesa, kairiajame - su balta. Dėl to laivuojamų vandenų pakrantėse naktį kurti laužus draudžiama. Dideliuose vandenyse - jūroje ir Kuršių mariose — naktį orientuojamasi pagal švyturių šviesos – tamsos intervalus, o užėjus tirštam rūkui - pagal nautofono garso - tylos signalus.

3 schema

Apie įvairias plaukimo priemones, jų parengimą kelionei, grupių komplektavimą, plaukimą, orą, orientavimąsi, gamtosaugą, turistinę etiką, plaukiojimo ženklus, signalizavimą, gelbėjimo būdus avarijų atveju, turistinių kelionių ataskaitas gana detaliai rašoma turizmo meistrų J. Vaitkaus ir V. Januškio sudarytoje knygoje "Turisto žinynas" (1978).

<< Į TURINĮ >>