VALGOMŲJŲ GRYBŲ IŠTEKLIAI, JŲ APSAUGA IR GRYBINGIAUSIOS VIETOS LIETUVOJEIštekliai. Valgomųjų grybų ištekliai mūsų respublikoje stacionariniu būdu ištirti labai silpnai. Nėra tikslios metodikos, pagal kurią būtų galima apskaičiuoti svarbesnių valgomųjų grybų išteklius.
Norint tiksliai apskaičiuoti grybų išteklius, skirtinguose miško tipuose išmatuojami 20-500 m2 ar didesni sklypeliai. Jie vadinami stacionariniais. Šiuose sklypeliuose neleidžiama grybauti. Čia tikrinamas grybų augimas nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Pavasarį ir vasaros pradžioje užtenka juos apžiūrėti kartą per savaitę, o vasaros pabaigoje ir rudenį - kas antrą diena. Iš kiekvieno sklypelio surinkti grybai surūšiuojami, suskaičiuojami, pasveriami, išmatuojami atskirai jų dydžiai, apskaičiuojamas sukirmijusių procentas ir visi duomenys surašomi į knygą. Pasibaigus augimo sezonui, iš gautų duomenų nustatoma atitinkamo miško tipo grybų ištekliai. Pagal tai nesunku apskaičiuoti grybų derlių per sezoną ir kituose panašaus tipo miškuose. Tuose pačiuose sklypeliuose tyrimus reikia pakartoti keletą metų iš eilės. Išvedus vidurkį, sužinoma, kiek kuriame miške per metus galima prigrybauti vienokių ar kitokių grybų, kaip greitai auga atskirų rūšių grybai, kokia geriausia oro ir substrato temperatūra, drėgmė, dirvos rūgštingumas ir kt.
Tokie stacionariniai tyrimai daryti Tarybų Sąjungoje ir nustatyta, kad viename miško hektare vidutiniškai per sezoną užauga daugiau kaip 30 kg grybų. Manome, kad ir mūsų miškuose vidutiniškai užauga po 30 kg/ha valgomųjų grybų. Tai visuose Lietuvos TSR miškuose apytikriai per metus bus iki 48000 tonų; apie 40% jų būna sukirmijusių, Grybai labiau kirmija sausesniuose, šviesesniuose miškuose ir daugiau per patį sezoną. Pramoniniu mastu kasmet sudorojama maždaug po 300-400 tonų ir apie 7000-10 000 tonų surenka bei suvartoja miesto ir kaimo gyventojai. Taigi didesnė grybų dalis lieka miške. Jeigu paruošų organizacijos išplėstų superkamų grybų asortimentą iki 30-40 rūšių vietoj 3-4 ir supirkinėtų neribotus kiekius, grybų ištekliai būtų sunaudojami daug racionaliau, padidėtų jų eksportas.
Grybingiausia yra pietrytinė Lietuvos dalis. Mažiau grybų randama vakarinėje Lietuvos dalyje, mažiausiai - vidurinėje. Valgomieji grybai, augantys mūsų miškuose, skirstomi į 6 grupes: ūmėdiniai (30%) - ūmėdės, piengrybiai, pievagrybiai, gudukai, daugiau kaip 60 rūšių; baravykiniai (25%) - baravykai, kazlėkai, raudonviršiai, lepšės ir kt., apie 20 rūšių; baltikiniai (20%) - žaliuokės, juosvažaliai baltikai, kelmučiai, apie 25 rūšis; voveraitiniai (18%) ā€” voveraitės, meškutės, geltonpėdės, guotės, apie 10 rūšių; bobausiniai (3%) - bobausiai, briedžiukai, apie 6 rūšis; kiti valgomieji grybai (4%) - penkiapirščiai, dyglučiai, pumpotaukšliai, kukurdvelkiai, apie 15 rūšių.
Mūsų duomenimis, grybingiausi yra kerpšiliniai pušynai ir mišrūs su beržo priemaiša miškai.
Apsauga. Valgomieji grybai yra svarbi gamtinių resursą dalis. Tačiau, didėjant gyventojų skaičiui, daugėja grybautojų, mažėja grybų.
Europoje valgomųjų grybų žinoma apie 500 rūšių, o Lietuvoje - apie 300. Iš jų maistui vartotiną maždaug apie 100 rūšių. Bet žmonės daugelio dar nepažįsta ir dažniausiai renka ne daugiau kaip 15-25 rūšių grybus. Nuolat išrenkant šiuos svarbiausius grybus, palaipsniui alinama jų požeminė grybiena. Ji nespėja sukaupti pakankamai maisto atsargą ir išauginti vaisiakūnių, o šie - išsėti sporų. Nelieka miške senų su subrendusiomis sporomis vaisiakūnių. Dėl to negali susidaryti nauji grybienos židiniai. Grybienos vystymasis dar priklauso nuo grybo rūšies, jos biologinių savybių ir nuo grybavimo būdo.
Daugelio grybų (baravyko, rudmėsės, raudonviršio ir kt.) požeminė grybiena gana jautri aplinkos veiksniams, jai ypač kenkia, kai pastoviai trypiama ir ardoma miško paklotė.
Raunant grybą, labai svarbu nepažeisti jo. Laužiant arba nupjaunant tik kepurėles su nedidele koto dalimi, pažeidžiama grybiena. Likusi koto dalis pūdama sunaikina dalį vegetatyvinės grybienos, iš kurios galėjo išaugti dar keletas vaisiakūnių. Be to, ši grybienos dalis būtų išsiplėtusi ir užėmusi didesnį plotą.
Gali atrodyti, kad likę seni vaisiakūniai pūdami sunaikina daug požeminės grybienos. Bet taip nėra. Pasenęs ir išsėjęs sporas grybas sukirmija ir nepakenkia vegetatyvinei grybienai, iš kurios jis išaugo. Seni grybai dažniausiai yra sunaikinami vabzdžių lervų ir mikofilinių grybų, kurie nepažeidžia vegetatyvinės grybienos.
Labai blogai, kai, beieškant jaunų vaisiakūnių, kartu su grybiena išdraskomi ištisi miško paklotės plotai. Toks grybavimas žalingesnis už didelę sausrą. Per sausrą grybiena nežūva, tik nustoja augusi, o palijus vėl atgyja, tačiau išdraskytose vietose ji gali išaugti tik po daugelio metų.
Grybingų vietų miške palyginti nedaug, nes ne visur ir ne visada išauga naujas grybienos židinys, nors spora ir patenka į palankias sąlygas. Mat, gyvūnai, ypač pirmuonys, mintantys organinėmis medžiagomis, labai godžiai puola jauną, daug baltymų, angliavandenių ir kitų medžiagų turinčią grybieną, o įvairūs grybšiai, išskirdami tam tikras antagonistines medžiagas, stengiasi išplėsti savo arealus. Vegetatyvinė grybiena yra daugiametė, todėl patyrę grybautojai daugiausia grybauja įprastose vietose.
Kalbant apie valgomųjų grybų, kaip gamtos turto, o tuo pačiu ir grybingų vietų apsaugą, reikia, kad eilinis grybautojas rinktų kuo daugiau įvairesnių valgomųjų grybų rūšių.
Dideliuose ir grybinguose miškų masyvuose, matyt, bus steigiami grybų draustiniai, kuriuose grybauti bus draudžiama. Iš tokių draustinių vėjas, paukščiai, žvėrys, vabzdžiai ir net pats žmogus išnešios sporas po kitus miškų masyvus, o grybieną bus galima panaudoti, užveisiant grybingas vietas negrybinguose arba naujai užsodintuose miškuose.
Grybingiausi miškai. Geriausiai grybai auga pušynuose. Jie sudaro daugiau kaip 41% bendro mūsų respublikos miškų ploto. Daugiausia pušynų yra pietrytinėje Lietuvos dalyje. Varėnos - Druskininkų - Eišiškių šilai yra patys grybingiausi. Nuo seniausių laikų vietos gyventojams grybai buvo svarbus pragyvenimo šaltinis. Grybingais metais čia gausiai auga baravykai, kazlėkai, rudmėsės, voveraitės, žaliuokės, gudukai, geltonieji baravykai, pūkuotės, raudonviršiai.
Grybingi yra Pabradės, Švenčionių ir Molėtų miškai. Kalvoti ir ežeringi Ignalinos - Zarasų miškai ne tokie grybingi. Dideli miškų masyvai, kaip Šimonių šilas ir Žalioji giria (Panevėžio ir Anykščių raj.), yra gana grybingi. Čia randama baravykų, kazlėkų, žaliuokių, ypač daug ūmėdžių, piengrybių, voveraičių, raudonviršių.
Grybingi yra tarp Kauno ir Kapsuko dideli Kazlų Rūdos įvairios sudėties miškai. Grybingiausios vietos yra apie Novos girininkiją. Čia gausiai dygsta baravykai, kazlėkai, žaliuokės, voveraitės, gudukai, geltonieji baravykai. Juodalksnynuose su beržo, drebulės, eglės priemaiša auga lepšės, raudonviršiai, pūkuotės ir kiti grybai.
Vakarinėje respublikos dalyje - Tauragės ir Rietavo apylinkėse - išplitę eglynai. Tokiuose miškuose auga rudakepuriai baravykai, lepšės, grūzdai, ūmėdės ir kt. Jurbarko - Smalininkų - Viešvilės miškų masyvas sudarytas iš pušynų, eglynų, mišrių, vietomis pelkėtų miškų. Čia auga įvairūs valgomieji grybai, vietomis nemažai randama raudonviršių, lepšių, kazlėkų, voveraičių, įvairių piengrybių bei ūmėdžių, taip pat ir baravykų.
Kuršių nerija - tai ne tik gražus Lietuvos kampelis, bet ir grybingas. Cia dygsta makavykai, rudmėsės, baravykai, pūkuotės, gelsvieji piengrybiai ir kt. Nemažai grybų surenkama ir kituose - Mažeikių, Biržų, Rokiškio, Kaišiadorių, Kapsuko, Prienų, Alytaus ir Lazdijų rajonų - didesniuose ar mažesniuose miškuose, giraitėse.
<< Į TURINĮ >>
|
