Jūra 2Priešais Lileikėnus, Kunigiškius ir Pakisį palei Jūrą ištįsęs Pajūris. Tokio vardo gyvenviečių ir šiandien keletas, o anksčiau buvo dar daugiau, todėl miestelis dar vadintas Žvingių arba Valavičių Pajūriu. Matyt todėl, kad netoliese - Žvingiai, o XVIII a. pabaigoje - XIX a. pirmojoje pusėje Pajūrio dvarą valdė Valavičiai. Kaip ir kitapus Jūros stūksantys piliakalniai, senus Pajūrio laikus mena ties miesteliu Jūrą pasiekiantis Nemylas (99,5; k). Upelio vardas minimas dar XIV a. pabaigoje kryžiuočių sudarytame kelio iš Ragainės į Medininkų kraštą aprašyme. Paties miestelio istorija nuosekliau kol kas netyrinėta, aprašymuose daug netikslumų ir abejotinų žinių. Nors teigiama, kad yra ir ankstesnių duomenų, pirmi neabejotini Pajūrio paminėjimai - iš XVI a. pradžios. Žinoma, kad 1517 m. į karo tarnybą iš Pajūrio turėjo būti pašaukti 64 raiteliai. Iš 1527 m. kunigaikščio Žygimanto rašto Žemaitijos tijūnams matosi, kad tuo metu Pajūris buvo karališkojo valsčiaus centras. XVI a. dokumentuose taip pat minimas Pajūrio dvaras bei miestelis. Nuo XVIII a. pabaigos dvarą ir miestelį valdė privatūs savininkai - Volmeriai, Valavičiai, Čapskial, Povstanskiai. 1831 m. sukilimo metu Pajūrio ir gretimose apylinkėse buvo sudarytas F. Kybarto vadovaujamas sukilėlių būrys. Kurį laiką miestelis ir apylinkės buvo sukilėlių žinioje. 1852 m. Pajūris gavo teisę rengti savaitinius turgus ir tris prekymečius. Gal tai, o gal kitos priežastys miestelio augimą paskatino. Jei 1859 m. čia gyveno 106, tai 1897 m. jau 503 žmonės. Panašaus dydžio miestelis išliko iki pastarųjų dešimtmečių, kai vėl šiek tiek ūgtelėjo. Nepriklausomybės metais, parceliuojant Pajūrio dvarą, didelę dalį nusipirko JAV lietuvis K. Nausėda. 1935 m. šeimininkas ją dovanojo vienuoliams pranciškonams. Buvusioje spirito varykloje buvo įrengtas vienuolynas, koplyčia. 1940 m., kai sovietinė valdžia vienuolyną uždarė, čia buvo 4 kunigai ir 23 broliai. Išlikęs įdomios istorijos vienuolyno pastatas yra prie pat Jūros. Čia pat ir buvusio dvaro centras. Rūmai po karo buvo taip nugyventi, kad galop teko juos nugriauti. Išliko tik XVIII a. įkurtas parkas su tebežaliuojančiu maždaug 5,5 m apimties ąžuolu, panašaus storumo, tik, matyt, gerokai jaunesne pilkąja tuopa. Kitame, pietiniame miestelio gale - bažnyčia. Fundavus dvarininkams Valavičiams, statyta 1790 m., rekonstruota 1849 m. Viduje yra aštuonios meniškos, XIX a. sukurtos šventųjų skulptūros. Šventoriuje stovi žemaitiškai žemi, tvirto stiebo koplytstulpiai. Prie pat bažnyčios, Jūros pašlaiteje, šlama dar vienas įspūdingas Pajūrio gamtos paminklas - milžiniška tuopa. Jos apimtis virš 6,5 m! Miestelyje taip pat lankytini žemės ūkio bei vidurinės mokyklos kraštotyros muziejėliai. 1849 m. Pajūryje kunigavo gamtininkas, kraštotyrininkas, galiausiai - Sibiro tremtinys A. P. Kašarauskas. Turbūt ties Pajūriu kairiajame Jūros krante prasideda 1940-41 m. sovietinės kariuomenės įrengta gynybinė sistema - eilė storasienių betoninių dotų. Mirtį menančių šaudymo angų žvilgsniais jie lydi keliaujantį Jūra iki pat Taurages.
Žemiau Pajūrio prasideda neilga, maždaug 6 kilometrų, tačiau labai srauni Jūros atkarpa. Plačiai kilpuodama, upė šniokščia smagiomis rėvomis, slenksteliais. Norintys pailsėti suras čia ir jaukių stovyklaviečių. Prie Bačiškės Jūron įalma mažutė Trumpė (95,7; k). Ties jos žiotimis upės vagoje guli didžiulis konglomerato luitas. Geologui, matyt, tai tikras lobis, šiaip keliautojui - verta dėmesio gamtos įdomybė. Paėjėjus palei Trumpe kilometrą į rytus, galima apžiūrėti dar vieną įdomų Bačiškės gamtos paminklą - 16-os senų liepų giraitę.
Ties Dapkiške Jūra, tarsi pametusi kelią, pasisuka atgal - šiaurėn. Tačiau greit staigiu posūkiu užlinksta ir vėl srūva į pietus. Dešiniajame upės krante ties posūkiu miško šešėliuose slepiasi Dapkiškės kaimo piliakalnis. Nemažą aikštelę iš vienos pusės supa maždaug 40 m ilgio, 5,5 m aukščio, iš kitos - panašaus ilgio, tačiau tik 1 m aukščio pylimas. Jei tikėsime vietiniais gyventojais, kalną, kai čia kariavo, supylė švedai. Per karą pilis sudegė ir švedai turėjo iš Dapkiškės trauktis. „Sava piningus ir auksinius daiktus užkasi po tum akmeniu i užkeiki. Žmuonys nuorieje atkasti, bet nežinoje atmuonijima žuodžia ir anim nesekės". Tas akmuo 0„5 km į šiaurę nuo piliakalnio guli ir šiandien. Gali būti, kad pinigų paimti nesisekė ir todėl, jog po juo tūnąs velnias. Priešais Dapkiškę, kitapus Jūros, į upės kilpą įsispaudę Gulbiškiai. Kaime auga šimtamete, beveik 2 metrų apimties kriaušė.
Kita žymesnė pajūrio gyvenvietė - Žvingiai. Enciklopedijų duomenimis, miestelis pradėjo kurtis XVI, o išaugo XVII amžiuje. Žinoma, kad 1537 m. čia veikė 5 alinės ir viena alaus parduotuvė, o po metų jau 9 alinės ir midaus parduotuve. XVI a. turėjo būti pastatyta ir pirmoji Žvingių bažnyčia. Mat žinoma, kad 1595-97 m. ji buvo likusi be kunigo. Išlikęs 1606 m. surašytas karaliaus Žygimanto Vazos aktas, kuriuo, patenkindamas Žvingius valdžiusio Jeronimo Valavičiaus prašymą, jis paskiria Žvingių bažnyčiai kleboną. Bažnyčios išlaikymui buvo užrašyta 17 valakų su 29 valstiečiais Bikavėnuose. Bažnyčios naudai sukosi ir, matyt, ant Jūros stovėjęs malūnas. Rašte įsakmiai nurodoma, jog klebonas ir jo įpėdiniai privalo mokėti lietuviškai ir išlaikyti mokytoją. Dar vienas bandymas suaktyvinti miestelio gyvenimą datuotinas 1792-aisiais, kai Ketverių metų seimas suteikė Žvnlgiams Magdeburgo teises ir herbą. Specialistų nuomone, Žvingių herbas vienas iš geresnių XVIII a. pabaigos miestų heraldikos pavyzdžių. Raudoname jo skyde sidabro spalva nupiešti kalavijas, kardas, vėliavėlės kartelė ir juos juosiąs laurų vainikas. Pagal privilegiją Žvingiai galėjo turėti teismą, miesto valdybą. Čia gyveno vaitas, burmistras, kiti valdininkai. Prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos, visos šios privilegijos buvo panaikintos. Žvingiai iki šių dienų liko bažnytkaimiu su keliais šimtais gyventojų. Žvingių klebonas Pranas Butkevičius prisidėjo prie M. Valančiaus sukurtos knygnešių organizacijos veiklos ir už tai buvo ištremtas l Sibirą. Jo darbus tęsė 1899 - 1916 m. čia klebonavęs Kazimieras Pakalniškis-Dėdė Atanazas. Lietuvių literatūros istorijoje jis žinomas kaip katalikiškos krypties rašytojas. Daugumą savo apsakymų, apysakų parašė gyvendamas Žvingiuose. Plačiau žinomi jo kūriniai „Obrusiteliai" (1898), „Paveikslėliai iš sodos" (1903}, „Mokytoja" (1904), „Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi" (1908}. Ne mažiau K. Pakalniškis nusipelnė Lietuvai ir kaip publicistas. Dar 1893-96 m. jis redagavo Tilžėje leistą ir nelegaliai Lietuvoje platintą vieną pirmųjų lietuviškų laikraščių „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą". Apie šį leidinį būrėsi daug lietuvių kunigų, katalikiškosios inteligentijos. Gyvendamas Žvingiuose, K. Pakalniškis rašė ir į „Tėvynės Sargą", „Žinyčią", „Draugiją", „Viltį", kitus to meto lietuviškus laikraščius. Savo parapijoje Dėdė Atanazas skleidė tautinio atgimimo idėjas, platino lietuvišką spaudą, suorganizavo blaivybės draugiją. Iš šiandien Žvingiuose vertų apžiūrėti dalykų minėtinas šventoriuje stovintis senas koplytstulpis, „Nukryžiuotojo" skulptūra bažnyčioje, prie kelio į Gulbiškius šlamanti liepa.
Tiesiai priešais Žvingius, kitame Jūros krante - Pajūriškių (Žvingių) kapinaitės. Norint jas aplankyti, reikia praeiti pro labai originalius, iš kelių akmens luitų 1873 m. ištašytus vartus. Pačiose kapinėse išsiskiria nuo ketvirto dešimtmečio išlikę, Vyčio kryžiais papuošti vietinės šaulių rinktinės narių kapai. Su Pajūriškiais susilieja Bikavėnai. Kaimui vardą, aišku, davė Bikava, dar nuo XIV a. žinomas upeliukas. Gilią senovę priminė ir 1967-68 m. tyrinėtas Bikavėnų kapinynas. Išaiškėjo, kad mirusieji čia laidoti X-XII a. Dauguma kapų - griautiniai, su gausiomis įkapėmis. Pažymėtini du vyrų kapai, kuriuose vienoje duobėje, vienas šalia kito, palaidoti karys ir jo žirgas. Į pokario Lietuvos istoriją savo krauju Bikavėnus įrašė iš šio kaimo kilę keturi broliai Vaičiuliai. Visi išėjo į mišką. Vyriausiasis Antanas tapo Tigru, Juozas - Šarka, Jonas - Jurginu, Vincas - Paparčiu. Visi žuvo. Joną-Jurginą saugumiečiai nušovė tiesiog Jūros upėje.
Ties Bikava (90,2; d) virš upės dunda per visus karus kentėjęs, nežinia kiek kartų atstatinėtas tiltas. Netoliese, Bikavėnuose, prie judraus Šilutės-Šilalės plento yra autobusų stotelė.
Jau prie Žvingių Jūros srovė lėtėja, upės vaga palaipsniui plečiasi. Prasideda Balskų tvenkinys. Jei vanduo žemesnis, pradeda šiurpinti pakrantėse išnirę kelmynai, dumblėtos, seklios pakrantės. Taip „besigrožint" priartėja baisoku vardu baidantis Vilkų Laukas. Kaimo pakraštyje, Jūros kairiajame krante stūkso du didingi, vėl neįspėjamais, negirdėtais vardais vadinami piliakalniai - Veringa ir Kūple. Mažesnė Veringa yra tarp Jūros ir Bario (86; k), Spraudaičių ir Vilkų Lauko kaimų paribyje. Keliolikos arų dydžio aikštelė nuo aukštumos atskirta dviem 1 m ir 3,5 m aukščio pylimais. Gynybai piliakalnį bandyta panaudoti ir 1941 m. Pietiniame jo kampe įrengtas bunkeris, kuris paminklą gerokai sužalojo. Žymiai didesnė ir kur kas geriau įtvirtinta puskilometrį nuo Veringos į pietus esanti Kūplė. Iš vakarų kalną skalauja patvinusi Jūra, iš rytų supa gili dauba. Nuo aukštumos piliakalnis atkirstas gal 11 m gylio grioviu. Už jo erdvi, 0,5 ha dydžio pilies aikštė. Jos galuose būta pylimų, tačiau jie beveik visai nuarti. Pietinis piliakalnio kampas atskirtas dar vienu 9 m gylio gynybiniu grioviu. Čia įrengtas gerai įtvirtintas priešpilis. Iš kitų pajūrio piliakalnių įtvirtinimų mastais Kūplei ir Veringai galėjo prilygti nebent dabar jau didžia dalimi sunykęs Padievaičio piliakalnis. Nėra jokių abejonių, kad šiandieniniame Vilkų Laukė kovų su kryžiuočiais metu stovėjo viena svarbiausių žemaičių pilių. Kaip ji vadinosi - neaišku. Tikresnių duomenų apie pilį galėtų duoti archeologiniai kasinėjimai. Tačiau, jei neskaičiuosime požemių ir lobių ieškotojų, kelias perkasas 1904 m. čia iškasė tik Žemaitijos senovės mylėtojas L. Krzvicki's (Kšivickis). Jo duomenimis, aikštelėje yra 0,5 m storio kultūrinis sluoksnis. Kai tikresnių istorinių žinių nėra, spragas užpildo padavimai. Šia prasme Kūplė ir Veringa vėl lenkia visus savo kaimynus. Pasakojama, kad seniau ant piliakalnių stovėjusi didi pilis. Jos valdovas turėjęs daug turtų ir dvi dukteris - Kūplę ir Veringą. Valdovas buvo labai žiaurus, todėl žmonės jo pilį prakeikė ir ji prasmego į piliakalnius. Vėliau „iš Kūplies piles išeidava vyna pana, iš Veringuos - kita. Atejusias pry Jūras, prausdavuos i plaukus šukūdava. Vyna šaukdava: „Kūpli!". Kita atsišaukdava: „Veringa!". Seserys taip pat plaudavo auksinius šaukštus, gražiai dainuodavo, be to, buvo labai gražios, todėl prisiviliodavo daug jaunikaičių. Juos nusivesdavo į pilį, o ten jie patekdavo į spąstus - dešimtį metų turėdavo sunkiai dirbti. Kas nepajėgdavo, neištverdavo - išrėždavo iš nugaros du diržus ir išmesdavo iš pilies, kas dirbdavo visą laiką be priekaištų, tą apipildavo pinigais. Įėjimas į pilį buvo Kūplės viršuje. Kartą „vyra suieje vaiką sugaun panevale i ant šniūra įleida į tun šulinį. Tas vaiks, mata, jau mokieji šnekiet i jau nebmažiuks buva. Nu, ta any jį ištrauki. Vaiks saka: „Tin tuoky puona aplink staia apsieden". Tai ty puona i prikabin jam į kepelušą auksa. Nu tan vyns vyrs tujau saka: „Moni už šniura įleisket. AŠ pats pasiimsiu tuo auksa daug". Kap įleida - šnūrs nupjauts, i pasilika".
Priešais Vilkų Lauką, už ištvinusios Jūros, nemažas kaimas - Visbarai. Keliose sodybose išlikę senoviški koplytstulpiai. Už kaimo plotų plotais tyvuliuoja tvenkiniai. Tam, kad juos užpildytų, ir buvo pastatyta didžiulė, Jūrą taip subjaurojusi užtvanka.
Vilkų Laukas ribojasi su Kamščiais. Kaip tik paribyje, prie pat Jūros, trykšta mažas šaltinis - Virduliukas. Jo vanduo labai šaltas, skanus. Tebetikima, kad jis ir gydo, ypač akis. Trys šimtai metrų nuo Virduliuko yra Kamščių kapinaitės, vadintos Alkos Kapais. Jų varde išlikusi užuomina apie kadaise čia ar kažkur netoli buvusią šventvietę. Kamščiuose, kiek į rytus nuo Pilkio upokšnio, kairiame Jūros krante, žaliuoja sena, daugiau nei 4 m apimties liepa. Rytiniu Kamščių pakraščiu srovena Urdena {81,5; k). Upelio vardą kalbininkai laiko ypač archaišku, sieja su senovišku žodžiu urdulys, reiškiančiu verpetą, sūkurį. Dešiniajame Urdenos krante, gal keli šimtai metrų nuo Jūros, yra akmuo su natūralios kilmės pėdomis. Vietiniai mano, kad „senuovieje akminiai buva minkšti. Tai velns ėje i palika pieda".
Jei alkas Kamščiuose tikrai buvo, tai kažkur netoli galėjo gyventi ir jį prižiūrėję žmonės. Gal neatsitiktinai kaimas kitapus Jūros iki šios dienos vadinamas Vaidilais. Beje, tai nuo seno gyvenamos vietos. Specialų darbą apie kryžiuočių kelius į Lietuvą parašęs V. Biržiška spėjo, kad būtent šio kaimo apylinkėse buvo tų kelių aprašymuose minimas Maudilių sodžius.
Žemiau Žiuržmočio (80,5; k) Jūra išsilieja į tikras marias. Kairiajame jų krante - Didkiemis. Seniausioji bažnytkaimio istorija 1969-72 metais buvo išvežta ir išbarstyta ant apylinkės kelių; nežiūrint kraštotyrininkų ir archeologų protestų, tada buvo nukastas ir sunaikintas Didkiemio senkapis. Tik vaikščiodamas paskui buldozerį, kraštotyrininkas Vladas Statkevičius surinko keliasdešimt radinių, nustatė, kad žmonės čia laidoti IX-XIV a. Šiandien Didkiemis tegali pasigirti 1796 m. vietinio dvarininko Igno Daujoto statydinta, puikiai per du šimtmečius išlikusia medine bažnyčia. Ji nedidelė, tačiau daili, liaudiškos architektūros formą. šventoriuje, atviroje varpinėje kabo 1809 m. liedintas žalvarinis varpas. Didkiemyje apie 1792 m. gimė Kalikstas Kasakauskas - kunigas, kalbininkas. 1832 m. jis išleido lenkų kalba „Kalbrieda ležumio žemaytiszko", t. y. lietuvių kalbos gramatiką, parašė taip pat populiarių knygelių, agituojančių už blaivybę. Jo gimtosios sodybos vieta žinoma, įtraukta į paminklų sąrašus.
Ties Didkiemiu dešiniuoju krantu Jūra prisišlieja prie Tyrelio girios; gūdūs jos eglynai lydi keliaujantį upe 10 kilometrų, iki pat Gudlaukio. Tai vienas didžiausių Žemaitijos miškų. Bendras plotas apie 7900 hektarų.
Ties Balskais Jūros slėnį užtvėrusi keliolikos metrų aukščio užtvanka (77,2). Ar taip jau ji buvo būtina? Ar reikėjo statyti ją tokią didelę? Nuo šių klausimų neatsigins nė vienas, keliaujantis Jūra. Ties užtvanka žygeivių tyko nelaimė, vanduo čia krenta į milžinišką šulinį. Jokių užtvarų nėra, todėl būtina elgtis labai atsargiai.
Žemiau užtvankos laivelius vėl pagauna smagi srovė. Jūra kilpuoja, šnara švendrynais, rėvelėmis, džiaugiasi išsivadavusi iš civilizacijos gniaužtų. Prie Kernušupio (75,9; k} išlipti krantan vilioja Tarnošaičiai. Kaimo lauke, koks puskilometris nuo upės tebešlama šimtametis, 5,8 m apimties ąžuolas. Dar toliau už jo, jau kilometras su viršum nuo upes tįso didžiulis, Milžinu vadinamas akmuo. Matyt, milžinas ant jo tikrai kadaise užmynė, nes akmens paviršiuje gerai matosi 60 cm ilgio, 25 cm pločio pėda. Viename archeologo P. Tarasenkos straipsnyje paskelbtas, atrodo, apie šį akmenį pasakotas padavimas. Taigi, laiks nuo laiko ant akmens pasirodąs žilas senelis. Kartais jis būnąs raitas, o kartais pasirodąs tik širmas, auksinėmis pasagomis kaustytas žirgas. Akmuo padeda surasti pradingusius arklius. Reikia tik padėti ant jo dingusio arklio pakinktą ir pasimelsti.
Kitapus Kernušupio jau Lylavėnai. Apardytame kaimo senkapyje rasta daiktų iš II-IV a. Tyrinėtojai spėja, kad gerokai iškreiptu vardu „Littowin" LLylavėnai minimi 1384 m. kryžiuočių sudarytame kelio į Žemaitiją aprašyme. Jei taip, tai tuomet Lylavėnai turėjo būti nemažu administraciniu centru, nes aprašyme jie vadinami kraštu. Ir kaimui, ir kraštui vardą neabejotinai davė Jūron čia sugarmanti Lylava (74; k). Priešais jos žiotis, kitapus Jūros ilga sodybų vora išsimėtę Geniai. Du kilometrai žemiau, dešiniajame Jūros slėnio krašte giles tebebrandina 5,5 m apimties ąžuolas. Ties Geniais į Jūrą įsilieja smarkioji Akmena (70,1; k). Už santakos, kairėje - Ringiai. Kaime buvusiame senkapyje rasta radinių iš III-V a. Gyvavo Ringiai ir vėliau. Kaip tarpinis kelio punktas tarp Greižėnų ir Pūtvės, Ringiai (Ringelauken} minimi 1395 m. kryžiuočių sudaryto kelio į Žemaitiją aprašyme. Antroji senojo vietovardžio dalis, žodis laukas, pasako, kad tada čia gyveno laisvi valstiečiai, laukininkai.
Ties Ringiais be dviejų kybančių lieptų sukonstruotas ir šioks toks, bent jau vasarą per Jūrą pervažiuoti leidžiantis tiltas (68,5). Puskilometris piečiau jo, prie Matiškiuosna vedančio vieškelio galima pabandyti, kiek žmonių sutilps bene storiausio (6 m) ir seniausio pajūriuose Gudlaukio ąžuolo drevėje. Žemėliau Gudlaukio, jau kairiajame upės krante - nemaža gyvenvietė Sungailiškiai. Vienoje kaimo sodybų išlikęs dailus koplytstulpis su pietos skulptūra.
Nusileidusi nuo Žemaičių aukštumų, ties Akmena ar kiek žemiau Jūra pradeda skrosti kadais čia buvusio prieledyninio ežero dugną. Įsigraužusi į jį 20-25 m, upė atveria keliolika vaizdingą skardžių. Geologams tai vertingi žinių šaltiniai. Čia puikiai atsidengia ledynmečio nuosėdų sluoksniai. Aišku, kitaip skardžius vertins ne specialistas. Daugumai tai tiesiog labai vaizdingos, gražios Jūros vietos. Norint jas apsaugoti, upės ruožas nuo Akmenos žiočių iki Taurages 1974 m. paskelbtas landšaftiniu draustiniu. 1992 m. Ši upės atkarpa, visas Jūros ir Akmenos santakos rajonas, Tyrelio miškas priskirti Pagramančio regioniniam parkui.
Pirmas įspūdingesnis skardis - ties Šaukėnais. 1981-83 m. šio kaimo senkapį tyrinėję archeologai nustatė, kad mirusieji čia laidoti dar III-IV a. Kapai griautiniai su gausiomis įkapėmis. Istoriniuose dokumentuose kaimas paminėtas 1571 m. Šiandien, pasidairius nuo minėto skardžio, verta apžiūrėta Šaukėnų koplytstulpį su šv. Florijono skulptūra. Jis yra kraštinėje kaimo sodyboje, prie brastos per Jūrą (62). Tai seno, čia stovėjusio koplytstulpio kopija.
Kitapus upės - Matiškiai ir jų įžymybė - piliakalnis. Ant šios medŽių guote pasislėpusios kalvelės būta visokiausių nutikimų. Vienam senam žmogui, jo paties žodžiais, buvo taip: „Su arkliu juojau, rudens laiks buva i tamsi, jau vakars. Ir pamačiau, ka ugnis ant piliakalnio. Tai sakau - kas laužą kūrena i tebdeg ta ugnis. Ir tap bežiūrint, ir iš karta, atruoda, ka i žemi įlinda. Ir prapūli, ir uŽgęsa ta ugnis. I tyk tuo. Vuo ryta aš nuiejau pažiūrėti į tun vytą. Tuoks keliuks buva i tuokia kriauši laukini buva dideli. Ta puo ta kriauše - tap panaše kap didele pūda kap būtų, kap su pirštu apibriežta - rasuos nebuva ant tuos žuolies. Vuo nei juokiuos ugniavytės nebuva - nieka, tik rasuos nebuva". Taip pat „senuovies žmuonies šnek, kad čia buva bažnyčia, buvusi yra apžielusi bažnyčia. Tap ir yr tas piliakalnis panašus į bažnyčią". Kitas „senuolis sakydava, kad any gyvulius ganydava, tai būdava tuokia skylie tam piliakalnie. Ta ka įmesdavuom akmenuką, ta nuskambiedavę giliai... Ausį pridieję klausydavuos. Ta saka - skam skambt, skarn skambt, skam skambt į apačią i nuryties tas akmenuks. 0 kada užmegzdavo kuokį sunkų daiktą, unt šniūrele leisdava, ta nerasdava dugna. Leisdava, leisdava, ans biegdava, biegdava i nerasdava juo ten dugno tuo". Be piliakalnio Matiškiuose, jų centre galima apžiūrėti seną koplytstulpį. Dar vienas labai archajiškų formų (jau be skulptūrėlės) koplytstulpis yra senuosiuose kaimo kapukuose.
Ties Reksčiais Jūra susipina į vaizdingą dobilo formos kilpą. Tiesiai, krantu tik puskilometris, aplink, upe - 4,5 km. Į vieną kilpos lapų įgarrna Vynija (58,2; d), į kitą - Alanga (56„7; d). Prie Vynijos keli seni medžiai primena apie čia buvusį Jocių dvarą. I pasaulinio karo metais, kai Tauragė buvo sunaikinta taip, kad tinkamų patalpų joje nerado, vokiečiai Jocių dvare buvo įkūrę apskrities centrą.
Kilpą susukusi Jūra vėl grįžta prie Reksčių. Upės pakrantėje prie stataus skardžio esančiose kaimo kapinaitėse palaidotas knygnešys iš netolimų Antšunijų Antanas Pakutinskas. Knygnešių takus jis pradėjo minti dar būdamas visai jaunas - 19-os metų. Knygas slėpdavo vežime, o kai kada - net iš liepos karnų pintose vyžose. Kartą ties Lauksargiais įkliuvo žandarams. Jau ko gero būtą gavęs pamatyti Sibirą, bet užtvojo vienam žandarui per galvą ir pabėgo. Bėgti nusprendė toli - į Ameriką. Pragyvenęs ten ketvirtį amžiaus, tik susikūrus nepriklausomai Lietuvai, A. Pakutinskas grįžo į gimtinę. žuvo pirmąją karo dieną nuo į sodybos kiemą nukritusio atsitiktinio sviedinio.
Ties Rekstukais upės tėkmę vėl pakreipia kelią šimtų metrų ilgio skardis. Greit už jo Jūron įsilieja Šunija (51,3; k). Puskilometris žemiau santakos, kairiajame Jūros krante yra piliakalnį kiek primenanti Saulėkalnio kalva. Čia pat, žemiau elektros linijos, dešiniajame upės krante - Dapkiškiai. Senose gyvenvietės kapinaitėse išlikęs senoviškas koplytstulpis. Išrietusi dar vieną, dviem vaizdingais skardžiais pasipuošusią kilpą, Jūra atplukdo ir iki santakoje su Dauba (46; d) pūpsančio Dapkiškių piliakalnio. Amžiai, upes ir žmones jį gerokai apnaikino. Liko tik masyvus, kokių 5 m aukščio pylimas, dalis aikštelės. Atrodo, tai labiausiai į pietus nutolęs žemaičių piliakalnis prie Jūros. Toliau, už Taurages, prasidės Skalva.
Prieš pat Tauragę, dar galima stabtelėti kairiajame Jūros krante, Visbutuose. Puskilometris nuo upės kuklus paminklas žymi vietą, kur karo metais hitlerininkai masiškai žudė žmones - žydus, komunistus.
Dar viena liūdna vieta - jau Taurages pakraštyje, prie Jūros santakos su Miltauja (42; k). 1927 m. čia buvo sušaudyti ir užkasti nepavykusio Taurages sukilimo dalyviai. Sukilimą organizavo socialdemokratai, rėmė kairesnieji valstiečiai liaudininkai. Planuota, kad jis apims visą Lietuvą ir nušluos nuo valdžios po 1926 m. perversmo į ją atėjusius tautininkus. Tauragėje sukilimą organizavo socialdemokratas, Seimo narys Povilas Mikulskis. 1927 m. rugsėjo 9 d. trisdešimt ginkluotų sukilėlių užėmė svarbiausias Taurages įstaigas, paskelbė, kad valdžia visoje Lietuvoje nuversta. Sukilėlių gretos greitai padidėjo iki kelių šimtų žmonių. Jie užėmė ir kai kuriuos Taurages apskrities miestelius - Pagramantį, Žygaičius, tačiau kitų Lietuvos vietovių sukilimas neapėmė. Į jėgą buvo atsakyta jėga. Tą pačią dieną kariuomenė miestą užėmė, pradėjo suiminėti sukilimo dalyvius. 60 iš jų pabėgo į užsienį, P. Mikulskis buvo nušautas suimant, vienuolikai įvykdyta mirties bausmė.
Ties Taurage Jūrą vėl pertveria kelių metrų aukščio užtvanka. Žemiau jos Tilžės - Šiaulių plento tiltas (41). Čia patogu sustoti, pavaikščioti po Tauragę. Galima čia žygį ir užbaigti.
Miesto vardas sudarytas iš dviejų žodžių - tauras ir ragas. Kaip žinia, taurai ilgai Lietuvoje gyvenę, XVII a. pradžioje išnykę laukiniai raguočiai. Žodis ragas čia gali reikšti ir gyvulio ragą, ir vietovę - kokį nors išsikišimą. Taigi, Tauragė - vieta, kažkaip susijusi su taurų ragais, ar tiesiog vietovė, kur taurų būta.
Miestas išaugęs buvusiame žemaičių ir skalvių genčių paribyje. Be to, XIII a. pabaigoje - XV a. pradžioje šias vietas buvo visai nuniokoję kryžiuočiai, todėl senesnių archeologijos, istorijos paminklų Tauragėje nėra. Šiandien žinoma tiek, kad jau 1499 m. Taurages vietoje buvo Pajūriu vadintas dvaras. Tuojau pat, 1507 m., iš istorijos ūkų išnyra ir pati Tauragė. Bajoras Paliatsa Bartošinas tais metais pastatydino pirmąją Tauragės bažnyčią, kartu įsteigė prieglaudą ir mokyklą. Nors M. Valančiaus žodžiais „kas ir ko ten mokė, nežinom", minimoji mokykla - seniausia Žemaitijoje.
Matyt, miestelis sparčiai augo ir įgijo vis daugiau reikšmės, nes 1539 m. švedų arkivyskupo Magnaus Olauso sudarytame žemėlapyje šalia kitų svarbiausių Lietuvos miestų pažymėta ir Tauragė. Nuo 1567 m. čia, kaip pasienio mieste, pradėjo veikti muitinė. Tais pat metais Žemaitijos kaštelionas Jonas Šemeta pastatė dar vieną - evangelikų liuteronų bažnyčią, aprūpino ją žeme. Nuo tų laikų iki šiandien Tauragėje - dvi bažnyčios, dvi tikybos. Beje, ne visad jų santykiai buvo draugiški. Kaip pasakoja M. Valančius, reformacijos plitimo metais Taurages katalikų bažnyčią „liuteriai užrakinę privertė katalikų kleboną išsikraustyti iš klebonijos ir miestelio". 1655 m. Tauragę pradėjo valdyti Radvilos. Vienai Radvilaičių ištekėjus už Prūsijos valdovo Fridricho Vilhelmo sūnaus Liudviko, 1687 m. Tauragė tapo Prūsijos dalimi. Į Tauragę ėmė keltis vokiečiai, sustiprėjo evangelikų liuteronų bažnyčia. Tik po gero šimtmečio Lietuvos - Lenkijos valstybės trečiojo padalinimo metu (1795 m.) Rusija su Prūsija susitarė, kad Taurage priklausys Rusijos imperijai. Carienė Jakaterina II Taurages dvarą perdavė kunigaikščiui P. Zubovui. Per karus su Prancūzija 1805-07 m. Tauragėje buvo tuometinio Rusijos caro Aleksandro I ir kariuomenės štabo būstinė. 1831 m. sukilimo dienomis Tauragėje buvo suorganizuotas ir vėliau gana aktyviai sukilime dalyvavo J. Urbanovičiaus vadovaujamas 200 sukilėlių dalinys. Kurį laiką sukilėliai kontroliavo ir Tauragę, ir jos apylinkes, ir sieną su Prūsija. 1836 m. visas Taurages miestelis, buvęs kiek į pietus nuo dabartinio, sudegė. Naujoji Tauragė buvo pradėta atstatinėti naujoje, patogesnėje, aukštesnėje vietoje. 1840 m. iš P. Zubovo duotų plytų buvo sumūrytas paštas. 1843 m. pašventinta nauja evangelikų liuteronų bažnyčia. 1846-86 m. keliais etapais buvo pastatyta nauja muitinė. Jos pastatas išlikęs. Dėl renesanso architektūrai būdingų formų, gynybinę architektūrą primenančių kampinių bokštų žmonės ją vadina Taurages pilimi. 1836-58 m. Tauragę perkirto naujas Tilžės - Šiaulių traktas. 1843 m. juo, dar nebaigtu, vykdamas iš Peterburgo į Paryžių, važiavo rašytojas Honorė de Balzac'as. Tauragėje, ką tik pastatytame pašte, jis buvo stabtelėjęs: poilsiavo, užkandžiavo, parašė laišką savo mylimajai Evelinai Hanskai. Skaniai smuklės šeimininkų pavaišintas Balzac'as, atsikeldamas nuo stalo, šuktelėjo „Tegyvuoja Tauragė ir jos įžymioji šeimyna!". Matyt, galvoje turėti vaišingi smuklininkai. Garsenybę primenantis pašto pastatas išlikęs, yra Dariaus ir Girėno gatvėje, nr. 12. Naujasis kelias suaktyvino judėjimą, pagyvėjo prekyba, Tauragė pradėjo augti. Žinoma, kad vien tik 1855 m. per Tauragės muitinę iš Rusijos imperijos išvežta prekių už 3000000 rublių, o iš Prūsijos įvežta už 9000000. 1833 m. Tauragėje buvo 630, o 1897 m. jau 6655 gyventojai. Lietuviškos spaudos draudimo metais Taurage virto svarbiu tarpiniu knygų gabenimo punktu. 1872 m. įtarusi tauragietę Juliją Baldauskaitę, policija padare jos bute kratą ir rado 1019 (!) lietuviškų leidinių. Iškentėjusi visus tardymus, knygneše nepasakė, nei iš kur knygas gavo, nei kam jos skirtos. Knygų platinimu aktyviai užsiėmė ir Taurages evangelikų liuteronų parapijos klebonai - J. Pipiras ir M. Keturakaitis. Pastarajam 1892 m. carine administracija uždraudė gyventi Lietuvoje. Nuo 1846 m. iki Nepriklausomybes laikų Taurages dvarą valdė kunigaikščiai Vasilčikovai. 1898 m. jie įsteigė progimnaziją. Tiesa, matyt, ne visiems tauragiškiams rusiškos mokyklos patiko, nes 1893 m. Tauragėje buvo išaiškinta ir slapta - daraktoriška. I pasaulinio karo metais Tauragė nukentėjo kaip retas kitas Lietuvos miestas. Beveik visi pastatai buvo sugriauti ar sudegė. Vokiečiams atsitraukus, iš teigiamos pusės juos priminė tik 1915 m. nutiestas ir šiandien pro Tauragę dundantis Lauksargių - Radviliškio geležinkelis. Tuos laikus taip pat mena netoli šiandienines autobusų stoties esančios tvarkingos, vokiečių kariuomenės įrengtos žuvusiųjų kapinės. Vieni šalia kitų ilsisi buvę priešai, abiejų kariuomenių kariai. Neseniai išaiškinta, kad šalia buvo laidojami ir vokiečių kariai, kritę ne mažiau Tauragę nusiaubusiame II pasauliniame. Ši vieta taip pat sutvarkyta. Nepriklausomybės metais Tauragė tapo svarbiu pakilusios Lietuvos administraciniu, ekonominiu ir kultūriniu centru. Čia įsikūrė apskrities valdžia. Pastatyta daug tokio rango miestui priklausančių statinių - bankas (1935 m., projekto autoriai M. Songaila ir A. Funkas), ligoninė (1932 m., autorius K. Reisonas), Šaulių namai (1933 m., autoriai F. Rimgaila ir K. Reisonas). Visi jie vertintini kaip architektūros paminklai. Iš tuometinių Taurages įmonių pažymėtinas nuo 1932 m. veikęs akcinės bendrovės „Maistas" mėsos fabrikas. Jame paruošta bekoniena buvo eksportuojama į Angliją, Vokietiją. Senas švietimo tradicijas prieškario metais Tauragėje tęsė gimnazija, suaugusiųjų gimnazija, žydų progimnazija, mokytojų seminarija, aukštesnioji komercijos mokykla, daugelis kitų kultūrinių įstaigų. Užėjus bolševikams, Taurages mokytojai tapo pirmosiomis jų aukomis. NKVD būstinė ir 1940-41 m., ir po karo buvo senojo namo savininko pavarde vadinamoje šubertinėje (dabar Prezidento g. nr. 38). Jos sienos mena baisias kančias, o priešais namą augęs medis, daugelio liudijimu, nudžiuvęs nuo ašarų. 1946 m., padedami rėmėjų, rezistentai įvykdė sėkmingą operaciją ir išvadavo šubertinėje kalintus 22 bendražygius. Taurages apylinkėse žuvę rezistentai taip pat buvo atvežami čia, prie šubertinės. Manoma, kad daug jų (ne mažiau kaip 20) užkasti čia pat, pastato kieme. Spėjama, kad būtent čia guli ir 1947 m. žuvęs Kęstučio apygardos vadas J. Kasperavičius-Visvydas. 1993 m. šioje vietoje pastatytas atminimo paminklas.
Pokario metais Tauragė išsiplėtė. Šiuo metu gyvena apie 20000 žmonių. Be paminėtų vietų, pirmiausia Tauragėje verta apžiūrėti 1843 m. pastatytą evangelikų liuteronų bažnyčią. Tai Lietuvos evangelikų centras. Nuo 1947 m. - pirmosios lietuviškos knygos išleidimo 400 metų jubiliejaus, bažnyčia vadinama Martyno Mažvydo vardu. Jos pagrindinio fasado nišose nuo 1987 m. stovi varinės, liaudies meistro A. Bagdono sukurtos M. Mažvydo ir M. Liuterio skulptūros. 1900-03 m. statyta Tauragės katalikų bažnyčia yra netoli, prie Jūros. Jos šventoriuje yra paminklas stalinizmo aukų atminimui. Miesto centre taip pat yra Nepriklausomybės metais statyti, sovietmečiu sunaikinti, o 1990 m. vėl atstatyti V. Kudirkos ir V. Putvinskio paminklai. Dar viena šventa Taurages vieta - senosios kapinės. Prie 1990 m. atstatyto paminklo palaidota 25 Nepriklausomos Lietuvos kariai. Dalis jų - žuvę kovose 1919-20 m. Senuosiuose „pilies" rūmuose kuriasi Tauragės kraštotyros muziejus. Nedideli muziejukai yra pirmoje, antroje ir ketvirtoje Tauragės vidurinėse mokyklose. Sugrįžus prie Jūros, galima dar pavaikščioti 1976 m. stogastulpiais papuošta jos krantine. Kai kurie jų, tiesa, labai „idėjiški", tačiau dauguma visai gražūs.
Žemiau Tauragės Jūra teka ramiai ir oriai. Nuolydis čia mažas (apie 0,1 m/km), kliūčių beveik nėra. Upės slėnys išsiplečia, nutolsta jo pakraščiuose įrengti piliakalniai. Po toliau aprašomas vietas geriau keliauti dviračiu, pėsčiomis ar net slidėmis, tačiau galima ir upe.
Ties Ližiais Jūra beveik padvigubėja - plačiu vandeningu srautu į ją įsilieja didžiausias intakas - Šešuvis (34,2; k} .Kilometru žemiau, kairėje - dar vienas Pajūris. Dėl aiškumo jis dažnai vadinamas Tauragės Pajūriu. Istoriniuose dokumentuose bažnytkaimio vardas painiojasi su kitais Pajūriais, todėl beveik visos jo istorijos datos tikslintinos. Pajūrio dvaras žinomas nuo 1571 m. 1622-aisiais čia pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia. 1859 m. Pajūryje buvo 13 sodybų, gyveno 60 žmonių. Vyskupo M. Valančiaus laikais Pajūryje veikė, reikia manyti, lietuviška parapinė mokykla, kurią 1853 m. lanke 40 mokinių. Įdomu, kad 1923 m. Pajūryje vėl surašyta 13 sodybų ir 61 žmogus. Veliau bažnytkaimis šiek tiek išsiplėtė. Šiandien kokią didesnių įžymybių Tauragės Pajūryje lyg ir nėra.
Dar kilometras ir Jūrą papildo vienintelis kiek didesnis dešinysis jos intakas - Ežeruona (32,3). Žemiau santakos - paskutinis dešiniajame upės krante Didžiosios Lietuvos kaimas - Šaltaičiai. Nuo čia iki Aplankio (9 km) Jūros upe penkis šimtmečius ėjo Lietuvos ir Prūsijos siena. Taigi, kairėje dar Žemaitija, o dešinėje jau Mažoji Lietuva. Ši riba nėra natūrali ir atsirado tik dėl kryžiuočių agresijos. Kaip rodo archeologų tyrinėjimai, dar pirmaisiais mūsų eros amžiais abipus Jūros gyveno žmonės, palikę mums vadinamuosius Nemuno deltos kapinynus. Vienas jų rastas kairiajame Jūros krante, Dauglaukyje (27,5). Nuo 1984 m. jį tyrinėja ekspedicija, vadovaujama E. Jovaišos. Per dešimtmetį ištirta virš šimto griautinių II-IV a. kapą. Vienas įdomiausių ekspedicijos atradimų yra tai, kad, kaip liudija ir kai kurie istoriniai šaltiniai, mūsų protėviai tikrai galėdavo išlaikyti mirusįjį gana ilgai. Vieni palaikai buvo apdėti švendrais, o po to užlieti gyvulinės kilmės klijais. Spėjama, kad laidotuvės buvo derinamos su kalendorinėmis šventėmis, todėl lavoną reikėdavo „konservuoti". Tyrinėjimų metu išaiškėjo ir tai, kad tuometiniai Dauglaukio gyventojai palaikė prekyblnlus ryšius su Romos imperija. Rasta lš ten atkeliavusių monetų, stiklo ir emalės karolių. Kai kurie Dauglaukio kapai ypač turtingi, su gražiomis įkapėmis. Vieną moterį puošė net 18 įvairių dirbinių - 3 antkaklės, emalės, gintaro karoliai, susivijusio žalčio formos apyrankės, seges. Tyrimams Dauglaukyje plečiantis, buvo nustatyta, jog čia yra ne tik senkapis, bet visas archeologinis kompleksas - gyvenviete, alkvietė. Pirmųjų mūsų eros amžių gyvenvietės pėdsakai buvo aptikti ant Jūros senvagės kranto.
Priešais Dauglaukį, plačiame Jūros slėnyje pasklidę, Kalėnai. Sako, kaimas taip vadinasi todėl, kad didesnio potvynio metu gyventojai turi kalėti - iš visų pusių juos apsupa vanduo. Jau 1728 (ar 1736} m. čia buvo įsteigta mokykla. Beveik visi apylinkės gyventojai šnekėjo lietuviškai, todėl ir mokykloje, nors mokytojai buvo vokiečiai, mokyta lietuvių kalba. Ties Kalėnais Jūros vagą iš abiejų pusių atitveria priešpotvyniniai pylimai, nusitiesiantys iki pat žiočių.
Dar keli Jūros lankstai ir prie pat dešiniojo kranto esanti transformatorinė (23) rodo, kad reikia sustoti. Pasiektas Oplankys (Uplankis}. Už kilometro į šiaurės vakarus nuo upės, puskilometrio į rytus nuo Aplankio - Lauksargių kelio, Jūros slėnin įsiterpusiame aukštumos kyšulyje įrengtas galingas stačiašlaitis Aplankio (Greižėnų) piliakalnis. Iš lengviau prieinamos pusės pilies aikštelę saugo masyvus, 7,5 m aukščio pylimas. Reikia manyti, kad bent iki XII a. pabaigos, kai šią žemę pavergė kryžiuočiai, piliakalnyje stovėjo viena iš svarbesnių skalvių pilių. Kokia - senosios kronikos, deja, nepasako. Senųjų Oplankio gyventojų, šišioniškių po visų karo ir pokario sumaiščių beveik nebeliko, nebėra kam pasekti ir padavimų. Gerai tik, kad šviesuolių dėka visi jie jau seniai surašyti į knygas. Belieka tik atsiversti ir paskaityti... Senovėje ant piliakalnio stovėjusi stipri pilis. Po daugelio nesėkmingų bandymų paimti ją jėga, kryžiuočiai sugalvoję klastą - pasiuntę į pilį du žmones, kad praneštų, esą Jūra atplaukiančios baltos dainuojančios gulbės. Tikėtasi, kad pilėnai viską mes, paliks pilį be priežiūros ir bėgs žiūrėti keistųjų gulbių. Tačiau pilies valdovui pranešimas pasirodė įtartinas. Uždaręs abu pasiuntinius į požemį, su pilies gynėjais jis nuėjo prie upės, ten pasislėpė, paruošė ginklus ir laukė. Po kiek laiko pasirodė ir „baltosios gulbės" - pilnas baltais apsiaustais apsisiautusių kryžiuočių laivas. Nieko neįtardami, jie išlipo į krantą. Pilėnai čia juos staiga užpuolė. Daug iškapojo, likusius išvaikė, o laivą, kad likusieji gyvi neturėtų kuo grįžti, nuskandino.
Pilies valdovas turėjęs gražią dukterį. Jos vestuvėms iškėlęs didelę puotą. Suvažiavę daug svečių, o tarp jų ir viena ragana. Susėdus prie stalo paaiškėjo, kad visiems padėtos auksinės lėkštės, o tik vienai raganai, matyt, pritrūkus- molinė. Ragana baisiausiai supyko, išsmuko laukan ir pilį užbūrė. Rūmai su visais žmonėmis nugrimzdo į kalną, o valdovo duktė pavirto rupūže. Tik retkarčiais ji galėdavo vėl pavirsti mergina ir prašyti praeinančių pro piliakalnį, kad ją išvaduotų. Kartą pro kalną ėjo toks jaunikaitis. Pamojusi savo geltonomis kasomis, mergina jį pasikvietė ir paprašė: „Piktoji ragana mane ir visą mano tėvo dvarą prakeikė. Jei nori mane išvaduoti, pabučiuok dvylika gyvulių". Mergina buvo tokia graži ir taip gražiai prašė, kad jaunikaitis sutiko. Bematant iš kalno pradėjo lįsti įvairiausi gyvuliai. Jaunikaitis visus bučiavo, o iš kalno vis kilo užburtoji pilis. Pabučiavus vienuoliktąjį, jau buvo pasirodę jos rūmų langai. Tada išlindęs dvyliktasis gyvulys - baisus devyngalvis, iš kurio nasrų šniokštė ugnis. Jaunikaitis persigando ir puolė bėgti. Pilis su baisiausiu trenksmu vėl nugrimzdo, o mergina verkdama šaukė: „Dabar pražuvau amžinai!".
Apie piliakalnyje gyvenusius žmones daug papasakojo keli šimtai metrų į šiaurę nuo jo, kitame aukštumos kyšulyje, jau Greižėnuose aptiktas V-VI a. senkapis. Dar 1897-98 m. jį kasinėjo baltų senovės tyrinėtojas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Lietuvių mokslo draugijos garbės narys Adalbert'as Bezzenherger'is. Nemažai radinių rasta ir vėliau, ūkinių darbų metu suardytuose kapuose bei 1990-92 m. vykdytų tyrinėjimų metu. Greižėnų vardą, aprašydami kelią į Žemaitijos gilumą, dar 1395 m. mini kryžiuočių raštininkai: „Iš pradžių nuo Ragainės persikeliama per Nemuną prie Merguvos ir vykstama 4 mylias iki Greižėnų, čia daroma pirmoji nakvynė, toliau 4 mylios iki Ringių lauko...". Pažiūrėjus į žemėlapį, matyti, kad senieji keliai krypties beveik nepakeitė.
Beveik iš visų pusių Oplankio piliakalnį taip pat supa maždaug I tūkstantmečio gyvenvietės. Jų pėdsakų - grublėto ir lygaus paviršiaus lipdytų puodų šukių, verpstukų rasta į šiaurę, į vakarus ir į pietus nuo kalvos. Oplankio piliakalnį galima pasiekti tiesiai per laukus, galima eiti ir pusračiu per Oplankio kaimą (susidarys 2 km). Šalia senojo dvaro pastato ir šiandien pūpso Pabudkalniu, Kuršių Kalnu ar dar kitaip pavadinama visai nedidelė nutrypta kalvelė. O atsiradusi ji taip. Oplankio dvarininkas, matyt, prisiklausęs pasakojimų apie piliakalnyje esančius turtus„ liepęs savo žmonėms jį nukasti. Bet kiek dieną nukasdavę, tiek naktį kalnas vėl ataugdavęs. Tada ponas liepė kasti dieną ir naktį. Po šio paliepimo pasirodė jam sapne milžino duktė ir tarė: „Nustok kasęs, nes aš tavo rūmus smėliu užbersiu. O kad žinotum, jog tai ne tušti žodžiai, štai išberiu vieną prijuostę žemių". Atsikėlęs dvarininkas žiūri - po rūmų langais tikrai atsiradęs kalnelis. Šiandien Oplankio dvaras gerokai apšepęs. Virš ūkinio pastato išlikusi vėjarodė su 1852 m. data mena jo senuosius laikus.
Pietiniame Oplankio pakraštyje į Jūrą atbarba Barzupė (21,4; d). Šiek tiek aukščiau žiočių, prie Oplankio - Vilkyškių kelio ji patvenkta, išsiliejusi į vadinamąjį Oplankio ežerą. Manoma, kad tai vienas seniausių Lietuvos tvenkinių. Gali būti, kad jis patvenktas dar I ar II a. Į šiaurvakarinį tvenkinio kampą įsilieja mažutė Gilanda. Dešiniajame upelio krante, 0,5 km nuo ežero ir 1,5 km nuo Jūros iškilęs dar vienas Oplankio (Gilandžių) piliakalnis, vadinamas Šventkalniu. Kažin ką būtų galima apie jį papasakoti, jei ne Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjas ir propaguotojas Eduardas Gizevijus, dar XIX a. čia užrašęs puikų padavimą... Senovėje ant piliakalnio stovėjusi pilis. Jos valdovas turėjęs vieną sūnų ir šešias dukteris. Visos jos buvę gražios, tačiau Gilanda - puikiausia. Ne vienas jaunikaitis jai piršosi, bet Gilanda tekėti dar nenorėjo. Pasklidus garsui apie jos grožį, panoręs Gilandą vesti net pilėnų priešų vadas. Tačiau ir jam buvo atsakyta. Pilies valdovas nujautė, kad geruoju tai nesibaigs, todėl liepė kitoms dukroms nuvesti Gilandą į mišką ir paslėpti. Prieš atsisveikindama Gilanda seserų paprašė: „Jei dėl manęs imtų priešai kankinti mano tėvus - praneškite: geriau jau aš tada jiems tarnausiu, jų verge būsiu". Vos spėjo seserys iš miško grįžti, o pilyje jau priešai. Tėvus kankina, Gilandos reikalauja. Puolė seserys atgal į mišką, bet Gilandos nerado. Tačiau, pajutusi pavojų širdimi, ji pati atbėgo prie pilies. Deja, pavėlavo. Nieko neišgavę, užpuolikai pilį padegė. Iš sielvarto Gilanda šoko į ežerą ir nusiskandino, o jos seserys pavirto medžiais. Kasmet, Joninių naktį toje vietoje, kur nusiskandino Gilanda, vanduo ima virti, banguoti ir šnypšti. Galiausiai vidurnakty iškyla gražuolė, geltonplaukė mergina - Gilanda. Laikydama rankoje baltą leliją, ji žengia į piliakalnį, kur jos jau laukia tėvai. Pasirodo, nelaimės valandą, kad išgelbėtų nuo kančių, geroji Laima juos užbūrė, nugramzdino į kalną. Parauda visi, pasibučiuoja ir Gilanda vėl dingsta ežere, o tėvai - kalne. Žmonės, prisimindami Gilandą, upelį, kuris pro piliakalnį bėga į Oplankio ežerą, pavadino jos vardu.
Prie Oplankio Jūra atsiremia į Pajūrio žemumų kraštui neįprastai aukštų kalvų virtinę. Tai paskutinio ledynmečio metu susiformavęs Vilkyškių kalvagūbris. Prasidėjęs piečiau Lauksargių, 4-5 kilometrų pločio juosta jis tęsiasi iki Šereitlaukio ir Rambyno. Vietos čia labai puikios, tinkamos žygiui pėsčiomis, o šaltesnę žiemą - slidėmis.
Ties Barzūpės žiotimis dar prieš kelis dešimtmečius Jūra suko nemažą kilpą. Dabar pagrindinis srautas jau teka tiesiai. Savąją vagą Jūra prisimena tik per didesnį potvynį. Po šių pokyčių upė sutrumpėjo 1,5 km, todėl senesnėse knygose nurodyti aukščiau šios vietos fiksuoti atstumai iki Jūros žiočių netikslūs.
Žemiau Giluvės (12,8; k), prie kairiojo Jūros kranto didžiulė Karšuvos giria vakariniu savo pakraščiu spaudžia Mociškius. Kaimas susijęs su žymaus vokiečių rašytojo Johan'o Bobrovvski'o gyvenimu ir kūryba. Čia, senelių Frelichų sodyboje, jis poilsiaudavo, vasarodavo. Iš Mociškių, iš „prūsų lietuvių" šeimos kilusi rašytojo žmona Johana Budrus. Senieji Mociškių gyventojai tapo jo kūrinių prototipais, apylinkių vietovaizdis - tų kūrinių fonu. J. Bobrowski's apie save yra pasakęs: „Aš esu iš lygumų krašto, iš kažkada buvusios vokiečių rytų srities pasienio, kur buvo daugiau kalbama lietuviškai (...). Iš ten ir visa mano poezija". Ir tikrai. Rašytojo romanai „Lietuviški fortepijonai", „Levino malūnas", daugelis apsakymų ir eilėraščių alsuoja meile gimtajai žemei ir vokiečių spaustai tautai. Žmonos gimtasis namas išlikęs, o senelių sodyboje tebėra tik šulinys ir rūsys. Šalimais - senosios Mociškių kapinaitės. Gal mąstydamas apie jas, J. Bobrovskis yra parašęs: „Aš ieškau vietos, tik kapo pločio, mažos kalvos viršum pievų, iš ten upę galėsiu matyt".
Mociškiai - paskutine patogi vieta baigti žygį Jūra. Kauno - Šilutės plentu (10,4) nesunku išvykti į vieną ar kitą pusę.
Šilutėn bėgantis kelias pirmiausia atveda į Vilkyškius. Iki miestelio nuo upės toloka - 3,5 km, tačiau du kilometrus iki piliakalnio paėjėti galima. Tik reikėtų dar 1,5 km paplaukti ir sustoti prie staigaus Jūros posūkio kairėn. Piliakalnis yra tiesiai į vakarus, už Vilkyškių - Šereitlaukio vieškelio. Tai gerai įtvirtinta, masyvi kalva. Nuo aukštumos piliakalnio aikštelę skiria 40 m ilgio ir 4 m aukščio pylimas. Prie piliakalnio rasta daug I tūkstantmečiui skirtinų šukių ir maždaugX-XII a. girnapusė.
Pustrečio kilometro žemiau, už dviejų Jūros vingių, dešinėje - Opstainys (6,5). Vėl 2 km į vakarus nuo Jūros, prie mažo tvenkinėlio, užkopti, pasiklausyti padavimų kviečia Opstainių piliakalnis. Beveik nuo Jūros kranto iki jo papėdės, per Opstainių kaimą veda pusėtinas keliukas. Palyginus su kaimynais, Opstainių piliakalnis nedidelis. Šlaitai, nors statūs, tik 8-4 m aukščio, pylimų nėra. Senieji gyventojai jį vadina Opste, Apste. Dar žinoma, kad kažkur netoli piliakalnio buvo kapinynas. Jame rasta Romos monetų, taip pat IX-XV a. būdingų dirbinių. Kaip ir dauguma Skalvos piliakalnių, Opstė garsėja padavimais. Dar praėjusiame šimtmetyje juos čia užrašė E. Gizevijus. Kaip pasakojo senieji šišioniškiai, ant Opstės kalno seniau gyvenęs turtingas kunigaikštis. Turėjęs nuostabią dukrą - kunigaikštytę Selmytę. Daug jaunikaičių jai piršosi, kol vieną ji galų gale išsirinko. Vestuvių dieną kunigaikštytes atstumtieji nusprendė jai atkeršyti - atjojo visi būriu ir puolė pilį. Priešas buvo stiprus ir apsiginti pilies gynėjai nepajėgė. Nusprendė tada Selmytė su saviškiais gyvi nepasiduoti ir patys pilį padegė. Tačiau Selmytės globėja Laima ją ir jos artimuosius su visais turtais paslėpė kalno viduje. Ten, saugoma auksinio gaidžio, ji gyvena ir dabar. Sako, Joninių naktį drąsus jaunikaitis gali ją išgelbėti. štai vieną kartą, besivaikydamas grobį, prie kalno atklydo medžiotojas. Nuo Opstės jam mojo dvi merginos - Selmytė ir jos draugė. Jos paprašė medžiotojo jas išlaisvinti. Pro slaptą įėjimą patekęs į kalną, perėjęs daug mažų kambarėlių, medžiotojas pateko į krištolinę menę. Jos viduryje stovėjo graži, aukso raktu užrakinta skrynutė. Ant viršaus tupėjo auksinis gaidys. Čia medžiotojo paklausė: „Kurią merginą tu nori išvaduoti?". šis atsake: „Jei atlyginimas toks pat - man vis tiek". Po to medžiotojas gavo užduotį - kol gaidys sugiedos tris karus, tiek pat kartų pasukti skrynutės raktą. Tuoj medžiotojas už jo ir griebė, tačiau staiga jį apėmė didžiausia baimė. Pradėjo visas drebėti, ranka sustingo, o raktas įkaito, net degino. Tik sukaupęs visas jėgas, medžiotojas jį šiek tiek pasuko. Tačiau to neužteko. Gaidys jau buvo tris karus sugiedojęs. Raktas atšoko, o kartu dar ir medžiotoją partrenkė. Vos atsipeikėjęs jis puolė laukan. Iš paskos, griaudėdami kaip Perkūnas, jį pasivijo žodžiai: „Būtum širdies klausęs, pagal ją rinkęsis, ką nori išvaduoti, būtum skrynutę lengvai atidaręs, turėtum visus kalno turtus ir gražiąją kunigaikštytę Selmytę".
Sunykusiuose Opstainyse šiandien nėra nė šimto gyventojų. Tuo tarpu 1905 m. čia gyveno 381, 1939 m. - 400 žmonių. Tą žinant, ne taip keista, kad būtent Opstainyse 1896-97 m. veikė Kristupo Giedraičio spaustuvė. Čia buvo spausdinamos lietuviškos knygos, daugiausia paties savininko iš vokiečių kalbos versti protestantų pamokslai, giesmynai. Du karus per mėnesį lietuvių ir vokiečių kalbomis buvo leidžiamas, matyt, religinės pakraipos laikraštis.
Žemiau Opstainių Jūra pasuka kiek į vakarus, priartėja prie Keleriškių. Žinoma, kad dar nuo 1736, ar net nuo 1726 m. kaime veikė mokykla. Beveik visi apylinkės gyventojai tuo metu buvo lietuviai. Neveltui tad mokyklos inventoriaus sąraše visos knygos lietuviškos ir tik viena - vokiška.
Ties Keleriškiais, Vėžininkais Jūra susisuka į paskutinę, užtat didžiulę, vaizdžią kilpą. Kairiajame krante iškyla jau seniai matytas pušynas. Tai viena iš nedaugelio stovyklavietei tinkamų Jūros žemupio vietų. Jūros pakrantėje, miškelio kampe taip pat galima apžiūrėti senas, apleistas, tačiau čia palaidotų lietuvininkų dvasia dar tebedvelkiančias Vėžininkų kapinaites (4).
Pabaigusi kilpą, Jūra išsitiesina, išsilygina ir ramiu, bet galingu srautu plūsta į Nemuną. Dešinėje, prie pat santakos, paskutinė pajūrio gyvenvietė - Šereitlaukis (Šereiklaukis). Puskilometris į šiaurvakarius nuo santakos virš laukų kiek pakilęs Sidabrinis Kalnas. Kaip liudija padavimai, vakarinėje jo pusėje anksčiau gulėjo akmuo, vadinamas „Suakrnenėjusiu vestuvių vežimu". Pasakota, kad senovėje čia gyvenęs turtingas žmogus. Kartą atjojęs svetimas, kitos tikybos žmogus ir pasipiršęs jo dukrai. Merginai jis patikęs, tačiau tėvai jos išleisti už to žmogaus nenorėję. Nežiūrint to, jaunikis greitai atvažiavęs vestuvių vežimu, įsisodinęs dukrą ir jau sukęs bažnyčion. Tuo tarpu tėvas tarė: „Veikiau paliktumėte judu su vežimu ir arkliais akmeniu, negu tu, netikusi dukra, savo tikybą pamestum!". Kaip pasakė, taip ir atsitiko - visa pavirto į akmenį. Ilgai akmuo gulėjo prie Sidabrinio Kalno, kol, praėjusio šimtmečio pabaigoje ar šio pradžioje buvo suskaldytas ir sudėtas į pamatus. Kiti dar sako, kad buvo du akmenys - į vieną suakmenėjo duktė, į kitą svetimšalis. Pirmąjį tikrai suskaldė, o antrąjį įmetė į Jūros ir Nemuno santaką, kur jis riogso ir dabar. Archeologo P. Tarasenkos nuomone, akmuo buvo susijęs su pagoniškais tikėjimais. Labai gali būti. Juolab, kad ir kalnas neveltui vadinamas Sidabriniu - tai tikras lobis archeologams ir istorikams. Prieš kelerius metus archeologas Valdemaras Šimėnas čia surado didžiulę senovės gyvenvietę. Rimčiau ji dar netyrinėta, tačiau vien tik ariamos dirvos paviršiuje rasta daugybė lipdytų grublėto paviršiaus ir žiestų puodų šukių, gyvulių kaulų, molio tinko gabalų, keli trinamųjų girnų grūstuvai. Čia pat, Jūros pakrantėje, rastas kalavijas. Archeologo nuomone, kalvoje gyventa dar akmens amžiuje, o I tūkstantmečio pirmoje pusėje čia buvo labai didele, gal net įtvirtinta gyvenviete. Kilometras į vakarus nuo senosios gyvenvietes, kitapus Vilkyškių - Bitėnų vieškelio, gerai matosi keliais senais klevais šlamanti kalva. Pasakojama, jog čia gyvenęs labai turtingas ponas. Kai jis mirė, nužudė ir devynis geriausius jo tarnus. Visus juos ir didelę dalį turto palaidojo kartu su ponu. Virš kapo supylė šį kalną, o ant jo kiekvieno palaidotojo atminimui pasodino dešimt klevų. Kaip ir kiekvieną kartą, į padavimą ranka numoti nereikėtų. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog kalvelė - paprastos senos kaimo kapinaitės, tačiau rasti pavieniai radiniai byloja, jog čia laidota dar V-VI a. Tad gal tikrai su savo palyda iš čia į dausas iškeliavo koks nors skalvių kunigaikštis? 0 tokių Šereitlaukyje gyventa. Viename P. Dusburgiečio kronikos skirsnyje rašoma: „Gyveno vienas galingas skalvių vyras, vardu Sareika (Sarecka), pilininkas Sareikos pilies, šitaip pavadintos nuo jo vardo ir stovėjusios toje Skalvos dalyje, kuri Lietuvos žemės pasienyje". Kaip toliau rašo P. Dusburgietis, kovodamas su kryžiuočiais, Sareika sugalvojo gudrybę, - pasiuntė pas Klaipėdos komtūrą savo žygūnus, pažadėdamas krikštytis. Pats gi pasislėpė pasaloje ir tikėjosi kryžiuočius netikėtai užpulti. Deja, Sareiką kažkas išdavė - „apsupo jį, staiga užpuolė (...), pagavo jį patį ir nusivedė drauge su aštuoniais galingesniais skalvių vyrais. Tačiau pačią pirmąją naktį, kai broliai ilsėjosi savo palapinėse, Sareika, be galo stiprus vyras, sutraukė pančius, kuriais buvo pririštas prie medžio, ir, nutvėręs kalaviją, nužudė vieną brolį bei tris ginklanešius, o kitam nukirto ranką, tačiau ir pats šioje kovoje padėjo galvą". Šereitlaukio ir Sareikos vardų panašumas, aprašomos situacijos atitikimas jau seniai vertė istorikus ieškoti Sareikos piliavietės prie Jūros ir Nemuno santakos. Neradus, ji buvo nukelta į šioje knygelėje aprašytą Oplankio (Greižėnų) piliakalnį, šalia kurio yra Šarkų Kalnu vadinama kalvelė. Vis dėlto blaškytasi be reikalo. 1988 m.archeologas V. Šimėnas piliakalnį rado. Jis yra 1 km į pietvakarius nuo Jūros ir Nemuno santakos, miško kampe, aukštumos kyšulyje.
Tuo Šereitlaukio istorija nesibaigia. 1344 m. jo vardas (Sereibe} vėl minimas skalviams Praikiui ir Drabilgiui ordino išduotoje privilegijoje, kurioje jiems užrašyta žemė netoli buvusios piliavietės. Gal jau tada pradėjo kurtis Šereitlaukio dvaras. Dar prieš II pasaulinį karą jis garsėjo puikiu žirgynu, spirito varykla, bitynu ir puikia tvarka. Dabar viskas apleista, apsilaupę. Prie dvarvietės šliejasi šio amžiaus pradžioje pradėtas veisti parkas. Šiuo metu jis panašus į mišką, tačiau jame galima rasti prie įėjimo augantį beveik 5 m apimties ąžuolą, keletą europinių maumedžių, vakarinių tujų, kedrinę pušį.
Autobusai į Šereitlaukį nevažiuoja. Kartą čia atsiradus, teks keliauti toliau. Gal tai ir neblogai. Nemunas atplukdys iki savo pilimi garsėjančios Ragainės, skalvių šventvietės Rambyno, lietuvininkų sostinės Tilžės. Vis dėlto reikia tikėtis, kad įspūdžiai, patirti keliaujant Jūra, liks patys puikiausi ir maloniausi.
<< Į TURINĮ >>
|
