JūraĮ šiaurvakarius nuo Rietavo, tarp gūdokų eglynų, neišsenkančia versme pulsuoja nemaža aukštapelkė - Aukštasis Tyras. Netoli - kelios mažesnės pelkaitės - Dausynų, Pyvorų. Tai čia, Jankaičių, Dausynų, Pauškių kaimų pašonėje prasideda Jūra- viena ilgiausių, įdomiausių, kartu - viena labiausiai žygeivių užmirštų Lietuvos upių. Kur pirmieji Jūros metrai, pasakyti sunku. Visas aukštupys sujauktas melioracijos. Upeliukai ištiesinti, prikasinėta ir naujų griovių, dauguma sodybų sunaikinta. žodžiu, nei pats susigaudysi, nei ko paklausi. Kur Jūros versmės, žinant tik apytikriai, tikslų upės ilgį nustatyti taip pat sunku. Juolab, kad aukščiau naujos Balskų užtvankos susidarius dideliam tvenkiniui, jį apskaičiuoti dar sudėtingiau. Vis dėlto nuo upės versmių iki žiočių bus apie 170 km. Nemažai! Vidutinis upės nuotėkis ties Rietavu 1,3 m3/s, ties Aitros žiotimis - 7,3 m3/s, Tauragėje - 21 m3/s, žiotyse- 42 m3/s. Tačiau tai tik vidurkis. Po stipresnių liūčių vandens lygis Jūros žemupyje pakyla 4-5, o pavasarį ir 7-8 metrus! Nuolydis, kaip Lietuvos upės, taip pat nemažas - 0,6 m/km, tačiau jis gerokai svyruoja - nuo 1,4 m/km Pajūrio - Dapkiškės ruože iki 0,09 m/km žemupyje.
Kiekvienam, sumaniusiam pakeliauti Jūra, aišku, įdomu sužinoti, iš kur toks keistokas upės vardas. Klausimas keblus, tačiau kalbininkai spėja, kad kadaise mūsų protėviai žodžiu jūra apibūdindavo ne jūrą šių dienų prasme, o tiesiog didesnį vandens telkinį. Geologiniai tyrimai rodo, kad traukiantis iš Lietuvos ledynams, kai dabartinis reljefas tik formavosi, šiandieniniame Jūros žemupyje tikrai buvo susitvenkęs nemažas prieledyninis ežeras.
Jei kelionei susiruošta pavasarį, pasižiūrėjus į žemėlapį ir nuotėkio duomenis, atrodytų, jog patogiausia kelionę Jūra pradėti ties Rietavu. Ir tikrai - vandens čia jau užtenka, o ir atvykti patogu. Tačiau, tačiau... Paprastesniame žemėlapyje nematyti, kad melioracijos buvo suniokotos ne tik upės versrnės - numelioruotas, griovin suvarytas visas aukštupys iki Žadvainų, net 28 kilometrai! Taigi, baidares nuleidus į upę Rietave, visą pusdienį {11 km) teks plaukti bedvasiu, tiesiu kanalu. Maloniau žygį Jūra pradėti ties Žadvainiais - prie naujojo Žemaičių plento. Tiesa, atvykti į čia gerokai sunkiau. Galima atvažiuoti tik retokai iš Plungės pro Rietavą atvykstančiu vietiniu autobusu, naujuoju plentu lakstančiais ekspresais ar savo transportu. Todėl pažintį su Jūros pakrančių įdomybėmis pradedame Rietave.
Ilgus šimtmečius miškingos miestelio apylinkės buvo retai gyvenamas kuršių ir žemaičių genčių paribys. Tačiau dar 1253 m. surašytame Kuršo vyskupo ir Livonijos ordino magistro numatytų užkariauti žemių dalybų akte minimas ir Rietavas. šiandieniniame miestelyje tų seniausių jo istorijos laikų, atrodo, neprimena niekas, tačiau gali būti, kad senojo Rietavo būta keli kilometrai į šiaurvakarius, kur ir šiandien Skroblio kaime išlikęs nemažas piliakalnis. Kovų su kryžiuočiais metu Rietavas, matyt buvo nuniokotas, nes tik 1436-aisiais istoriniuose šaltiniuose vėl minimas kaimas „Ritau". Matyt, per šimtmetį jis gerokai išaugo, nes 1527 m. karaliaus Žygimanto Senojo rašte Rietavas jau vadinamas miesteliu bei karališko valsčiaus centru. Ne vėliau kaip 1529 m. pastatyta ir pirmoji bažnyčia. Tiesa, žmonių čia dar gyventa retai. Iš 1528 m. sudarytų karinės prievolės sąrašų matyti, jog tada Rietavo valsčiuje tebuvo 5 bajorai. Po truputį, palaipsniui Rietavas augo, tapo nemažu prekybos centru. Žinoma, jog XVI a. pabaigoje čia buvo apie pusšimtį smuklių! Naują impulsą vystymuisi turėjo suteikti ir 1590 m. Zigmanto Vazos suteikta privilegija rengti turgus. 1596 m. to paties valdovo rašte nurodoma, jog vietinis klebonas turi surasti ir išlaikyti mokytoją. Jei karaliaus valia buvo vykdoma, Rietavo mokykla - viena seniausių Žemaitijoje. Nežiūrint lyg ir sudarytų sąlygų, į didesnį miestą Rietavas taip ir neišaugo. Magdeburgo teises Stanislovas Augustas jam suteikė tik 1792 m. Tada Rietavas gavo ir herbą. Melsvame jo fone pavaizduotas auksinės spalvos liūtas su sidabriniu kalaviju nasruose. Į herbą įrašytas ir tuos laikus atitinkantis šūkis - „Už Tautą, Karalių ir Laisvę". Nuo pat XVI a. pradžios iki XIX a. pradžios beveik visas Rietavo valsčius buvo valstybinė valda. Kai kurių jos valdytojų būta žymių asmenybių. 1588 - 1613 m. Rietavo seniūnas buvo Leonas Sapiega - LDK kancleris ir didysis etmonas, III Lietuvos Statuto rengėjas. 1763 m. Rietavą pradėjo valdyti kunigaikščiai Oginskiai. Nors beveik visuotinai teigiama, jog jų protėviai atsikėlė iš Rusijos, tačiau istorikas V. Kryževičius yra iškėlęs hipotezę, kad jie - lietuviškos kilmės kunigaikščių Ogintų (Uogintų) palikuonys. Matyt, plačiausiai žinomas šios giminės atstovas - Mykolas Kleopas Oginskis (1765-1833). Kol gyvavo Lenkijos - Lietuvos Respublika, M.K. Oginskis dalyvavo seimo darbe, buvo pasiuntinys Olandijoje, paskutinysis LDK iždininkas, tačiau labiau siai išgarsėjo kaip kompozitorius. Yra parašęs operą, polonezų, valsų. 1794 m. M. K. Oginskis įsitraukė 1 T. Kosčiuškos vadovaujamą sukilimą, tapo Ukmerges, Švenčionių, Breslaujos apskričių sukilėlių vadu. Sukilimui pralaimėjus, buvo priverstas emigruoti. Tokiomis aplinkybėmis gimė jo garsusis polonezas „Atsisveikinimas su tėvyne". Ilgainiui M. K. Oginskio politinės pažiūros pasikeitė, jis tapo prorusiškos Lietuvos politikos šalininku. 1802 m. caras Aleksandras I atleido M. K. Oginskiui visas jo „nuodėmes", leido grįžti į Lietuvą ir toliau valdyti didžiulę Rietavo seniūniją. Tiesa, didesnę laiko dalį jis praleisdavo svarbiausioje savo rezidencijoje Zalieseje prie Smurgainių, bet lankydavosi ir Rietave. Čia buvo iškilmingai atšvęstos 1808 m. gimusio sūnaus Irenėjaus vardynos. Įdomu, kad be kitų svečių į šventę, buvo pakviesta ir 3000 valstiečių. 1810 m. M. K. Oginskis dar labiau suartėjo su caru, tapo jo slaptuoju patarėju ir senatoriumi. Pasinaudodamas politine situacija (Napoleono agresijos akivaizdoje Rusijai reikėjo Lietuvos bajorų paramos), M. K. Oginskis norėjo atkurti LDK bent kaip autonominę Rusijos imperijos dalį. Deja, teko labai nusivilti. Prieš pat 1812 m. karo pradžią caras jam pareiškė, kad „buvo priverstas atsisakyti daugelio projektų, nes neturėjo laiko jais užsiimti". Rietavo likimui artimi jo valdytojo ryšiai su caru turėjo didelės įtakos - 1814 m. M. K. Oginskiui buvo leista už 277600 rublių Rietavo seniūniją iš valstybės išsipirkti. Rietavas tapo privačiu Oginskių šeimos dvaru, o greitai ir svarbiausia jų rezidencija. 1823 m. užrašęs dvarus žmonai ir vaikams, M. K. Oginskis emigravo į Italiją. 1833 m. Florencijoje jis mirė, ir Rietavo šeimininku tapo sūnus Irenėjus. Būdamas išsilavinęs, kaip dvarininkas - pažangių pažiūrų, I. Oginskis pradėjo Rietave didžiulius pertvarkymus. Pradžiai 1835 m. panaikino savo valstiečiams lažą. Greitai Rietave buvo įsteigta ligoninė, vaistinė, senelių ir našlaičių prieglauda, net kelios taupomosios skolinamosios kasos, paštas. Nuo 1836-ųjų, matyt, taip pat Oginskio iniciatyva, pradėjo veikti valdiška dviklasė mokykla. Penktame dešimtmetyje iš esmės pertvarkyta, perstatyta dvaro sodyba. Išaugo didingi neorenesansiniai rūmai, įrengtas vienas didžiausių Lietuvoje (per 60 ha) parkas, įveistas didelis sodas, patvenkti keli tvenkiniai. Kiek vėliau, 1859 m. pastatyta ir puiki oranžerija. Žinoma, kad čia augo per 400 rūšių egzotiškų augalų. Remiantis klasicistiniais principais, matyt, po 1850 m. perplanuotas ir visas miestelis. Pagrindinė kompozicijos ašis vienu galu rėmėsi į rūmus, kitu į bažnyčią. 1853 m. senoji bažnyčia buvo nugriauta ir, vyskupui M. Valančiui pašventinus kertinį akmenį, pradėta statyti nauja. Unikalų Lietuvoje neoromaninio stiliaus projektą paruošė architektas Gonsovskis, statybos darbus prižiūrėjo specialistai iš Prūsijos F. A. Štiuleris ir F. Šteinbartas. Bažnyčios statyba užtruko 21 metus. Paskaičiuota, kad dvaro ir miestelio pertvarkymai Oginskiams kainavo tris, o bažnyčios statyba dar pusę milijono rublių. Nežiūrint to, neblogai gyveno ir dvaro žmonės. Valstiečiai buvo aprūpinami geresne sėkla, veisliniais galvijais. Pats kunigaikštis, beje, gerai šnekėjęs žemaitiškai, lankydavosi sodybose, ragindavo veisti sodus, auginti tvenkiniuose žuvis, taip pat skatino valstiečių savivaldą. Jau tais laikais Rietavo dvare vyrams, vyresniems kaip 55 metų, o moterims kaip 50 metų dirbti buvo draudžiama. 1856 m. per Lietuvą keliavęs literatas T. Triplinas rašė: „Oginskis (...) dvare įvedė pavyzdingiausią tvarką, todėl Rietavas garsus visoje Žemaitijoje ir Lietuvoje. Ten visi kaimai tvarkingi, trobesiai puikūs (...), valstiečių namai gražūs, netgi turtingi, vyrai stiprūs, augaloti, moterys labai gražios". Tarp svarbesnių I. Oginskio darbų minėtina ir 1859 m. įsteigta dviklasė agronomijos mokykla. Dauguma dalykų čia buvo dėstoma lietuviškai. Baigimo pažymėjimai taip pat buvo išrašomi lietuvių ir rusų kalbomis. Mokyklai vadovavo iš Prūsijos pakviestas profesionalus agronomas Karlas Otto von Munnich'as. Tai seniausia lietuviška žemės ūkio mokykla. Po 1863 m. sukilimo ji buvo uždaryta. Kunigaikščiai Oginskiai ne tik rūpinosi savo dvaru, bet ir rėmė lietuvių tautinį kultūrinį sąjūdį. Žinoma, kad I. Oginskis pritarė M. Valančiaus blaivybės idėjoms. Laiške vyskupui jis rašė: „Išreiškiu kuo didžiausią padėką už uolumą, kuriuo J. M. Vyskupas teikėsi imtis iškeikimo bjaurios girtybės. Naudingi to darbo vaisiai jau dabar matyti, o dar didesni pasirodys ateityje. Nors turiu dėlei ko su viršum 10000 metinio nuostolio (... ), prie tos progos prašau atsiųsti man prižadėtą 1000 egz. knygutės, raginančios į blaivybę". Žinoma, jog Rietavo bažnyčioje sakytu pamokslu M. Valančius žmones taip įkaitino, kad išėję iš bažnyčios vyrai puolė į smukles, išritino statines į aikštę ir išpylė visą jose buvusią degtinę.
Su Rietavu, Oginskiais glaudžiai susijęs XIX a. švietėjo, literato Lauryno Ivinskio gyvenimas. Apsistojęs čia 1842-aisiais, iki 1851 m. L. Ivinskis dirbo privačiu mokytoju, matyt, pas vietinius bajorus. 1845 m., gyvendamas Rietave, jis paraše pirmąjį savo „Metų skaitlių ūkinišką". Pinigų spausdinimui paskolino I. Oginskis. Dauguma kitų kalendorių taip pat sudaryti Rietave. Porą metų pasidarbavęs kitur, ne be I. Oginskio paramos, 1854 m. L. Ivinskis pradėjo dirbti mokytoju valdinėje dviklasėje Rietavo mokykloje. Atidarius žemės ūkio mokyklą, net negaudamas už tai papildomo užmokesčio, dirbo ir joje, dėstė bendruosius dalykus. Praleidęs Rietave, matyt, brandžiausius aštuonerius savo gyvenimo metus, 1862 m. L. Ivinskis išsikėlė į Joniškelį. Bet ne visam. 1874-79 m. vėl buvo sugrįžęs, dirbo muzikos mokykloje.
Rietavo dvaro aplinkoje brandinta mintis apie lietuvišką laikraštį. Dar 1856 m. paleisti savo „Aitvarą" bandė L. Ivinskis. 1859 m. jau platesnė lietuvių inteligentų grupė sumanė leisti „Pakeleivingą". Spausdinimo ruošėsi imtis pats I. Oginskis. Matyt, todėl 1859 m. pas jį jau buvo apsistojęs planuojamo leidinio redaktorius M. Akelaitis. Deja, visi planai sužlugo, negavus caro valdžios leidimo.
1863 m. pradžioje, sukilimo išvakarėse I. Oginskis mirė. Rietavo šeimininku tapo jo sūnus Bogdanas Oginskis (1848-1909). Apie jį sklido įvairios legendos. Žinia, kad Irenėjaus Oginskio žmona Olga, prieš ištekėdama, buvo caro rūmų freilina. Kalbėta, kad Bogdano tikrasis tėvas - pats ciesorius Aleksandras II. Tai matęsi ir iš jo išvaizdos. Pasakojama, kad pats B. Oginskis to visai neslėpęs, atvirkščiai - didžiuodavęsis. Kaip ten buvę iš tikrųjų - nežinia, bet įpėdinis buvo vertas savo pirmtako - Rietavas klestėjo toliau. 1874 m. prie dvaro buvo įsteigta muzikos mokykla. Jai vadovauti buvo pakviestas 1863 m. sukilimo dalyvis, Varšuvos muzikos instituto absolventas lietuvis Juozas Kalvaitis. Mokykloje buvo mokoma muzikos teorijos, groti smuiku, vargonais, pučiamaisiais. Mokslas trukdavo 3, vėliau net 6 metus. Visus mokinius išlaikydavo pats dvarininkas. Po devynerių metų daugiausia iš mokyklos auklėtinių Rietave buvo suformuotas pilno sąstato (60 žmonių!) simfoninis orkestras. Jam vadovavo čekas Jozefas Mašekas. Kiek vėliau sukurtas dar vienas, pučiamųjų, orkestras. Apie Rietavo muzikantų lygį byloja ir jų repertuaras - L. van Bethoveno, V. Mocarto, J. Haidno kūriniai. Ne kur kitur, o Rietave pirmą kartą atlikta P. Čaikovskio garsioji uvertiūra „1812 metai". Aišku, pats mėgiamiausias Rietavo muzikantų kūrinys buvo garsusis M. K. Oginskio polonezas. Visi orkestrantai turėjo uniformą, gaudavo pusėtiną algą (apie 60 rublių per metus). Koncertai vykdavo ne tik Rietave, bet ir Rygos pajūryje, kitose vietose. 1903 m., dėl B. Oginskio ligos ir kartu prasidėjusio dvaro smukimo, orkestras pradėjo irti. Dalis muzikantų vėliau emigravo į Ameriką, kur sukūrė prieš I pasaulinį karą garsų pučiamųjų orkestrą „Lietuva Hand Chicago".
Oginskiai žinomi ir kaip naujovių, pažangių žemės ūkio metodų diegėjai. 1873 m. Rietave buvo įkurtas Rusijos gyvulių globos draugijos Rietavo skyrius. Draugija pasisakė už žmogišką elgesį su gyvūnais, propagavo veterinarijos naujoves, tinkamus pašarus ir kt. Bene aktyviausiai draugijoje veikė Mykolas Oginskis ir Laurynas Ivinskis. Minėtosios draugijos rūpesčiu 1875 m. Rietave buvo surengta ir pirmoji Lietuvoje žemės ūkio paroda. H. Oginskis tęsė dar tėvo pradėtą žemaitukų veislės žirgų propagavimą. 1881 m. jo iniciatyva buvo įsteigta „Raseinių žemaičių veislės arklių veisimo skatinimo draugija". 1890 m. tokia draugija įsteigta ir Rietave. Šios draugijos išgelbėjo veislę nuo išnykimo, išpopuliarino ją kitose šalyse.
Žodį pirmas vėl tenka vartoti, aprašant H. Oginskio Rietave įdiegtas technikos naujoves. 1882 m. Rietavą, Plungę, Kretingą sujungė pirmoji Lietuvoje telefono linija. 1892 m. Rietave pastatyta pirmoji Lietuvoje elektrinė. Rietavo dvare įsižiebė pirmoji lemputė. Sako, nustebę žemaičiai iš pradžių bandę ją užpūsti, o po to virtinėmis važiavę iš visų pašalių pasižiūrėti.
Kaip ir tėvas, B. Oginskis nebuvo abejingas lietuviškiems reikalams. Štai sužinojęs apie Kražių skerdynes, surinko žinių, tuoj jas išplatino, perdavė Austrijos dvarui ir spaudai.
1902-03 m. B. Oginskis susirgo sunkia psichine liga, o 1909 m., nepalikęs tiesioginių įpėdinių, mirė. Po beveik šimtmetį trukusio klestėjimo prasidėjo ilgas Rietavo smukimas. Daug kas sudegė tais pačiais 1909 m. dvaro rūmuose įsiliepsnojusiame gaisre, dar daugiau suniokota I pasaulinio karo metais. Okupantai vokiečiai išvežė daugumą dvaro turtų, meno kūrinius, nuplėšė varinį rūmų stogą, iššaudė parke gulbes ir fazanus. Iš esmės reikalai nepagerėjo ir Lietuvos Respublikos (1918-40) metais. Vykdant žemės reformą, 1926 m. buvo atlikta dvaro parceliacija. Iš 3353 ha valdytos žemes savininkams palikta ... 80 ha. Neturint išteklių remontui, nykstantys dvaro rūmai 1926 m. buvo nugriauti, o jų plytos parduotos. Nyko parkas, oranžerija. Dėl lėšų stygiaus ir tiesiog dėl neišmanymo Rietavo likimu mažai tesirūpino ir Lietuvos valdžia. Būta ir prošvaisčių. Iš likusių muzikantų atsikūrė Rietavo orkestras, nuo 1918 m. pradėjo veikti vėliau L Ivinskio vardu pavadinta progimnazija. 1928 m. atidengtas Nepriklausomybės dešimtmečiui skirtas paminklas. Laisvę simbolizuojanti skulptūra buvo pastatyta ant akmeninio volo, kuriuo dar 1852 m. lygintas kelias į Endriejavą. Sako, jį traukdavę net keliolika jaučių. Po II pasaulinio karo iš Rietavo liko tik griuvenos ir degėsiai. Tačiau, klausydamas Sibirai vežamųjų raudų, šluostydamas išniekintų partizanų kraują nuo aikštės grindinio, miestelis vėl statėsi, kilo. Tad koks gi jis dabar? Ką įdomaus galima pamatyti Rietave šiandien? Pirmiausia - dar iš tolo - bažnyčią. Didingo pastato viduje verta apžiūrėti atminimo paminklus Irenėjui Oginskiui ir jo žmonai Olgai. Pirmąjį iš juodo ir balto marmuro 1863 m. sukūrė svetimšalis dailininkas A. Cattier (Katje). Šventoriuje išlikęs 1840 m. iš akmens ir medžio padirbtas koplytstulpis. Nežiūrint visų nelaimių, sugriovimų, daugiausia įdomybių - buvusiame dvare. Pirmiausia minėtinas didžiulis, pusėtinai tvarkomas parkas. Atvežtinių medžių čia mažai, tačiau iš Lietuvoje augančių - beveik visi! Ypatinga parko puošmena - senolis, kaip gamtos paminklas saugomas ąžuolas. Vakarinę parko dalį labai pagyvina didelis tvenkinys, o rytinę - pravingiuojanti Jūra. Iš senųjų statinių liko muzikos mokykla, muzikantų bendrabutis, vandens bokštas, keli ūkiniai pastatai, sargo namelis, dalis tvoros, dveji vartai. 1992 m., pažymint Lietuvos elektrifikacijos 100-ąsias ir telefonizacijos 110-ąsias metines, vakarinių dvaro vartų stulpe įrnūryta šią sukaktį žyminti memorialinė lenta. Ta proga atstatyta ir senoji žibintų alėja, atkurta vėjo jėgainė, kuri anksčiau purnpuodavo į bokštą vandenį. Buvo atkasti ir dvaro rūmų pamatai. Dvarvietės pakraštyje, prie kelio į Plungę, šeimos koplyčioje palaidoti Bogdanas Oginskis ir jo brolis Mykolas. Akmeninis paminklas Žymi jų tėvo Irenėjaus kapą. Itin reikšmingame mūsų kultūros istorijai dvaro pastate - buvusioje muzikos mokykloje kuriasi Rietavo istorijos muziejus. Dar vienas kraštotyros muziejus yra 1988 m. L. Ivinskio vardą atgavusioje Rietavo vidurinėje mokykloje. Čia galima apžiūrėti mokyklos istorijos, L. Ivinskio, etnografijos ekspozicijas. Mokyklos vestibiulyje yra V. Žuklio sukurtas L. Ivinskio biustas. 1992 m. miestelio aikštėje atstatytas Nepriklausomybės paminklas. Skulptūrą teko atkurti, o garsusis volas išliko. Apvaikščiojus patį miestelį {tam teks skirti visą pusdienį) reikėtų nepagailėti valandėlės ir Rietavo kapinėms. Surinkus kaulelius iš duobių dvaro parke, 1990 m. į naująją jų dalį perlaidota 13 NKVD aukų. Vykdant tyrimus, nustatyta, kad vieni palaikai - nėščios moters, kiti - vyro, kurio koja, matyt, kankinant nupjauta pjūklu. Šie keliolika - tik dalis aukų. Kraštotyrininkų duomenimis, buvusiame Rietavo valsčiuje pokario metais žuvo apie šimtas rezistentų. Tą liūdną Lietuvai dieną primena ir didžiulis 1989 m. birželio 14 dieną prie kapinių pastatytas koplytstulpis. Senesniąją kapinių dalį puošia prie pagrindinio tako susitelkusios trys koplytėlės. Viena jų išskobta iš vientiso medžio kamieno. Dar vienas Rietavo paminklas pastatytas vakariniame miestelio pakraštyje, prie Žemaičių plento, ten, kur buvo garsioji žemes ūkio mokykla. Reikėtų dar prisiminti bent kelis žymiausius Rietavo žemėje išaugusius, šią žemę išgarsinusius. Iš Rietavo kilęs žymus geografas, limnologijos ir geografijos istorijos specialistas profesorius Vaclovas Chomskis {1909-1976). Dažnai savo gimtinėje apsilanko Belgijoje gyvenantis rašytojas, romanų „Raudonojo arklio vasara", „Mona", novelių rinkinio „Spąstai" ir kitų kūrinių autorius Edvardas Cinzas (Čiužas).
Jei yra laiko, prieš sėdant į valtį, verta paėjėti kilometrą iki Kalakutiškės. Vienoje iš kaimo sodybų yra būdingų Rietavo kraštui formų 1911 m. pastatytas koplytstulpis su šv. Antano ir šv. Jurgio skulptūrėlėmis.
Kaip jau minėta, žemiau senojo Žemaičių plento upė ilgokai vargsta melioratorių jai iškastame kanale. Rimtesnių kliūčių čia beveik nėra, todėl plaukti galima gana greitai. Nuobodoką kelionę paįvairina pakrančių įdomybės. Štai Pelaičiuose, prie pat tilto (148) yra senos kapinaitės. Jose galima pamatyti dailią XX a. pradžios koplytėlę su kelių šventųjų skulptūromis. Žymiai įspūdingesnis liaudies meno paminklas yra kiek žemiau, Pajūryje (145). Vėlgi senose kapinaitėse čia tiesiog per stebuklą išlikęs 1933 m. statytas koplytstulpis su puikiomis Kristaus, Marijos Maloningosios, šv. Juozapo ir šv. Antano skulptūromis. Šiose kapinaitėse yra ir, gaila, jau labai sunykęs, dar iš 1860 m. mus pasiekęs ypač archaiškų formų stogastulpis. 1944 m., vos tik užėjus naujiems okupantams, Pajūrio kaimo vyrai vieni pirmųjų vakarų Žemaitijoje susiorganizavo ir stojo į kovą su nekviestais svečiais. Pirmosioms kautynėms, o vėliau partizanų būriui vadovavo kaimo mažažemis Steponas Greivys-Verpetas. Ilgainiui jis pagarsėjo kaip vienas sumaniausių ir drąsiausių šio krašto partizanų.
Ties Žadvainais {141,5) Jūra pagaliau laisvai suvingiuoja, bjaurusis kanalas baigiasi. Šiandien lyg ir niekuo neišsiskiriantis kaimas 1831 m. sukilimo metu buvo atsidūręs pačiame įvykių sukūryje. Pirmiausia, 1831 m. balandžio mėnesį Žadvainų palivarke buvo įkurta parako gamykla. Pagal planą ji turėjo aprūpinti paraku Raseinių, Telšių ir Šiaulių apskričių sukilėlius. Gamyklai vadovavo Raseinių apskrities sukilėlių laikinosios valdžios narys J. Rimkevičius. Sužinoję apie fabriko egzistavimą, carinės kariuomenės vadai stengėsi jį sunaikinti. Gegužės 19-20 d. Žadvainų prieigose užvirė smarkūs mūšiai. Žuvo 85 J. Rimkevičiaus vadovaujamo būrio sukilėliai. Nors Žadvainai buvo užimti, visą paraką ir amuniciją sukilėliai spėjo išsigabenti.
Nuo Žadvainų, gretimų Rindžių dar prieš kelis dešimtmečius Jūra buvo plukdomas miškas. Iš aplinkinių miškų medieną suveždavo geležinkeliu, arklių tempiamais vagonais. Sulaukę aukštesnio vandens, sielius plukdydavo iki Taurages, Nemuno ir dar toliau.
Žemiau naujojo Žemaičių plento (140), Rindžių ir Plunkėnų Jūrą apsupa miškai. Pati upė, gerokai papildyta Letauso, Plunkės ir Riedės, bėga kiek smarkiau, sušniokščia rėvomis ir slenkstukais. Pavargusi akis turi kur atsigauti. Vietos čia jaukios, nesugadintos civilizacijos, tinkamos papoilsiauti, pastovyklauti.
Lėgų miško pakraštyje, puskilometris aukščiau Deguvos žiočių (131,3; k) prie pat kairiojo Jūros kranto auga ąžuolas milžinas. Gumbuoto kamieno apimtis beveik 6 metrai. Dar vienas, bemaž 5 metrų apimties ąžuolas keroja kitapus - Volungiškės girios papievyje. Ties Deguva Jūra įsiremia į kalvą, Lembo kaimo žmonių vadinamą Alkos Kakta. Pavadinimas sako, kad tai sena šventvietė, alkakalnis.
Dar pora kilometrų, ir Jūra bemaž padvigubėja - susijungia su Aitra (129,2; k). Nuo čia keliauti Jūra galima ir sausą viduvasarį. Patogiausia santaką pasiekti nuo Lembo autobusų stotelės. Lembe daug įdomybių. Suradus laiko, verta paėjėti, apžiūrėti.
Vos žemiau santakos virš Jūros permestas tvirtas lieptas. Iš Grimzdų, Lernbo, kitų aplinkinių kaimų, o dažnai ir iš tolimiausių Lietuvos kampų juo žmonės eina į Gvaldų mišką, ten stovinčią Drungeliškės koplyčią. Nuo upes iki jos - tik kokie 300 metrų, todėl verta sustoti, aplankyti. Pasakojama, kad toje vietoje, kur dabar koplyčia, praėjusiame amžiuje apsireiškė Kristus - vienas žmogus čia rado Jėzaus Nazariečio statulėlę. Ją nunešė į Kvėdarnos bažnyčią, bet po kurio laiko žiūri - vėl ji ant akmens. Kai ir trečią kartą tai pasikartojo, žmogus pastatė ant akmens koplytėlę ir įdėjo į ją apsireiškusią statulą. Panašiai prisisapnavus, apsireiškus, prieš karą kitas žmogus virš mažosios koplytėlės pastatė didesnę. Žmonės šią vietą nuo seno gerbia, laiko stebuklinga. Sakoma, kad stebuklingas ir šalia jos esantis šaltinėlis. Nuo įvairiausių negalavimų galima išgyti, jei apsiriši skaudančią vietą kaspinėliu ir melsdamasis triskart apeisi koplytėlę keliais. Po to kaspinėlį reikia palikti koplytėlėje. Nuo galvos skausmo buvo gelbstimasi, užsidedant medinį Jėzaus Nazariečio vainiką. Ilgainiui koplyčioje buvo susikaupusi ir galybe įvairiausių veidrodžių, jų šukių. Atrodo, tai auka, kad geriau matytum. 1978 m. koplyčia buvo apvogta. Šventvagiai išnešė skulptūrėles, stebuklingąjį vainiką. Svarbiausioji ir meniniu požiūriu vertingiausioji, 1840 m. padaryta Jėzaus Nazariečio skulptūra, dalis kitų šventenybių buvo surastos ir grąžintos atgal, tačiau vainikas, deja, nebeatsirado. Matyt, abejojant, ar veidrodžiai, kaspinėliai atitinka griežtas katalikų bažnyčios normas, vieną dieną jie iš koplytėlės buvo pašalinti. Nežiūrint to, jų vėl atsiranda. Padavimuose minimas akmuo leidžia įtarti, kad ši vieta šventa nuo seno, garbinta dar pagonių.
Rezistencijos metais Gvaldų miške kurį laiką buvo Kęstučio apygardos Dariaus rajono partizanų štabas. Rajonui ilgai vadovavo Petras Balčinas-Pušis. 1952 m. rudenį emgėbistams pasisekė štabą likviduoti. Tų metų pabaigoje, išbuvęs miške daugiau nei 8 metus, žuvo ir pats P. Balčinas.
Ties lieptu Jūron įsrūva Glivija (128,8; d). Kitapus, kairiajame krante, mažas upeliukas perskrodžia daubą, vadinamą Vilkduobe. Taip vadinosi ir čia stovėjęs malūnas. Pasakojama, kad seniau čia būdavo kasamos duobės vilkams gaudyti. Minėtąjį upeliuką maitina vandeningas, gamtos paminklu laikomas Grimzdų šaltinis. Jo versmės - kilometras į rytus nuo upės. Kiek žemiau Jūros pakrantes apstoja jauni, bet liemeningi, išlakūs ąžuolai. Vėl gražu, smagu, net irkluoti, skubėti nesinori.
Ties Paragaudžiu virš Jūros pakimba bene pirmasis kelyje kabantis lieptas (126,5). Kairiau jo, vos keli šimtai metrų nuo upės, eglyno pakraštyje yra retas centrinėje Žemaitijoje archeologijos paminklas - Paragaudžio pilkapiai. Tai nedideli, kai kur vos žymūs, kai kur gal kokį metrą virš žemės pakilę, 7-10 m skersmens kauburiai. Vietomis matyti sampilo pakraštyje išdėti akmenų ratai. Šį vertingą archeologijos paminklą surado kraštotyrininkas Vladas Statkevičius. Pilkapyną ištyrė 1985-92 m. čia dirbusi Mykolo Michelberto vadovaujama Vilniaus universiteto archeologinė ekspedicija. Nustatyta, kad žmonės čia laidoti I-II amžiuje. Prieš laidotuves pilkapio vietoje buvo atliekamos kažkokios apeigos su ugnimi. Mirusieji guldyti į skobtinius karstus. Akmenų vainikas simbolizavo jų atribojimą nuo gyvųjų pasaulio. Dėta daug įkapių - geležinių darbo įrankių ir ginklų, žalvarinių papuošalų. Rasti ir emalės karoliai, pagaminti Romos imperijoje. Panašūs laidojimo papročiai pirmaisiais m. e. amžiais buvo paplitę plačioje teritorijoje - dalyje Žemaitijos, visoje šiaurės Lietuvoje. Jūra - šios archeologinės kultūros pietvakarinis pakraštys.
Paragaudžio pilkapynas - tik vienas iš penkių kaimo archeologijos paminklų. Čia yra dar keturi senkapiai. Vieną iš jų 1973 m. tyrinėjo Telšių kraštotyros muziejaus archeologinė ekspedicija, vadovaujama V. Valatkos. Be suardytų, rasta per 70 IX -XII a. kapų. Iš kitų išsiskyrė dvigubas moters ir vaiko X a. kapas. Moteris palaidota nedeginta, skobtiniame karste, gražiai papuošta. Virš jos palaikų rastas drobės ryšelis su sudeginto kūdikio kauliukais ir įkapėmis. Tačiau svarbiausia, kad minėtasis ryšelis buvo surištas rinktine technika austa juostele. Ko gero, tai pati seniausia Lietuvoje žinoma juosta. Labai įdomu, kad tiek jos ornamentai (stilizuota S raidė), tiek spalvų derinys (raudona, šviesiai pilka ir ruda) būdingi ir šiame amžiuje austoms juostoms. Laidojimo paminklų gausumas byloja, kad senovėje Paragaudyje ar kažkur netoli turėjo būti nemaža gyvenvietė. Istorikai E. Gudavičius, A. Nikžentaitis, remdamiesi daugeliu argumentų, linkę kaimą sieti su XIII a. pabaigoje - XIV a. pradžioje kryžiuočių kronikose minima Pagraudės žemė. Tiesa, pavadinimai kiek nesutampa. Dėl Paragaudžio vardo senumo ir tikrumo abejoti netenka (kilęs iš upelio Ragauda pavadinimo), todėl lieka manyti, kad vietovardis kiek iškraipytas kronikose. E. Gudavičiaus nuomone, taip galėjo atsitikti todėl, kad kryžiuočių kariuomenių vedliais dažniausiai būdavo pavergtieji prūsai. Prūsiškai pagraudė - pamiškė, pagirys. Neįprastai skambantį vietovardį vedliai pakeitė jiems suprantamu, o iš jų jį perėmė ir kryžiuočiai. Beje, Paragaudis tikrai yra prie didelių miškų. Pagraudės teritorija galėjo apimti visą šiandieninio Šilalės rajono vakarinę dalį. Kelis dešimtmečius ji buvo viena svarbiausių Lietuvos kovų su kryžiuočiais arenų.
Paragaudžio kaime, jau kiek tolėliau nuo Jūros, yra ir įdomių gamtos paminklų - maždaug 3 m apimties pušis, beveik 2 m (!) apimties kriaušė ir labai senas kadagys.
Palikusi Paragaudį, ramiai vingiuodama, Jūra atplukdo prie Kvėdarnos - Švėkšnos plento (123). Seniau čia buvo medinis tiltas, vadintas Makdonaldo vardu. Ir tikrai - 1812 m. per šias vietas traukė Napoleono armijos daliniai, vadovaujami maršalo A. Macdonald'o. Atrodo, senąjį tiltą jie ir buvo pastatę. Nuo tilto patogiausia paėjėti iki Kvėdarnos. Kelias ne toks trumpas - apie 2 km, tačiau tai viena įdomiausių vietovių prie Jūros.
Vardą miesteliui bus davęs mažas Kvėdarnalės upeliukas. Dar prieš šimtmetį jis buvo vadinamas Kvėdainale, o Kvėdarna - Kvedaina. Tikrų žinių apie gyvenvietės egzistavimą yra iš XVI a. 1554 m. minimas didžiajam kunigaikščiui priklausęs dvaras, o 1568 m. - ir prie jo išaugęs miestelis. 1569 m. Žygimanto Augusto rūpesčiu Kvėdarnoje pastatyta pirmoji bažnyčia. Nuo 1609-ųjų pradėjo veikti ir parapinė mokykla. 1631 m. Kvėdarnai buvo suteikta teisė kartą per savaitę rengti turgų. Tai, aišku, miestelį labai pagyvino. Į turgus atvykdavo pirkliai iš netolimo Klaipėdos krašto. XVIII a. pradžios karai, krašte siautęs badas ir maras Kvėdarną gerokai nualino, tačiau nuo XVIII a. antrosios pusės ji vėl pradėjo smarkiai augti. Ypač svarbią reikšmę miesteliui galėjo turėti 1792 m. gautos Magdeburgo teisės, tačiau 1795 m. prijungus didžiąją LDK dalį prie Rusijos imperijos, jos buvo panaikintos. Nežiūrint to, 1833 m. Kvėdarnoje jau gyveno 355, 1880 m. - 699, o 1897 m. net 1290 žmonių. Nemažą jų dalį sudarė žydai, daugiausia prekybininkai. Žinoma, kad XIX a. pabaigoje Kvėdarnoje buvo apie 50 prekybinių įstaigų - smuklių, krautuvėlių. Po 1863 m. sukilimo, kuriame gana aktyviai dalyvavo ir kvėdarniškiai, carine administracija miestelį pavadino Konstantinovu. Aišku, tarp vietinių žmonių šis vardas niekada neprigijo. 1883 m. Kvėdarnoje buvo įsteigtas paštas, o 1884 m. - vaistinė. Nacionalinio atgimimo metu, jau 1907-aisiais Kvėdarnoje buvo suorganizuotas pirmasis lietuviškas vakaras. Nepriklausomybes (1918-40) metais Kvėdarna buvo valsčiaus centras, tačiau labiau neišaugo. Tuos laikus primena išlikusi pieninė, kuri tuomet buvo didžiausia ir moderniausia visoje Taurages apskrityje. Pokario metais prie Kvėdarnos, kaip ir daug kur Lietuvoje, aktyviai veikė rezistentai. Paskutiniai apylinkės partizanai Petras Oželis-Jaunutis ir Feliksas Urbonas-Algirdas žuvo tik 1959 m. gegužės 4 d. (!) Buišiuose. P. Oželis išėjo partizanauti turėdamas šešiolika metą, o žuvo dvidešimt penkerių.
Kai kuriuos Kvėdarnos istorijos momentus primena išlikę pastatai, seni ir nauji paminklai. Visa senoji miestelio dalis - gatvės ir aikštės - dar XVI a. bruožų išsaugojęs urbanistikos paminklas. Virš miestelio iškilusi bažnyčia statyta neseniai, 1936-43 m. Jos viduje yra vertingų dar XIX a. sukurtą dailės kūrinių - trys altoriai, šv. Antano ir šv. Roko skulptūros. Bažnyčios šventorių puošia meniškas žymaus Kvėdarnos parapijos žmogaus, kunigo ir kalbininko Kazimiero Jauniaus atminimo kryžius. Pastatytas 1931 m., vėliau jis sunyko, todėl atgimimo metais buvo atstatytas. Priešais bažnyčią iš tolo šviečia 1930 m. vietos šaulių iniciatyva pastatytas paminklas su trim bareljefais ir dedikacijomis - Vytauto Didžiojo 500-osioms, Vilniaus 600-osioms ir Nepriklausomybės 10-osioms metinėms. Dar vienas Kvėdarnos paminklas - „Žuvusiems už Lietuvą tremtyje ir Tėvynėje 1940-1953" - buvusios saugumo būstinės vietoje pastatytas 1989 m. Iniciatoriai - vietos tremtiniai, politiniai kaliniai, pirmiausia - kraštotyrininkas Kęstutis Balčiūnas. 1991 m. kryžiumi taip pat pažymėta vieta prie žydų kapinių, kur pokario metais stribai ir saugumiečiai užkasdavo savo aukas - rezistentus, jų rėmėjus, kitus valdžiai neįtikusius kvėdarniškius. Žinoma, kad vien 1947-48 m. čia buvo palaidota apie 40 žmonių, tačiau bendras aukų skaičius, matyt, gerokai didesnis.
Pagrindine Kvėdarnos gatve apsodinta ąžuoliukais. Į vakarus jų eilė tęsiasi iki Dariaus kaimo, į rytus iki Girėno gimtinės Vytogalos. Taip 1989 m. buvo pagerbti Atlanto didvyriai. Daug lankytinų vietų yra Kvėdarnos kapuose. Vos įžengus, krenta akin daili, rodos, 1820 m. statyta koplyčia. Nuo pat lietuviškos spaudos draudimo pradžios Kvėdarna garsėjo knygnešiais. Vienas jų, Petras Kavaliauskas (1847-1935), palaidotas šiaurvakarineje kapinių pusėje. Dar būdamas jaunuolis, P. Kavaliauskas apako, todėl jo, kaip invalido, cariniai valdininkai neįtardavo. Yra žinių, kad jau nuo 1880 metų, orientuodamasis pagal vėją, medžius ir upelius, pasikliaudamas atsitiktinai sutiktais žmonėmis, P. Kavaliauskas nukeliaudavo net į Tilžę, o parneštas knygas platino Kvėdarnos, Rietavo ir kitose apylinkėse. Tik 1884 m., važiuodamas su knygomis pro Plungę, P. Kavaliauskas įkliuvo caro uriadnikui. Vėl padėjo pasiaiškinimas, kad jis aklas, įsėdęs pakeliui ir visai nežinąs, nei kieno čia vežimas, nei knygos. P. Kavaliauską žandarai paleido, tačiau arklį, vežimą ir knygas jis, aišku, prarado. Netoli koplyčios aukštas paminklas žymi vietą, kur palaidotos devynios sovietinės kariuomenės aukos. Siautėję Lietuvoje ir anksčiau, prasidėjus karui su Vokietija, sovietų kariškiai pasijuto visai nebekontroliuojami ir pasirodė, kas esą. Vien už tai, kad klausėsi radijo, 1941 m. birželio 24 d. netoli Kvėdarnos esančiame Drobūkščių (Uosynės) kaime jie nužudė tris brolius Puleikius - Juozą, Jurgį, Stanislovą. Tai buvo padaryta pačiais sadistiškiausiais būdais. Juozui nukirto rankas, po to subadė durtuvais, Stanislovui nurėžė nugaros odą, o paskui sušaudė. Žudynes vertė stebėti Juozo Puleikio samdinę Juzefą Pociūtę. Po egzekucijos Puleikių tėvą privertė kelti žudikams vaišes. Tame pačiame kaime, įsiveržę į ką tik vedusių Liudviko ir Sofijos Stasyčių sodybą, kareiviai papjovė jų telyčią. Skerdienai apdoroti panaudojo šeimininkų paklodes. S. Stasytienė jas išplovė ir padžiovė, o dalinio politrukas nusprendė, kad ji taip duoda ženklą vokiečiams. Baisiausiai sumušęs, galop dar nukirto moteriai ranką ir nušovė. Panašiomis aplinkybėmis žuvo dar penki Kvėdarnos ir jos apylinkės žmonės. Jų pavardės - paminklo lentoje. Kvėdarnos kapinėse yra ir du reti Lietuvoje gamtos paminklai - bemaž 3 metrų apimties europiniai maumedžiai.
Kitapus Jūros, tiesiai priešais Kvėdarną - Pajūralis. Panorus apsilankyti, vėl teks nukulniuoti pusantro kilometro. Bažnytkaimio pakraštyje, buvusiame pilkapyne, žmonės laidoti II-IV amžiuje. Pajūralio dvaras žinomas nuo 1711 m., pats miestelis - nuo 1821 m. Iki XVIII a. vidurio, kol tapo Pajūraliu, vietovė vadinta dar ir Naujadvariu, Pajūriu. 1906-08 m. statytą bažnyčią puošia ypač vertingas meno kūrinys - trylikos skulptūrų grupė „Trys karaliai". Pajūralio kapinėse yra šiam kraštui būdingų formų 1933 m. statytas koplytstulpis.
Nuplaukus nuo Kvėdarnos - Pajūralio kelio tilto nepilnus tris kilometrus, ilgas kabantis lieptas vėl duoda ženklą, kad reikia sustoti. Nuo XVII ar XVIII a., kai buvo pastatytas malūnas ir pakreipta upės vaga, Jūra čia vis ardo Padievaičio kaimo piliakalnį. Dar ir šiandien likusi dalis aikštelės, gabalėlis 7 m aukščio pylimo, 1,5 m gylio gynybinis griovys. Prie piliakalnio šliejasi taip pat gynybiniu grioviu nuo aukštumos atskirtas beveik hektaro dydžio papilys. Dydis leidžia spėti, kad čia būta tikrai neeilinės tvirtovės. 0 apsigyveno žmonės šioje vietovėje ne vėliau kaip III amžiuje. Tai paliudija 1986 m. papilyje rasta Romos moneta, kaldinta imperatoriaus Gordiano III valdymo metais (238-244). Rasta čia ir lipdytų grublėto paviršiaus bei žiestų puodų šukių. Jos liudija, kad sodybos čia stovėjo ir I tūkstantmečio viduryje, ir II tūkstantmečio pradžioje. Kaip jau buvo minėta, istorikai E. Gudavičius, A. Nikžentaitis mano, kad Paragaudžio, Kvėdarnos, Padievaičio apylinkės XIII-XIV a. priklausė Pagraudės žemei. Istoriniai šaltiniai liudija, kad šioje teritorijoje stovėjo vadinamoji Gedimino pilis. Sprendžiant iš pavadinimo, ji tiesiogiai priklausė didžiajam kunigaikščiui, buvo jo administracinis centras Žemaitijoje, o tuo pačiu - vienas svarbiausių atramos taškų kare su kryžiuočiais. Padievaičio piliakalnio ir gyvenvietės geografinė padėtis, dydis leido minėtiems istorikams spėti, kad Gedimino pilis stovėjo būtent čia. Šią hipotezę remia ir vietovardžiai. Štai prie pat Padievaičio, kitame Jūros krante tebėra kaimas Libartai (seniau - Liubartai). Jo pavadinimas liudija, kad kadaise galėjo čia viešpatauti Gedimino sūnus Liubartas. 0 kur sūnaus valdos, ten ir tėvo. Yra manančių ir kitaip. Istorikas R. Batūra linkęs Padievaityje lokalizuoti pilį, šaltiniuose vadinamą „Kedeystain". Nežiūrint to, kuriai nuomonei pritarsime, 1329 m. įvykius šiose pilyse teks aprašyti vienodai. Abi jos, kaip ir Medvėgalio, Gegužės, Aukaimio pilys buvo užimtos ir sunaikintos to paties ypač galingo kryžiuočių žygio metu. Be daugelio kitų talkininkų jame su savo kariuomene dalyvavo ir Čekijos karalius Jonas Liuksemburgietis. Žygį eilėmis aprašė jį lydėjęs prancūzų poetas Wilhelm de Machaut (de Mašo).
Padievaičio kaimo pavadinimas sako, kad kažkur netoli turėtų būti sena šventviete. Ir tikrai - pietinėje piliakalnio papėdėje, kairiajame Druskinio upelio krante guli didokas akmuo, vadinamas Velnio Sostu. Neveltui - į jame iškaltą įdubą atsisėsti visai patogu. Jei tikėsime padavimu, įduba visai neiškalta... Sako, susipykęs kartą velnias su kunigu (matyt, Kvėdarnos - VA.) ir nusprendęs sudaužyti jo bažnyčią. Susirado didžiulį akmenį ir pradėjo tempti. Beeidamas nuvargo, nusprendė pailsėti. Pasidėjo akmenį, atsisėdo ant jo ir aptingo. Besėdint ir pyktis praėjo. Velnias atsikėlė ir nudūmė, o ten, kur jis sėdėjo, liko įduba. Matyt, šiose vietose nelabasis mėgdavo lankytis ir vėliau, nes tvirtinama, kad čia veikė velnių mokykla. Senas velnias sėdėdavęs soste ir mokydavęs savo vaikus. Kai pamokos baigdavosi, jis užrašinėdavo svieto nusikaltimus. Mėgdavo velnias ir su žmonėmis pabendrauti. Kaip išdėstė vienas seniokas, jo „tievs pasakuoja, kad su kitas vaikas netuoli Velne kriesla ganydava gyvulius i mušdava tekinį. Ateidava tuoks su vyna skyle nuosie i prisidiedava pry pymenų. Ale kai uns paleisdava, tekinis kniaukdams nurydiedava - nie nerasdava". Visa tai - „tikra teisybi", nes „tievuks - ne melagis". Velnio Sosto paslaptys atsivėre, kai 1971 m. jo aplinką ištyrė archeologinė ekspedicija, vadovaujama V. Urbanavičiaus. Išaiškėjo, kad, nors šiandien akmuo atrodo įsmegęs, po juo yra savotiškas iš mažesnių akmenų sukonstruotas postamentas. Nuo upelio puses Velnio Sostą juosia didelių akmenų puslankis. Įrenginio viduje aptikta duobe su laužo liekanomis. Netoliese rasta ir aukojimo pėdsakų - puodų šukių, gyvulių kaulų. Ekspedicijos metu taip pat pastebėta, kad sėdinčio ant akmens žmogaus balsas, jei klausysimės nuo piliakalnio, kelis karus sustiprėja. Ir tai - nežiūrint į garsui kelią pastojančius medžius. Padievaičio šventvietė, archeologų nuomone, galėjo būti sunaikinta XIV a. pirmoje pusėje, galbūt spėjamo 1329 m. užpuolimo metu.
Padievaičio kaimas davė Lietuvai žymų karvedį, generolą Praną Liatuką (1876-1945). 1919 m. spalio mėnesį tapęs Lietuvos kariuomenės vadu, P. Liatukas vadovavo jos pergalingos kovoms prieš bermontininkus. Pokario metais NKVD P. Liatuką suėmė ir nukankino.
Ties Palaiviu, šiek tiek aukščiau sravaus Vėžaus žiočių (117,4; k), Jūroje suraibuliuoja Kvėdarnos - Jomantų kelio brasta. Dešinėje, vos puskilometris nuo upės - paskutinė maršrutinio autobuso stotelė. Jei yra reikalas, galima išvykti į Šilalę. Pasveikinta nuotaikingo upeliuko Labaus (115,5; d), Jūra priartėja prie Visdžiaugų. Pakibę virš upės elektros laidai (114,3) rodo, kad, jei yra noro, čia patogiausia sustoti ir apžiūrėti kaimo ąžuolus. Vienas jų, 5,5 m apimties, su sena koplytėle, šlama koks kilometras nuo upės, prie vieškelio į Jomantus. Kitas - dvigubai toliau, vakariniame kaimo pakraštyje, buvusioje dvarvietėje. Jo kamienas drūtesnis (5,7 m}, o šakos tvirtai apkabinusios šalia augančią liepą.
Ties Gūvainiais, kairiajame Jūros krante yra graži, šiek tiek piliakąlnj primenanti kalva. Sako, čia ir dabar žmones gąsdina nelabasis. Gyvena jis visai netoli, po čia pat Jūron srovenančio upeliuko slėnyje gulinčiu akmeniu.
Persiritusi dar per kelias rėvas, Jūra sutinka Lokystą (108; k). Pusantro kilometro žemiau, ties Žvėre (106,5; d) jau tiesiog privalu sustoti. Šiek tiek aukščiau santakos, dešiniajame Jūros krante, besunykstančių Kirnių II kaimo galulaukėje ilsisi žuvę 1863-aisiais. Po laimėto Papilės mūšio, persekiojama įsiutusios carinės kariuomenės, 1863 m. birželio 30 (18) d. prie Jūros besiglaudžiančiame Pažvėrio miške buvo sustojusi poilsiui sukilėlių rinktinė, vadovaujama vieno iš žymesnių sukilimo vadų - Boleslovo Dluskio-Jablonovskio. Sukilėliai dar nebuvo spėję išstatyti apsaugos, kai juos puolė gana didelis (trys kuopos pėstininkų, eskadronas dragūnų, 40 pasienio žvalgų) carinės kariuomenės dalinys. Nepasiruošę mūšiui, sukilėliai patyrė didelių nuostolių ir, nors labai atkakliai priešinosi, buvo priversti trauktis. Ne visai patikimais Rusijos karinių žinybų duomenimis mūšyje 147 sukilėliai žuvo, 3 pateko l nelaisvę. Būrys taip pat neteko gurguolės, 34 arklių, vaistinės, daug ginklų ir šaudmenų. Po tokių nesėkmingų kautynių B. Dluskis, pasak jo paties, pasitraukė į užsienį ieškoti lėšų ir žmonių naujoms ginkluotoms pajėgoms ir kovoms. Jo būrio likučiai prisijungė prie taip pat Žemaitijoje veikusio Jono Stanevičiaus sukilėlių dalinio. Atrodo, kad būtent šis mūšis apdainuotas K. Jauniaus kadaise išgirstoje ir užrašytoje „Lenkų dainoje".
Popieriuje išlikusią istoriją pratęsia vietinių žmonių pasakojimai. Pagal juos, kautynėms pasibaigus, kareiviai suvarė aplinkinių kaimų žmones, liepė iškasti duobę ir palaidoti apiplėštus, apnuogintus sukilėlių kūnus. Matyt, jau tada kapas tapo savotiška šventviete. Pasiturintis žmogus Stasys Grajauskas žemės plotelį su kapu 1906 m. nusipirko ir gražiai sutvarkė, pastatė kryžių. Taip pat pasakojama, kad šio amžiaus pradžioje žmonės nupjovė netoliese augusį drevėtą ąžuolą. Jo viduje buvo rasti pažaliavę, griaučiai, ginklai, žiedas. Iš įrašo žiede išaiškėjo, kad čia buvo pasislėpęs ir nesulaukęs pagalbos (matyt, buvo sužeistas) mirė vienas iš sukilėlių karininkų. Kapo vietą šiuo metu žymi paprastas laukų riedulys. Už jo matyti ir kapo duobės kontūrai. Nors arčiau nėra jokios stambesnės gyvenvietės ir l čia teveda vos pastebimas takelis, prie kapo gėlių niekada netrūksta. Pokario metais šios vietos vėl buvo aplaistytos Lietuvos laisvės gynėjų krauju. 1946 m. birželio 1 d. gretimame Pažvėrio kaime saugumiečiai apsupo vietinių partizanų būrį. Sunkiose kautynėse apie dešimt partizaną žuvo ir tik keli iš apsupimo išsiveržė. Tačiau ir priešų nuostoliai, matyt, buvo nemenki.
Ties Keberkščiais lapotu slėniu Jūron atgarma Ilgotis (104; k). Kairiajame jo krante, koks puskilometris nuo Jūros, guli įspūdingo dydžio akmuo. Sako, kitąsyk ant jo rinkdavęsi šeši katinais pasivertę velniai. Prisiviliodavę dar iš Raganinės miško raganų ir linksrnindavęsi. Keberkščių kaime taip pat yra senų, glėbiais matuojamo storio medžių - du beržai, dvi guobos, kaštonas. Na, o visai prie pat Jūros šlama 6 rn apimties tuopa.
Minėtoji Raganinė jau gretimame sodžiuje, Tūbučiuose. Yra čia ir kalnas - Ragankalnis. Anot labai tikroviškai pasakojusios senutės čia „senų senuovieje gyvena ragana. Tai buvusi laba sena i negraži rnuoteris i laba neduora. Ale pry jos aidavę žmuonys visuokių patarimų diel sveikatas, o kiti ir neduoras reikalas - a mergai reikdava bema prisiviliuoti, a svetimas karves pakerieti... Kai jau žmuoniems ji pakyrieji, paskundi vienuoliam, i any pagava tan ragana i padari teisma. Ragana buva sudeginta an kalna tami miške".
Žemėliau Ilgoties, prasidėję gražiu ąžuolynu, dešiniuoju Jūros krantu tęsiasi Lileikėnai. Kairėje suboluoja Pajūris, upė persiverčia per vieną rimtesnių kliūčių - malūno užtvanką (101,5), o dešinėje, prie pat Jūros, iškyla Lileikėnų piliakalnis. „Pilej yr užkasti dideli turta. Par tat kartas naktimis ant kaina lypsnikes žybčiuo. Tat auksine pininga deg. Žmuonys bandi kasti, i nesekės. Matyt, turta užkeikti yr". 1912 m. prie piliakalnio buvo rastas Romos monetų lobis - 2 variniai ir 3 ar 4 sidabriniai pinigai. Tai liudijimas, kad žmonių čia gyventa nuo pirmųjų mūsų eros amžių. Taip pat šalia piliakalnio yra senkapis, kurį „seni žmuonys vadin Milžinkapiu. Saka, milžina tin palaiduoti". Jei taip, tie milžinai turėjo gyventi VII-IX a. Apie tai byloja radiniai - kalavijas, peikena, ietigaliai, įvairūs smeigtukai, segės. Lileikėnų kaime, keli šimtai metrų šiauriau piliakalnio, guli neperdidžiausias, tačiau savitai korėtas, margaspalvis akmuo - gamtos paminklas.
Kitas, kur kas didesnis, galingą pilį primenantis piliakalnis yra visai netoli, Pakisyje, prie Kisės (100,3; d). Iš lengviau prieinamos aukštumos puses piliakalnį gynė lanku jį apriečiantis, dar ir šiandien sunkiai perkopiamas, nuo griovio dugno 11 m aukščio pylimas. Į pietvakarius nuo piliavietės, už gynybinio griovio buvo pilėnų gyvenviete. Apie tai byloja kur ne kur iš kurmiarausių išlindusios lipdytų ar žiestų puodų šukės. Piliakalnio dydis sako, kad čia kovų su kryžiuočiais metu galėjo stovėti viena iš svarbesnių Jūros gynybinės sistemos pilių. Pilės aikštelė neapaugusi. Smagu čia pasėdėti, pasiklausyti padavimų. 0 jų tikrai daug. Mat pilyje ir dabar tebegyvena užburtas valdovas. Kartais naktį jis tris kartus pasibeldžia į užrūdijusias pilies duris. Kai jos atsiveria, išjoja valdovas ant balto žirgo, o paskui jį ir visa vilkstinė raitelių. Sutrimituoja ragu ir nudulka visi vieškeliu. Nakčiai baigiantis vėl visi grįžta į pilį. Taip pat „pasakuo, kad pilėj gyvenęs milžins su tievas. Syki ans rada mūsų kartuos žmuogų bearunt dirvą. Milžins pajiemie tun žmuogų su dviem arklias i plugu, įsikiša į sava pirštines nykštį i parneši paruodyti tievū. Tas pasaki: „Puo mūsų amžiaus bus tuoky žmuonys". Kai numyri, anus palaiduoje unt Milžinkape. Ilga iš piles trys paneles išeidavusias naktimis ir verkdavusias unt sava mylema milžina kapa". Milžinkapiu vadinamas senkapis tikrai yra netoli piliakalnio, Kunigiškiuose. Tačiau didžiausia šio kaimo įžymybė - prie pat piliakalnio, Kisės kairiajame krante tįsantis didžiulis akmuo. „Senuoviej un ta kurendava aukas. Te veršį paaukuodava, sudegindava. Ten buva šalia angle, kaulų. Saka, būdava i pirmagimį vaiką paaukuodava, sudegindava. Senuole mūsų pasakuoja. Tas akmū vadindavuos Aukuru". Vėliau „žmuonys, pareidami iš muojavinių, iš Pajūri vakaras rasdava besiblaškuntį, beverkuntį kūdikielį pry Kises. Tas sakydava: „Koks nelaimings parejau unt svieta, kad munys neapsikrikštyje". Pastati kuoplytieli su Juonu Krikštytuoju. Nū tada akmenį i pavadina Juonuka akmeniu". Ar teisūs senoliai, kaip buvo iš tikrųjų, 1971 m. nusprendė išsiaiškinti archeologas V. Urbanavičius. Tyrinėjimų metu prie akmens tikrai buvo rastos pagoniškos šventvietes liekanos. Vieta seniau čia buvo pelkėta, todėl Aukuro aplinką prie jo lankęsi žmonės išgrindė šakomis ir akmenimis. Pasitvirtino ir pasakojimai, kad čia būdavo aukojama. Rasta ugniavietės pėdsakų, įvairių gyvulių, net arklio kaulų. Įspūdingiausios informacijos suteikė rastos šukės. Pagal jas nustatyta, kad šventvietė veikė dar XVI ar net XVII a. Su archeologų atradimais įdomiai siejasi išlikę 1740 m. inkvizitorių vykdyto raganų „teismo" dokumentai. Kažkoks Jonas Koliška tardomas pasakė, kad jo žmona Kotryna raganauti, skraidyti išmokusi Pakisyje prie upelio. Atrodo, čia minima ta pati senoji, dabar jau raganų buveine laikoma šventvietė. Kažkuria prasme su šia vieta siejasi ir 1874 m. rašiusio kraštotyrininko J. Huszynski'o pastaba, kad kadaise Pajūrio apylinkėse garbintas šio krašto globėjas Dievaitis Pajūris.
Prie Kisės upelio, koks puskilometris į vakarus nuo Aukuro, yra dar vienas „velnia nešts i pamests" akmuo. Kaip užrašė kraštotyrininkas V. Statkevičius, „Velykų naktį velne neši i tun daubą tun akmenį. Eidams žmuogus sutika anus i pasaki: „Tegul bus pagarbints". Any išsigunda i akmenį pameti".
<< Į TURINĮ >>
|
