BENDROJI DALIS

GRYBŲ SANDARA IR GYVENIMO BŪDAS

Grybai yra ne chlorofiliniai organizmai, todėl minta tik gatavomis organinėmis maisto medžiagomis. Jie priskiriami prie žemesniųjų, arba gniužulinių, augalų.
Aukštesnieji grybai, kurie aprašomi šioje knygoje, susideda iš dviejų, ryškiai viena nuo kitos besiskiriančių dalių: vegetatyvinės, arba substratinės, grybienos, kuri vystosi dirvoje, miško paklotėje ar medienoje, ir paviršinės - vaisiakūnio, kuris išauga substrato paviršiuje. Tik kai kurių pumpotaukšlių rūšių abi grybienos dalys vystosi substrate.
Grybiena (micelis) sudaryta iš daugybės plonyčių, paprasta akimi neįžiūrimų, dažniausiai išsišakojusių, susiraizgiusių ir tankiai susipynusių gijelių, vadinamų hifais.

Vegetatyvinė grybiena. Mikroskopinė struktūra

Grybų gniužulas, kaip ir visų augalinių bei gyvulinių organizmų, susideda iš ląstelių. Pagrindinės ląstelės dalys - protoplazma, citoplazma ir branduolys - susideda iš įvairių organinių, daugiausia baltyminių medžiagų, jos sienelė - iš azotinių medžiagų, svarbiausia iš chitino. Tuo tarpu aukštesniųjų augalų ląstelės sienelė sudaryta iš celiuliozės. Svarbiausios ląstelės dalys yra branduolys ir jame esantys chromatino grūdeliai.
Ląstelėje gausu įvairių atsarginių medžiagų: glikogeno, riebalų, dervų, pigmentų, kristaloidų ir kt.
Daugumos rūšių grybų ląstelėje dar randama mažyčių kūnelių, vadinamų centrosomomis. Aukštesniųjų augalų ląstelėse centrosomos yra retenybė.
Primityviausi grybai sudaryti iš vienos plikos, vadinamos ameboidine (kartais su membranine sienele), ląstelės, kurioje esti tik protoplazma ir branduolys. Tačiau vienaląsčių grybų yra nedaug.
Visi grybai skirstomi į žemesniuosius, kurių grybiena vienaląstė, vienbranduolė, rečiau daugiabranduolė, ištįsusios arba šakotos ląstelės pavidalo, ir aukštesniuosius, sudarytus iš daugialąstės grybienos.
Hifai auga viršūniniu būdu. Substrate grybiena plečiasi spinduliškai į visas puses. Todėl grybienos kolonijos paviršiniai ir periferiniai hifai visada būna jauniausi. Hifai labai ploni, 1-20 (35) mikronų storio.
Aukštesniųjų augalų bei gyvūnų organizmus sudarančios ląstelės viena su kita suauga visais šonais, visu paviršiumi. O grybų ląstelės išsidėsčiusios grandine viena šalia kitos ir sudaro ilgas skaidulas - hifus, kurių vegetatyvinė grybiena primena aukštesniųjų augalų šakniaplaukius. Paviršinės grybienos hifai sudaro įvairios formos kompaktinę masę, kartais labai didelius mėsingus vaisiakūnius. Kompaktinė grybiena, primenanti aukštesniųjų augalų audinius, vadinama plektenchima. Grybiena, kurios skersiniame pjūvyje galima įžiūrėti ir išskirti pailgus, kiek susipynusius atskirus hifų elementus, vadinama prozoplektenchima. Susipynusių ir sienelėmis suaugusių trumpų, apvalių ar izodiametrinių ląstelių grybiena vadinama paraplektenchima (pseudoparenchima).
Grybiena esti įvairios spalvos: baltos, pilkos, melsvos, gelsvos, oranžinės, violetinės, geltonos ir kt. Daugiausia pasitaiko baltos ir pilkos.
Apie vegetatyvinės grybienos fiziologines ir biochemines savybes kol kas žinoma nedaug. Vienų rūšių grybų ji yra vienmetė, kitų - dvimetė ar net daugiametė. Pavyzdžiui, smulkių grybų, kaip šalmučių (Mycena), mažūnių (Marasmius), augančių ant eglės ar pušies spyglių ar ant kitokio smulkaus substrato, grybiena išsivysto ribota, jos nedaug ir ji yra vienmetė. 0 auganti humuse, dirvožemyje spinduliškai plečiasi į visas puses ir sudaro daugiau ar mažiau taisyklingos formos apskritimus, kartais iki keliasdešimt metrų skersmens. Tai rodo vadinamieji „raganų ratilai“. Jų grybiena yra daugiametė.
Biologinė grybienos paskirtis, kaip ir šakniaplaukių, - siurbti maisto medžiagas, kurias ima visu paviršiumi.
Vegetatyvinė grybiena gana jautri aplinkos sąlygoms, ypač drėgmei ir temperatūrai. Normaliam jos vystymuisi optimali temperatūra yra 16- 25'C ir substrato drėgmė - 50-70%. Tačiau evoliucijos eigoje daugelio grybų grybiena prisitaikė nepalankiu periodu, pavyzdžiui, trūkstant maisto medžiagų, užėjus ilgalaikei sausrai ar žiemą, pereiti į ramybės, t. y. gemų, chlamidosporų, laidų, rizomorfų, skleročių ir stromų stadiją. Gemos ir chlamidosporos (1 pav., a, b) - tai su storu apvalkalu ląstelės, galinčios praleisti nepalankų grybienos augimui periodą.
Laidai yra baltos ar spalvotos grybienos pluošteliai, besidriekiantys substrato paviršiumi. Jie dažniausiai išsišakoję, kartais net kelių milimetrų skersmens ir įvairaus ilgio. Laidų viduje yra vamzdiniai hifai, kuriais pernešamas vanduo su maisto medžiagomis, o išorėje - storesnėmis sienelėmis ir susiaurėjusia kiauryme plaušiniai hifai, sudarantys mechaninį laidą elementą. Laidai dažniausiai susidaro, formuojantis vaisiakūniams ir skleročiams.

1 pav. a - gemos, b - chlamidosporos, c - paprastojo kelmučio rizomorfos, d - skleročiai

Rizomorfos (1 pav., c) yra sukietėję, bet augantys ilgyn grybų laidai. Jie sudaryti iš lygiagrečiai suaugusių, kiek sustorėjusių hifų, kurie iš išorės apgaubti dažniausiai juodu ar rudu apmirusių ląstelių audiniu, o vidurinė dalis - iš gyvų baltų, riebalingų ląstelių. Rizomorfomis cirkuliuoja maisto medžiagos, kuriomis grybas minta. Jos atlieka panašias funkcijas, kaip aukštesniųjų augalų stiebas, ūsai, šaknys. Iš rizomorfų, net ir supjaustytų į gabaliukus, normaliomis sąlygomis išauga nauja grybiena. Pavyzdžiui, paprastojo kelmučio (Armillariella mellea) 2-4 mm storio rizomorfos po stuobrio žieve kartais pakyla į 2-4 ar net 6-10 m aukštį. Tokie ilgi laidai pastebimi naminio trobagrybio (Serpula lacrymans) ir kai kurių kitų grybų.
Nepalankiomis sąlygomis kai kurie grybai pereina į skleročių stadiją (1 pav., d). Sklerotis - tai rago, gumbo, grūdo ar rutulio formos kietos grybienos gniužulas. Jo paviršius sudarytas iš storesnių, dažniausiai geltonai rudos spalvos, tankiai susipynusių hifų, o vidus - iš puresnio, plonesnių baltų hifų audinio. Skleročių žinoma apie 200 formų. Pavyzdžiui, skleročius turi skalsiagrybis (Claviceps purpurea), sklerotinė dirvabudė (Agrocybe tuberosa), sklerotinė plempė (Collybia tuberosa) ir kt. Kai kurių grybų mikroskleročiai būna tik iš kelių ląstelių. Įdomus skleročio tipas yra vadinamasis „akmeninis“ g r yb a s. Tai kumščio didumo, neretai mažesni molio ar humuso gumulėliai, labai tankiai susipynę plonyčiais Polyporus tuberaster grybo hifais. Šie gumulėliai tokie kieti, lyg būtų gipsiniaį ar akmeniniai, iš to kilo ir pavadinimas. Šitas grybas yra valgomas, plačiai auginamas Italijoje.
Stromos - tankiai susipynusių hifų raizginys substrato paviršiuje. Jos gali būti įvairios formos, dydžio ir spalvos. Stromos viduje arba paviršiuje susidaro grybo dauginimosi organai. Kai kurių aukštesniųjų grybų, pavyzdžiui, paprastojo kelmučio, sklerotinės plempės (Collybia tuberosa), ilgakotės plempės (Collybia radicata), aitriojo baltiko (Tricholoma acerbum), paprastojo žaliagrybio (Chlorosplenium aeruginosum) ir kitų, vegetatyvinė grybiena švyti. Paprastai švyti gerai išsivysčiusios ir tik jaunos grybienos ląstelės. Švytinčiomis savybėmis pasižymi ir kai kurių grybų himenoforas, pavyzdžiui, nuodingosios kreivabudės (Pleurotus olearius), kurios Lietuvoje žinoma tik viena radimvietė. Manoma, kad švytėjimą sukelia labai mažas kiekis tam tikros medžiagos, kuri susidaro jaunose ląstelėse. Šios medžiagos buvo pavadintos fotogenais, o biologinės kilmės reiškinys - bioliuminescencija. Spėjama, kad ląstelės protoplazmoje esantis fermentas liuciferaza, kai yra pakankamai deguonies, skaldo liuciferiną, ir dėl to išsiskiria šviesą skleidžiantys fotogenai. Tačiau fotogenų pasigamina palyginti nedaug ir, matyt, jie labai nepastovūs, jų cheminė sudėtis dar neišaiškinta. Tropikų kraštuose, kur labai šilta ir drėgna, kai kurių papėdgrybių žėrinčioje šviesoje galima net skaityti knygą. Šiltą vasaros naktį švytėjimą galima pastebėti ir mūsų miškuose. Dažniausiai švyti drėgna, supuvusi lapuočių mediena, kurioje išsiraizgiusios paprastojo kelmučio jaunos rizomorfos arba paprastojo žaliagrybio žalia grybiena. Nuo šios net ir mediena atrodo nusidažiusi.

<< Į TURINĮ >>