Nesudėtingi hidrometriniai darbai

Šiame vadove nurodytos vandens matavimo stotys (v. mat. st.). Jose paskirtomis valandomis (1-3 kart per dieną) prižiūrėtojas atskaito ir užrašo vandens lygmens aukštį, vad. horizontą. Pagal tas observacijas vėliau skaičiuojamos visos išvados. V. mat. stotyje įtaisytos matuoklės ar poliai, ant kurių prižiūrėtojas stato kilnojamą matuoklę atskaitant horizontą. Keliautojams patariama atskaityti (ir įrašyti į kelionės dienyną) vandens aukštį tose stotyse. Lietuvoje v. mat. stočių yra apie 100. Kaune, pav., tokia stotis veikia nuo 1877 metų, Smalininkuose - nuo 1811 metų.
Kaip išmatuoti upės srovės greitį? Vandens greičiui matuoti sugalvota daug prietaisų; tobuliausi vadinasi hidrometriniais malūnėliais: tekantis vanduo suka jų sparnelius ir elektros srovės pagalba skaitomi jų apsisukimai. Malūnėliai - sudėtingi ir brangūs aparatai. Mes galime pasinaudoti paprastu ir pigiu prietaisu, vad. plūdėmis. Plūde gali būti medžio gabalas (ratukas), plaukiąs vandens paviršiumi.
Srovės greičiui matuoti reikia parinkti taisyklingą ir kiek galima tiesesnį upės ruožą, bent 20-25 m ilgumo. Abejuose upės krantuose, statmeniškai jos linkmei, statomos po 2 gairelės, tiksliai matuojant tarp jų atstumą, pav., 20 m. Matuotojas žiūri pro gairelę į kito kranto gairę ir seka plūdės eigą. Tuo momentu, kai plūdė kerta gairių plokštumą, matuotojas įsidėmi sekundes laikrodžio sekundiniame ratuke. Sekdamas toliau plūdės kelią, matuotojas eina prie kitos gairelės, laukia, kol plūdė pasieks antrąjį profilį, ir atskaito tą momentą laikrodyje. Po to išskaičiuojama, kiek sekundžių plaukė plūdė tarp dviejų profilių, pav., 28 s. Srovės greičiui gauti nueitas kelias (pav., 29 m) dalijamas iš laiko; pav., 20:28=0,71 m/s.

Tiksliau plūdę paleisti plaukti 3 kartus, kad neįsiveltų kokia klaida. Platesniuose upeliuose reikia matuoti greitį įvairiuose atstumuose nuo krantų ir ištirti, kaip kinta greitis, kaip jis didėja upės vidury. Plūdėmis matuojamas greitis, kai nėra vėjo ir bangų, kitaip gali pasitaikyti stambių netikslumų.
Kaip išmatuoti upės ar ežero gilumus? Ligi 3-4 m gilumai matuojama gaire, sužymėta kas 5 cm ir nudažyta, giliau matuojama „lotu" - svoriu, prikabintu prie paženklintos vielos ar virvės. Matuotai vietai pažymėti tiksliausia ištempti skersai per upę (ar ežerą) virvę ar lyną, iš anksto sužymėtą kokiais nors ženklais (mazgais, vielos apvijomis). Matuotojai plaukia išilgai tokio lyno, sustoja ties kiekvienu pažymėjimu ir matuoja gilumus. Tada galima išbrėžti skersinį upės profilį.
Kaip išmatuoti upės debitą? Upės debitu vad. tekančio joje per 1 sekundę vandens kiekis (m³/s, kūbiniais metrais per sekundę). Jį galima apytikriai gauti, padauginus skersinio profilio plotą iš vidutinio greičio, o tas greitis yra apie 0,7 išmatuoto greičio upės paviršiuje. Nemuno debitas aukščiau Kauno vasarą yra 100 - 300 m³/s, Neries 70 - 170 m³/s, Dubysos 3 - 15 m³/s, Jiesios 0,2 - 0,3 m³/s.

Daugiau smulkmenų apie nesudėtingiausius hidrometrinius darbus galima rasti,,Skautų Vado" 1935 m. Nr. 3 (S. Kolupaila. Skautų hidrografiniai darbai).

<< Į TURINĮ >>