GRYBŲ KENKĖJAI

Kepurėtieji grybai labai nukenčia nuo įvairių kenkėjų, ypač vasarą, kai daugiausia būna musių, uodų ir kitokių vabzdžių. Manoma, kad 20-40%, o kartais ir daugiau grybų sukirmija. Tik pasirodžius iš žemės grybui, vabzdžiai deda ant jo kiaušinėlius, iš kurių išsirita lervos. Per kelias dienas jos grybą visai sunaikina. Manoma, kad kiekviena vabzdžių rūšis puola atitinkamą grybo rūšį. Įvairių vabzdžių vystymosi ciklas yra nevienodas. Vienų vabzdžių per sezoną gali būti kelios generacijos, o kitų - tik viena. Lervos, sunaikinusios grybą, lenda į dirvą ir virsta. lėliukėmis. Po tam tikro laiko tinkamomis sąlygomis jos virsta subrendusiais vabzdžiais. Kitos lėliukių stadijoje žiemoja dirvoje ir tik pavasarį iš jų išsivysto subrendę individai, kurie vėl deda kiaušinėlius. Ir raidos ciklas prasideda iš naujo. Grybų kenkėjų ne kiekvienais metais būna vienodai. Pavyzdžiui, 1973 m. liepos pabaigoje Rokiškio raj. mišriame miške (eglės, drebulės, ąžuolai, beržai su lazdynų pomiškiu maždaug 0,5 ha ąžuolyne) rasta daugiau kaip 50 įvairaus dydžio baravykų. Jie buvo gražios išvaizdos, atrodė tvirti, bet vidus visų kirmėlėtas. Toje vietoje visas grybų derlius buvo sunaikintas. Apie grybų kirmijimą literatūroje duomenų labai maža, Gal netrukus zoologai-entomologai ištirs ir grybus ėdančius vabzdžius, išaiškins jų ryšį su atitinkamomis grybų rūšimis.
Rudenį, kai oras atšąla, vabzdžių dauginimasis sumažėja, todėl ir grybai ne taip kirmija. Kai kurie grybai iš viso nelabai kirmija, pavyzdžiui, voveraitės, mažūniai, piengrybiai ir kt. Voveraičių vaisiakūnyje kartais randama didelis geltonas „kirminas". Tai sprakšių lervos, kurios kenkia bulvėms ir kitiems augalams. Kiti vabzdžiai voveraičių neliečia gal dėl to, kad jų hifų apvalkalėliuose sunkiai virškinamų medžiagų yra daugiau negu kituose grybuose. Kai kurių autorių nuomone, voveraitės atbaido vabzdžius savo specifišku kvapu. Esą greta voveraičių augantys baravykai ir kiti grybai mažiau kirmija.
Nuodingieji grybai, taip pat žmogui mirtinai nuodinga žalsvoji musmirė irgi kirmija. Vadinasi, kai kurioms vabzdžių lervoms ji yra tinkamas maistas.
Norint iš lervos išauginti vabzdį, reikia į stiklainį įpilti smėlio. Ant smėlio padėti pakirmijusį grybą, o stiklainio viršų aprišti marle. Po kelių dienų lervos suėda grybo maistingiausią dalį, sulenda.į smėlį ir virsta lėliukėmis. Grybo likučiai nuo smėlio pašalinami. Po keliolikos dienų stiklainyje pradeda skraidyti smulkios muselės ar kitokie vabzdžiai.
Grybus ėda briedžiai, stirnos, voverės, pelės, šernai, taip pat miškuose ganomos karvės bei ožkos. Pasiskanauja ir strazdai, kėkštai, šarkos. Šiaurėje gyvenantys elniai taip pat neatsisako grybų.
Iš minėtų gyvūnų žalos grybams daro šernai. Ardydami miško paklotę, jie sudrasko, sunaikina kartu joje esančią grybieną. Miškuose jie suėda daug jaunų medžių šaknų bei šakniaplaukių, su kuriais grybai sudaro mikorizę. O apnuoginti jaunų medžių šakniaplaukiai išdžiūva. Taigi šernai kenkia ne tik grybams, bet ir miškui.
Kepurėtuosius grybus kartais puola ir kai kurie grybai, ypač pelėsiniai iš aukšliagrybių klasės (Hypomyces genties). Šie grybai dažniausiai vystosi. ant baravykinių ir piengrybių, bei ūmėdžių genčių grybų. Kenkėjų užpulto grybo apatinės pusės vamzdeliai arba lakšteliai susilieja į baltos, gelsvos arba geltonos spalvos kietą plokštę. Tokie grybai maistui netinka. Kartais ir visai jauni grybai esti ligos pažeisti. Kai kurie grybautojai palieka juos, kad paaugtų, o po dviejų ir daugiau dienų randa tokius pat arba visai sunykusius. Tikriausiai dėl to ir susidarė klaidinga nuomonė, kad grybai „bijo akių", girdi, jeigu į juos pažiūrėsi, tai daugiau nebeaugs. Tyrinėdami grybo augimo greitį, mes labai atsargiai juos matuojame kasdien. Mūsų bandomieji grybai „nebijo akių".

<< Į TURINĮ >>