Aitra

Kam teko keliauti Tverų, Lopaičių apylinkėse, tas, aišku, žino Ruškį - malonų išsimaudyti, atsigaivinti ežeriokštį. Kaip tik piečiau jo, vieno iš aukščiausių Žemaitijos kalvynų papėdėje ir prasideda girių upė Aitra, dėl savo menkumo čia dar vadinama Aitralė. Pradžioje ji apsisuka aplink Lopalčių piliakalnį, prisigeria, matyt, čia viešpatavusio kunigaikščio Vykinto narsos. Greitai ši būdo savybe pasireiškia. Piečiau Tverų, įsibėgėjusi tiesiu grioviu, mažoji Aitralė atakuoja daugiau nei dvigubai už save didesnę Laukę... ir nugali. Toliau vingiuojanti upė vadinama Aitra. Nuo santakos (31,3), jei vanduo ypač aukštas, jau galima bandyti plaukti. Vidutinis debitas čia - 1,1 m³/s, nuolydis taip pat pusėtinas - 0,86 m/km. Tačiau būtina žinoti - iki pat senojo Žemaičių plento kankins užtvaros, seklumos. Ne kelis, o keliolika kartų gali tekti iš baidarės išlipti, ją stumti, nešti. Vandens lygiui bent kiek smuktelėjus, žygis čia apskritai neįmanomas. Šitaip rizikuoti gal ir verta, nes žemiau Vincentavo, ties Pečiuliške upę apsupa eglynai, čia ji tikrai graži.
Atvykti prie Aitralės ir Laukės santakos patogiausia nuo Žemaičių plento atsišakojančiu, pro Žeberius į Tverus vedančiu vieškeliu. Ryčiau jo, prie tilto per Laukę, yra senos Vincentavo dvaro kapinaitės, vietinių vadinamos Minikio Kapais. Čia palaidotas vienas pirmųjų Lietuvos agronomų - Karl'as Otto von Munnich'as (1834-1895). Iš Prūsijos vadovauti Rietavo žemės ūkio mokyklai jį pasikvietė kunigaikštis Irenėjus Oginskis. K. Munnich'as Rietavo „mokslinyčėje" dirbo nuo 1858 iki 1863 metų. Paruošė mokymo programą, rūpinosi geresnių gyvulių, javų veislių, tobulesnės žemės ūkio technikos įdiegimu. Mokėjo lietuviškai. Po I. Oginskio mirties, 1863 m. sukilimo mokykla pakriko, tačiau K. Munnich'as iš Lietuvos nebeišvažiavo, nusipirko Vincentavo dvarą ir čia ūkininkavo. Senesni apylinkių žmonės prisimena ir tame pat kalnelyje palaidotą jo žmoną, dvarininkaitę iš netolimo Tauravo, Feliciją Černiauskaitę. Ji garsėjo kaip homeopatijos specialistė, yra išgydžiusi ne vieną Vincentavo apylinkių žmogų. Munnich'ų kapavietė ne kartą išniekinta, bet išlikusi. Galima aplankyti, pagerbti.
Dar vienas istorijos ženklas Vincentave - šiek tiek aukščiau santakos su Aitralė prie Laukės prigludusi sodyba, iki šiol vadinama Joniškiu. Vardas primena, kad iki suėmimo čia ūkininkavo Tverų valsčiaus viršaitis, Rainių miškelio kankinys Jonas Jakštas.
Patogiausia ir paprasčiausia žygį Aitra pradėti prie Labardžių, nuo senojo Žemaičių plento (21). Upė čia jau kiek vandeningesnė - 1,36 m³/s, nuolydis iki žiočių panašus kaip ir aukštupyje - 0,7 m/km. Bet svarbiausia, jog beveik nėra užtvarų. Prieš sėdant į baidarę, galima pasivaikščioti po Labardžius. Kaimas žinomas nuo 1565 m. Matyt, tuo metu čia gyventa turtingų žmonių, nes 1941 m. Labardžiuose rastas XVI a. pabaigoje paslėptas apie 300 monetų lobis. Dauguma pinigų - Aleksandro Jogailaičio, Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto laikais kaldinti lietuviški pusgrašiai, dvidenariai ir denarai. 1738 m. čia buvo 18 sodybų. Prieškaryje, 1926-27, 1932-34 m. Labardžiuose veikė prie liaudininkų partijos besišliejusios Lietuvos jaunimo sąjungos skyrius. Jaunimiečiai pasižymėjo antikatalikiškomis pažiūromis. Į Labardžius skaityti laisvamaniško turinio paskaitų jie kviesdavosi patį J. Šliūpą. Kaip liudija 1933 m. laikraščiai, „valstiečiai, sužinoję, jog į tolimą Žemaičių kaimo užkampę atsilankys d-ras Šliūpas, subruzdo ir visur tik buvo kalbų apie tai. Paskaitai ruošėsi jauni ir seni. Rugsėjo 10 dieną iš pat ryto pradėjo rinktis žmonės pėsti ir važiuoti net iš kaimyninių valsčių". Renginio nesutrukdė net pavasarininkų tuo pat metu organizuota gegužinė. J. Šliūpo paskaitos vykdavo didžiausioje tuo metu Labardžiuose B. Trakienės troboje. Įdomu, kad ji, nors pasikeitusi, bet išlikusi, yra šiaurinėje Žemaičių plento pusėje, pačiame rytiniame Labardžių pakraštyje. Gal dėl jaunimiečių veiklos, gal dėl bendro daugumos kaimiečių nusiteikimo Labardžiai prieškario metais pradėti vadinti bedievių kaimu. Beje, visos Rietavo klebono pastangos pastatyti čia bažnyčią tikrai nuėjo perniek. Labardžių jaunimiečių organizacijai, matyt, nemaža įtakos darė ir pogrindyje veikę komunistai. Todėl vietinė administracija ja ypač domėjosi, o progai pasitaikius ir išvis uždarė.

Labardžių koplytstulpis

Bene vienintelė kiek gilesne senove alsuojanti Labardžių vieta - senosios kapinaitės. Užrašyta pasakojimų, kad seniau čia vaidendavęsi. Vienas senukas matęs vaikščiojant geležiniais ir ugnimi žėruojančiais pančiais surakintą žmogų. Šmėklos išnykę tik tada, kai kapinaites pašventino pats vyskupas M. Valančius. Kapinaičių centre išlikęs ypač originalus iš vientiso akmens tašytas koplytstulpis. Kaip byloja įrašas ir tvirtinama karo meto spaudoje, 1868 m. jį pastatė pasiturintis labardiškis Juodis.
Žemiau Labardžių Aitrą vėl apsupa miškai. Vietos čia negyvenamos, paslaptingos. Upė teka smagiai vingiuodama, susisukdama į įvairiausių formų kilpas. Siekiant visą šį grožį išsaugoti, 1992 m. Aitros vidurupis ir žemupys paskelbti hidrografiniu draustinių.
Šiandien tai atrodo gana egzotiškai, tačiau dar pokario metais nuo Labardžių Aitra buvo plukdomas miškas. Rąstus supjaustydavo po metrą, sumesdavo upėn ir taip palaidus paleisdavo. Kur reikėdavo, upę užtverdavo buomu ir rąstus sugaudydavo.
Žemėliau Momio žiočių (14,5; k), ties mediniu tiltu, Aitra pasiekia Bagdonavą (12,4). Vienkiemio pavadinimas, raudonų plytų mūras primena kunigaikščio Bogdano Oginskio laikus. Matyt, dar nuo tų laikų iki šiandien čia gyvena miškininkai.
Tik kunigaikščiai Oginskiai pagarsino ir čia pat keliomis kraštinėmis sodybomis prie Aitros prisiglaudusius Girėnus. 1891 m., po to, kai Rietave buvo įkurta „Žemaičių veislės arklių veisimo skatinimo draugija", Girėnų palivarke buvo įsteigtas žemaitukų žirgynas. Tada čia buvo laikomi 23 veisliniai arkliai. Be kitų - ir daugiau nei 200 (!) rublių kainavęs eržilas Baublys. Žirgyno įsteigimas padėjo išsaugoti, išplatinti šią lietuviškų žirgų veislę.
Ties Girėnais, ką tik susibėgusios krūvon į Aitrą įsrūva Ližė ir Ymėžė (8,6; k). Čia pat ir buvusio Girėnų malūno užtvanka, ir naujasis Žemaičių plentas (7). šiaip upę vis supa, puošia žaliaskariai eglynai, pavienėmis pušaitėmis apsikaišiusios pievos.
Kitos Aitros įdomybės jau žemiau Rietavo - Šilalės plento (4), Lembe. Keistoką lietuvio ausiai vietovardį, kalbininkų nuomone, mums paliko kadais čia gyvenę ugrofinai. Į šiaurvakarius nuo kaimo Aitra riečia kilpą, vadinamą Kiaulavingiu. Jos viduryje - paslaptinga vieta - Velnadaubė. Sako, čia yra Velnio akmuo. Po juo nelabasis slepiąs pinigus. Iš čia ir kaime žinomas posakis: „Eik į Velnadaubę pinigų pasiskolint". Pasakojama, kad anksčiau prie Velnadaubės gulėjo ir akmuo Velnio Krasė. Tik, padedant ledonešiui, velnias jį nuvilko kilometru žemiau, ten, kur jis guli ir dabar (1,4). Pusę Aitros vagos užtvėręs, savitai įdubęs, akmuo tikrai primena didžiulį krėslą. Beje, senolių pasakota, kad kadais ant akmens sėdėdavęs visai ne velnias, o apylinkės krivių krivaitis. Kad kažkur prie akmens yra alkas, sako žmonės ir šiandien. Tik kur jis iš tikrųjų - nebežinia. Vieni rodo vienur, kiti - kitur. Dar viena Lembo šventvietė, vadinama Alkos Kakta, yra netoli, prie Jūros. Nuo Velnio Krasės jos link vingiuoja miško keliukas. Netoli akmens, prie Aukštaitrio pievos, miško glūdumoje yra ir kalvelė, vadinama Pilike.
Šiek tiek aukščiau Velnio Krasės iš brastos išlipantis kelias veda į Lembą. Istorikams kaimas žinomas nuo XVI a. Didžiausia jo įžymybė - kalbininko Kazimiero Jauniaus (1848-1908) gimtoji sodyba. Seniausieji lembiškiai yra pasakoję, kad K Jauniaus tėvas Juozapas, nors ir beraštis, buvo „pirmutinis žmogus parapijoje"- šviesiausias, sumaniausias. Iš penketo jo vaikų mokslus išėjo du - vyriausias Kazimieras ir jaunėlis Pranciškus, tapęs gydytoju. Kazimieras buvo ne profesionalus lingvistas, o dvasininkas. Jis baigė Peterburgo dvasinę akademiją, tačiau visą gyvenimą studijavo kalbas, ypač gimtąją, lietuvių. Suderinti tai su tiesioginiu darbu buvo nelengva. Dirbdamas Peterburgo dvasinėje akademijoje, Kauno kunigų seminarijoje, K. Jaunius dėstė kalbas. Be kitų darbų K. Jaunius parengė dar 1897 m. išleistą lietuvių kalbos gramatiką, sukūrė ilgai vartotą lietuvių tarmių klasifikaciją. Nors 15 metų gyveno svetur (Kazanėje, Peterburge), vasaros atostogas kalbininkas mėgdavo praleisti gimtinėje. Dažniausiai apsigyvendavo klėtelėje - ten niekas netrukdydavo studijuoti, rašyti. Taip pat K. Jaunius mėgo eiti pasivaikščioti po Lembo apylinkes, užsirašydavo išgirstus iš kaimo žmonių įdomesnius žodžius, tarmiškus posakius. Kalbininko laikus Jaunių sodyboje šiandien mena tik senasis tvartas, augesni medžiai. K. Jauniaus klėtelė, deja, neišliko. Neseniai jos vietoje atstatyta nauja, tokia pat, kaip sunykusioji. 1992 m. joje atidarytas memorialinis muziejus. Dar verta apžiūrėti senąsias Lembo kaimo kapinaites. Jaukumo joms teikia senų medžių žiedas, etnografinė, iš paprastų riedulių sudėta tvora. Kapinių rimtis primena, kad per rezistencijos kovas Lemho kaime 1951 m. žuvo vienas iš žymesnių šio krašto partizanų, būrio vadas Stasys Paulavičius-Rambynas bei jo brolis Alfonsas-Jovaras.

Aitra ties Lembu

Paskutinieji Aitros kilometrai patys gražiausi. Ypač malonu pabūti, pastovyklauti Jūros ir Aitros santakoje. Ne veltui čia dažnai ateidavo K. Jaunius, o vėliau iš ne taip tolimos Rubiškės (dabar Darius) - lakūnas Darius.
Nusprendus žygį ties Lembu baigti, geriausia būtų sustoti prie jau minėtos brastos. Atplaukus gi iki santakos - skubėti nebėra kur. Jei laikas spaudžia, patogiausia bus pairkluoti dar septynis kilometrus iki Pajūralio - Kvėdarnos tilto.

<< Į TURINĮ >>