Jie vadinami išblukėliais. Mat, trūkstant šviesos, kepurėlės luobelėje nesusidaro atitinkamo spalvoto pigmento (dažo). Kartais dažanti medžiaga gali ištirpti ir išsiplauti nuo ilgai trunkančio lietaus. Kai kurie spalvoto vaisiakūnio pigmentai suyra, veikiant tiesioginiams saulės spinduliams.
Labai retai tarp tamsiaspalvių grybų pasitaiko ir tikrų albinosų. Albinosai nuo išblukėlių tuo ir skiriasi, kad jų ne tik vaisiakūniuose, bet ir himenofore bei sporose nesigamina dažomoji medžiaga.
Kai kurių grybų spalva priklauso nuo medyno sudėties, dirvožemio mechaninės struktūros, atitinkamos dirvožemio reakcijos (pH). Pavyzdžiui, silkiakvapės ūmėdės (Russula xerampelina) kepurėlė spygliuočių miške yra rausvai rudos, skroblyne - žaliai alyvinės, uosyne, beržyne - geltonai žalios spalvos.
Pasitaiko ir tokių atvejų, ypač šiltais, lietingais metais, kai lakštelinis, vamzdelinis ar dyglinis himenoforas išauga ne tik apatinėje kepurėlės pusėje, bet ir viršutinėje. Tarp šių dviejų limenoforo sluoksnių dažniausiai nebūna jokio ryšio, jie perskirti tramos sluoksniu.
Grybaujant dažnai randama apmusijusių rudmėsių, lepšių, auksakočių bei žalsvųjų baravykų ir kt. Jų lakštelių, vamzdelių nesimato, nes būna aptraukti balta ar geltona arba oranžiškai geltona plėvele. Ši plėvelė ne kas kita, kaip mikofilinis grybas, dažniausiai auksiškasis pelėsis (Hypomyces chrysosperrnus Bull.). Tai parazitas, puolantis dažniausiai tik sveikus grybus. Pažeistų grybų pasikeičia spalva, forma, dydis, jie sukietėja, nes parazitas sunaudoja jame esantį vandenį. Tokie grybai ilgai nesupūva, retai kirmija, bet maistui nevartojami. Parazitinis grybas, matyt, išskiria kažkokias medžiagas, nuo kurių žūva ne tik vabzdžių lervos, bet ir puvimą sukeliančios bakterijos. Pastaruoju metu žinomi net 4 virusai, sukeliantys skirtingas grybų ligas. Ypač daug žalos virusai padaro pievagrybių augintojams. Kartais jie sunaikina net pusę šių grybų derliaus.
Grybingais metais randama grybų „dvynukų" ar net „trynukų" (22 pav.). Jie išauga iš dviejų arba trijų vienas ant kito susiformavusių vaisiakūnių užuomazgų. Jei sąlygos geros, jie normaliai auga ir apatinio vaisiakūnio kepurėlė suauga su antrojo vaisiakūnio kotu. Apatinis grybas, lįsdamas į žemės paviršių, iškelia ir savo „augintinį", kurį ir toliau aprūpina maisto medžiagomis. Po kelių dienų dvynukai užauga iki normalaus dydžio, abi kepurėlės subrandina sporas. Panašiai išauga ir trynukai.
Prie grybų anomalijų priskiriami grybai „milžinai" ir „nykštukai".
Baravykų ir raudonviršių pasitaiko labai didelių, kurių kepurėlės skersmuo iki 57 cm ir sveria daugiau kaip 3 kg. Labai didelės užauga žvynabudės, kurių kepurėlė iki 50 cm skersmens, didieji kukurdvelkiai, sveriantis iki 10 kg, raukšliai kopūstgalviai (Sparassis crispa) - iki 9 kg. Gana didelių grybų užauga ir Lietuvoje. 1970 metais Kuršių nerijoje rastas didysis kukurdvelkis svėrė beveik 6 kg. Labanoro girioje (Molėtų raj.) mūsų rastas baravykas buvo 1119 g. 1974 metą vasarą Gudelių kaime (Kapsuko raj.) gerai įtręštoje sodo žemėje dirvinis pievagrybis užaugo iki 1435 g svorio. Jo kepurėlės apimtis - 137 cm, o skersmuo - 43,5 cm, kotas - 22 cm ilgio ir 6 cm storio. Tramos sluoksnis, perlaužus kepurėlę, buvo 4 cm storio, lakštelių plotis - 2,2 cm, o jų storis prie pat kepurėlės - 0,3 cm. Mikologinėje literatūroje aprašytas grybų pasaulio milžinas - didžioji kempinė (Polypilus giganteus) - 48 kg svorio. Jauna valgoma.
Trūkstant šilumos, drėgmės ir maisto medžiagų, grybai subręsta labai maži, nepasiekę normalaus dydžio, sveriantys vos kelis gramus. Tokie grybai ir vadinami nykštukais.

<< Į TURINĮ >>