GRYBŲ MITYBAGrybų mitybos būdas yra visai kitoks negu aukštesniųjų augalų. Neturėdami chlorofilo, jie minta gatavomis organinėmis ir mineralinėmis medžiagomis. Toks mitybos būdas vadinamas heterotrofiniu. Pagal tai grybai skirstomi į saprofitinius ir parazitinius.
Saprofitiniai grybai minta negyvomis augalinės arba gyvulinės kilmės organinėmis medžiagomis bei jų liekanomis. Šių grybų gausu dirvožemyje, kur yra augalinės kilmės liekanų, miške ant nukritusių lapų, šakelių ir šakų, spyglių, negyvų žolių, supuvusių kelmų, stuobrių, išvartų, žvėrių ir gyvulių ekskrementų ir t.t. Jie sudaro maždaug 3/4 visų žinomų grybų. Tokį jų išplitimą ir prisitaikymą prie įvairaus substrato nulemia organizmuose esantys fermentai, kurių yra daugiau kaip dvidešimt.
Kai kurie saprofitiniai, ypač žemesnieji, grybai gali augti net ant specialiai paruoštų mineralinių medžiagų terpių. Jie plačiai auginami laboratorijose, kur tiriamos grybų biologinės, fiziologi»ės bei gydomosios savybės, nustatoma fermentų ir įvairių chetninių medžiagų sudėtis. Pastaruoju metu tiek mūsų šalyje, tiek ir užsienyje vis daugiau tiriami ir aukštesnieji papėdgrybiai, taip pat valgomieji, nuodingieji ir medieną ardantys grybai.
Saprofitiniai grybai, išskyrus medieną gadinančius (trobagrybius ir kt.), žmogui yra naudingi. Iš saprofitinių grybų nemaža yra ir valgomųjų.
Parazitiniai grybai gyvena gyvuose augalų, gyvulių, paukščių, vabzdžių, žuvų ir net žmogaus organizmuose. Jie deformuoja arba visai sunaikina užpultus audinius, sukelia įvairias ligas. Pavyzdžiui, skalsės, kūlės sunaikina grūdus, rūdys - augalų lapus, šiaudus. Parazitiniai grybai daug žalos padaro daržams, sodams ir miškams, žemės ūkiui. Todėl su jais kovojama įvairiais būdais.
Griežtos ribos tarp saprofitų ir parazitų nėra. Daugelis parazitų dalį savo gyvenimo gali praleisti kaip saprofitai, maitindamiesi negyvomis organinėmis medžiagomis, tuo tarpu kai kurie saprofitai kartais pereina į parazitinį gyvenimo būdą.
Parazitiniai grybai sąlyginai skirstomi taip.
1. Obligatiniai (būtinieji) parazitai - gyvena tik gyvuose organizmuose. Grybai, kurių grybiena vystosi augalo arba gyvūno atitinkamo organo arba viso organizmo paviršiuje, vadinami ektoparazitais, o viduje - endoparazitais. Pastarųjų grybiena išsiraizgę tarp ląstelių arba pačiose ląstelėse, audiniuose.
2. Fakultatyviniai (sąlyginiai) parazitai - gyvena ir vystosi kaip saprofitai, bet tam tikromis sąlygomis pereina į parazitinį gyvenimą. Pavyzdžiui, kelmutis auga ant kelmo, bet gali parazituoti ant įvairių augalų.
3. Obligatiniai (būtinieji) saprofitai - visą gyvenimą maitinasi tik negyvomis augalų dalimis arba įvairiomis organinių medžiagų liekanomis. Jie ligų nesukelia. Tai pievagrybiai (Agaricus), daugelis mažūnių (Afarasmius), žagarių (Clavaria), šalmučių (Mycena), pelėsiečių (Mucorales).
4. Fakultatyviniai (sąlyginiai) saprofitai - dalį gyvenimo praleidžia kaip parazitai, o kitą dalį - kaip saprofitai. Šių grybų pavyzdžiu gali būti ir vaismedžių rauplės, kai kurie kempininiai grybai.
Tarpiniai tarp parazitinių ir saprofitinių grybų jra simbiotiniai. Tai grybai, kurie, sugyvendami su aukštesniaisiais augalais, jiems ne tik nekenkia, bet net yra naudingi. Grybų sugyvenimo su aukštesniųjų augalų šaknimis reiškinys vadinamas mikroze (graikiškai mykes - grybas, rhiza - šaknis). Dabar yra žinoma apie 2000 augalų rūšių, sudarančių mikorizę.
Plonyčiuose grybienos hifuose yra daugybė fermentų. Vieni jų ardo ulminę ir apokrininę rūgštis iki ulmatų ir humatų, kiti pastaruosius iki azotinių ir fosforinių medžiagų, kurių dalį sunaudoja grybai, o žymiai daugiau jų tenka medžiams. Naudojant radioaktyvių izotopų metodus, nustatyta, kad mikorizę sudarantys medžiai azoto įsisavina 86%, fosforo ā€” 234% ir kalio 75% daugiau negu tie medžiai, kurią šakniaplaukiai neturi kontakto su grybiena. Grybas savo simbiontą aprūpina ir augimą skatinančiomis medžiagomis, o medžiai grybus - angliavandeniais. Mikorizę sudarančių grybų vaisiakūniai užauga stambesni, mėsingesni, gali augti ir sausesniais metais.
20 pav. Mikorizė:
1 - bendras vaizdas: a - grybiena, b - medžio šaknis, 2 - mikorizės rūšys: a - elektotrofinė, ša - šakniaplaukio viršūnėlės išilginis pjūvis, gh - grybienos bifai, b - endotrofinė
Mikorizė gali būti ektotrofinė (išorinė) ir endotrofinė (vidinė). Jei grybiena tankiai apipina ploniausią šaknelių galelius arba šakniaplaukius, bus ektotrofinė mikorizė (20 pav.j. Grybiena padidina šakniaplaukių siurbiamąjį paviršių. Dalis jos hifų prasiskverbia į paviršinį, tarpląstelinį šaknelių hei šakniaplaukių sluoksnį ir sudaro vadinamąją Hartigo tinkIą, per kurj vyksta tiesioginis kontaktas tarp grybo ir medžio. Tokie šakniaplaukiai paprastai morfologiškai būna pakitę, t,y, sustorėję, sutrumpėję, kartais rago arba gumbo formos ar net išsišakoję. Išorinę mikorizę dažniausiai sudaro eglės, pušys, maumedžiai, kėniai, ąžuolai, bukai, skroblai, rečiau beržai, liepos, kaštonai, gluosniai, alksniai, lazdynai, o iš grybų - aukštesnieji papėdgrybiai: baravykai, baltikai, kazlėkai, piengrybiai, ūmėdės, nuosėdžiai, plaušabudės, jaunabudės ir kai kurie aukšliagrybiai - bobausiai, briedžiukai ir kt. Žvynabudės, tauriabudės, kukurdvelkiai, pumpotaukšliai mikorizės nesudaro.
Medžių, krūmų ir kitų miško aukštesniųjų augalų šaknys vegetacijos periodo metu auga nevienodai. Po žiemos poilsio, t.y. sprogstant lapams, jos auga žymiai intensyviau. Vasarą jų augimas sulėtėja, o rudenį vėl pagreitėja. Pasirodo, kad panašus periodiškumas būdingas ir valgomiesiems grybams. Paprastai jie auga medžių šaknų periferijoje, t.y. ten, kur daugiausia jaunų, plonų šaknelių bei šakniaplaukių ir geriausiai išsivysčiusi mikorizė. Dėl to grybai dažniausiai ir auga toliau nuo medžio, ypač seno, kamieno.
Kai grybiena išsikerojusi plonųjų šakniaplaukių ar šaknelių ląstelėse ir tarpląsčiuose, mikorizė vadinama endotrofine (vidine). Endotrofinė medžių, krūmų mikorizė gerokai retesnė už ektotrofinę. Ji išplitusi tarp žolinių ir kultūrinių augalų (javų). Todėl ir aukštesnieji papėdgrybiai šią mikorizę sudaro retai. Pasitaiko ir taip, kad tas pats augalas vieną vegetacijos periodą sudaro vidinę, o kitą - išorinę mikorizę.
Jei dalis grybienos apgaubia šakniaplaukį iš išorės, o kita dalis išaugusi šakniaplaukio viduje, tokia mikorizė vadinama ektoendotrofine. Šis mikorizės tipas būdingas tiek lapuočiams, tiek spygliuočiams medžiams.
Rūgščiose dirvose dar išskiriama peritrofinė mikorizė, Pelėsiniai grybai, t. y. paprastieji pelėsiai (Nucor), pelėjūnai, lieliai (Fusarium), taip pat kai kurie papėdgrybiai ir aukšliagrybiai (kai kurios rūšys musmirių, ūmėdžių, piengrybių, nuosėdžių, briedžiukų, bobausių, trumų), augantys medžių šaknų rizosferoje, išskiria citrinos rūgštį, kuri ardo dirvožemyje mineralines medžiagas.
Yra grybų, kurie sudaro sinmbiozę tik su viena medžių rūšimi. Pavyzdžiui, grakštusis baravykas auga tik po maumedžiais, kazlėkai, baravykai - tiek po lapuočiais, tiek po spygliuočiais medžiais.
Mikorizė labai svarbi orchidėjiniams augalams, ypač jų sėkloms sudygti, taip pat naujose vietose užveisiant miškus, pavyzdžiui, stepėse, pusiau stepėse ir kt. Sėjinukai, neapkrėtus jų mikorize, sunkiai prigyja arba visai neprigyja, blogiau auga, neatsparūs ligoms ir kenkėjams.
Labai tipingas pavyzdys grybų ir dumblių simbiozė kerpėse, Dumbliai, kaip chlorofiliniai augalai, asimiliuoja organines medžiagas, jomis aprūpina ir grybus, o šie dumblius - drėgme ir mineralinėmis medžiagomis. Todėl kerpės randamos ten, kur nei vieni dumbliai, nei vieni grybai negalėtų augti. Kerpių randama ant medžių žievės, uolų, akmenų, stogų, stulpų, geležinių tvorų, net ant stiklo.
<< Į TURINĮ >>
|
